Apie organizmo perkaitimą


Print

Atšilę orai vis labiau skatina laisvalaikio praleidimą prie vandens telkinių. Atostogos – vieniems baigiasi, kitiems – prasideda, tretiems – įpusėjo.

Ką daryti, kad jos netaptų kančia dėl besaikio lepinimosi saule? Juk daugelis bet kokia kaina siekiame pakeisti odos spalvą iš baltos į rusvą, tarsi tai būtų būtinybė, tarsi nesuvoktume, jog kai kurie iš mūsų tiesiog negali būti rusvais dėl melanino stygiaus organizme.

Tuomet įgyjame pusiau virto vėžio atspalvį. Tačiau bet kokia kaina siekdami rusvumo kartais per brangiai sumokame pačių savo sveikata, nes galime patirti ne tik odos nudegimus (kai kuriems dėl to padidėja netgi melanomos ir ilgainiui “įsimeta” odos vėžys), bet ir saulės smūgį. Prisiminkime ir mados diktuojamas taisykles – degintis saulėje jau senokai nebemadinga.

Madinga balta, o ne rusvo atspalvio oda. Todėl dėl nežinojimo męs dažnai verčiame save į odos atspalvio tendencijų atsilikėlius ir galimus pačių savo sveikatos trikdytojus …

TV laidose buvo daug informuojama apie pajūryje ir kitose vietose pasitaikančius nemalonumus, kai žmonės patiria perkaitimo sindromą.

Saulės vonios malonumo daugiausiai suteikia iš ryto, iki maždaug 11 valandos, taip pat – ir nuo 16 valandos. Nepaisančius rekomendacijų kartais ištinka itin nemalonus sveikatos sutrikimas, kuomet žmogus atsiduria netgi ligoninėje. Beje, žmonės į orus reaguoja labai skirtingai.

Priklausomi nuo orų asmenys jautriai reaguoja į oro pokyčius (jaučia galvos ar sąnarių skausmą, skausmą senų žaizdų vietose). Orai stipriau veikia sergančius žmones.

Įrodyta, jog orų kitimas sukelia daugelio ligų paūmėjimą, veikia ligos procesus, kai kurias atvejais nulemia netgi gyvenimo baigtį. Manoma, jog ypač orų pokyčiams jautrūs yra ligoniai, sergantys širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, nes iki 70 proc. šių ligonių reaguoja į svarbiausius meteorologinius kitimus.

Sveikas organizmas į meteorologinius dirgiklius beveik nereaguoja. Į klimato pokyčius, taip pat ir į karštį skaudžiausiai reaguoja vaikai bei vyresnio amžiaus žmonės.

Pagyvenę todėl, kad dažniausiai serga įvairiomis ligomis, o vaikai todėl, kad dar neturi susiformavusio atsparumo. Mokslininkai ir tyrinėtojai teigia, kad pavojingiausi sveikatai yra greitai besikeičiantys orai, kai staiga krinta arba kyla slėgis, pakyla smarkus vėjas, atsiranda didelis debesuotumas. Orai trukdo patogiau jaustis mažiausiai pusei, o atskirais atvejais gal net dviems trečdaliams gyventojų.

Kaitra – kai dienos maksimali oro temperatūra yra didesnė nei 30 laipsnių ir tai tęsiasi ne trumpiau kaip 3 paras iš eilės. Tokiais atvejais gali būti skelbiama netgi ekstremalioji padėtis.

Veikiami kaitros žmonės netenka skysčių, tirštėja kraujas, todėl paūmėja širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Pablogėja galvos smegenų kraujotaka, kyla insulto, infarkto grėsmė.

Tai būdinga ir sportininkams profesionalams, tai būdinga ir bet kuriam iš mūsų. Todėl nepriklausomai nuo to, kas mes esame, perkaitimo požymiai mums visiems vienodi ir lengvai atpažįstami. Atpažįstami be įpatingo pasirengimo ar specifinių žinių…

Perkaitimo požymiai yra iki 40 laipsnių padidėjusi kūno temperatūra; galvos skausmas ir svaigimas; paraudusi, karščiuojanti oda; pykinimas, kai kada prasidedantis tarsi nei iš šio, nei iš to viduriavimas; troškulys; nerimas; sutrikusi orientacija, mieguistumas, vangumas; dažnas, stiprus pulsas; netvirta eisena.

Pirmoji pagalba: jei nukentėjusysis turi sąmonę, nuveskite jį į pavėsį; apklokite šaltu vandeniu sudrėkinta antklode, nuolat ją drėkinkite; kai kūno temperatūra sumažės iki 37,5 laipsnių, drėgną antklodę pakeiskite sausa; duokite gerti ko nors vėsaus; jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite jį ant šono, vėduokite ir niekuo negirdykite; vežkite nukentėjusyjį į gydymo įstaigą.

SAULĖS SMŪGIS

Tiesioginiai saulės spinduliai, kaitinantys nepridengtą galvą ir sprandą, dirgina galvos smegenų dangalus, todėl padidėja smegenų temperatūra ir sutrinka jų funkcija.

Saulės smūgio požymiai: galvos skausmas, svaigimas; silpnumas, pykinimas, vėmimas; zvimbimas ausyse, mirgėjimas akyse; išbalusi oda, šaltas prakaitas; galimas netgi sąmonės netekimas.

Pirmoji pagalba: jei nukentėjusysis turi sąmonę, nuveskite jį į pavėsį; paguldykite truputį pakelta galva arba pasodinkite; ant kaktos dėkite šaltą kompresą, vėduokite; pasiūlykite šaltesnio gėrimo; jei pykina, duokite užvalgyti ko nors rūgštaus; jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite jį ant šono, vėduokite ir niekuo negirdykite; vežkite nukentėjusį į gydymo įstaigą.

Pabaigai

Nuolat gerkite gėlą arba mineralinį vandenį (du ar daugiau litrų vandens būtini netgi tuomet, kai gerti visai nenorite), nes kai organizmas pajaučia troškulį, vadinasi, ląstelės tuo metu yra visai išdžiūvusios ir skystį jos jau pasiėmė iš savo paskutinųjų resursų. O tai ženklas, kad sukeliamas spartesnis ląstelių irimo procesas nei galima.

Įdomu, bet troškuliui malšinti tinka itin saldūs desertiniai patiekalai, o vanduo gali būti arba šiltas, arba gerokai atšaldytas, priklausomai nuo to, ar Jūsų skrandyje daug ar mažai rūgšties bei šarmų (mažam rugštingumui geriau šaltas vanduo, dideliam rūgštingumui labiau tinka kūno temperatūros vanduo).

Išvada

Mėgaukitės šiluma tinkamiausiomis valandomis, gerkite vandenį, koks labiausiai tinka, netgi kai nenorit gerti, valgykit itin saldžius desertus, atsisakykit “skrudinimosi” saulėje.

Straipsnio autorius Andrius Kaveckas yra visuomenės sveikatos ugdytojas, biomedicinos mokslų magistras.

2012.08.04


Prisijunkite prie diskusijos