Apie Seimo partijas, Lietuvos lenkus ir lietuvių kalbą


Print

Tai – laisvu stiliumi parašytas straipsnis, jį spontaniškai rašiau veikiama visų Seime Valstybei atstovaujančių partijų pasirašyto susitarimo, kuris kėsinasi į mūsų kalbos bei rašybos neliečiamumą, apimant asmenvardžius ir vietovardžius.

Kas dieną paaiškėdavo naujos aplinkybės, kurios atskleidė, kad šis susitarimas glaudžiai susijęs su energetiniais projektais, numatytais prieš kelioliką metų, ir šiuo metu nebėra esminė būtinybė. Juo labiau, už kurią rekėtų aukoti sakralines mūsų vertybes bei kultūros pagrindą – kalbą. Šis straipsnis buvo platinamas Seimo nariams ir, manau, prisidėjo prie to, kad buvo pateiktas alternatyvinis projektas, parengtas pagal Latvijos pavyzdį.

Taip pat buvo atidėtas pats projekto svarstymas. Dėl lenkiškos rašybos, kurią buvo numatyta įvesti į mūsų gramatiką, dabar jau solidų žodį pasakė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai. 

Tačiau apie tai, kas ką tik galėjo įvykti slapta nuo Lietuvos žmonių, manau, turi teisę sužinoti visi ir giliai susimąstyti. Juk tą daro mūsų išrinkti asmenys.

Turime teisę visi sužinoti ir nedelsiant pradėti gydyti korupcija, išdavystėmis ir melu susirgusią mūsų Lietuvą.

Prašau atleisti už nesklandumus, galimus pasikartojimus, pagarbiai – autorė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

XXX

Vidmantė JASUKAITYTĖ

Lietuvos valdžia – melagių šutvė

Skiriu šį savo tekstą ne vien savo skaitytojams. Labiausiai skiriu jį Seimo nariams, Vyriausybei, partijų vadams ir kiekvienam bet kurios partijos nariui, norėdama jus įžeisti iki kraujo. Nes slapta rusena mažytėlaitė viltis – o gal kam nors įžeistumo skausmas pažadins sąžinę ir jos likučiai sukels pasipriešinimą. Gal balsavimo metu kam nors taip suspaus širdį čia pat tvyranti išdavystės nuodėmė, kad pabandys paneigti tai, kuo juos kaltinu.

Bet, Lietuvos valstybės Seimo nariai, nelabai tikiu, kad paneigsite ką tik atlikto savo balsavimo rezultatus, nes iki šiol visos aplinkybės rodė, kad jau esate visiški valdžios mankurtai. Gal atsimenate Čingizo Aitmatovo pjesę „Ilga kaip šimtmečiai diena“, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytą tarybiniais laikais? Žmonės plūsdavo į ją, bilietų būdavo neįmanoma gauti, nes mes taip solidarizavomės su pagrindine autoriaus tema – negalima prarasti atminties. Tai buvo pavergtų tautų gyvenimo alegorija.

Dabartiniai inteligentėliai, sėdintys valdžiukėje ir lakstantys po briuselius, nežino, ką reiškia žodis „mankurtas“, tad paaiškinsiu.

Dykumų, kupranugarių, avių ir vergų prekybos šalyse pagautą vergą surišdavo, nuskusdavo plaukus ir, ant galvos užmovę kupranugarės tešmenį, palikdavo saulėje. Tešmuo džiūdamas traukdavosi, spausdavo galvą, augantys plaukai jį peraugdavo ir tešmuo suaugdavo su galvos oda. Iš skausmo žmogus išprotėdavo ir netekdavo atminties. Toks vergas niekur nebebėgdavo, klausydavo, kas jam liepiama, ganydavo svetimas avis ar kupranugarius ir nepažindavo net motinos…

Ar atpažįstate save? Jei dar plaukai neperaugo beveržiantį kurios nors iš kaimyninių šalių užmautą tešmenį, mąstykite, mąstykite ir mąstykite, kokią prasmę turi ši alegorija. Kieno tešmuo ant jūsų galvų ir širdžių?

Atsimename pilnas stotis tranzitinių TSRS piliečių, kurie miegodavo ant maišų, avėdami šlepetėmis, atsimename moteris su flaneliniais chalatais – tie vargšai žmonės plūsdavo kaip skėriai visur, iš kur galima ką nors parsivežti. Kokie panašūs dabar mūsų valdžiukės vyrukai, – tiesa, jie ne su flaneliniais chalatais ir be šlepečių, o su „šlipsais“, kostiumais ir gerais batais, bet – jie taip plūsta į tuos briuselius ar kur kitur, kur gali susilaukti pagyrimo, galvos paglostymo, ar kur gali už kiek nors, kad ir nebrangiai, bet parsiduoti… Ir parsiduoda. Ir net parduoda, kas jiems nepriklauso.

Skaičiau apie vieno jogo bandymus su gyvūnais. Kai jis „susijungė“ su šuns sąmone, sužinojo, kad šuo jaučia pasididžiavimą savimi tada, kai turi šeimininką. Katė gi niekina žmones, kam jie vaikšto ant dviejų kojų, kada patogiausia eiti keturiomis. Kokia graudi dabartinio valdžiavyrio alegorija. Kaip šunys ir katinai…

Daug nesiplėsiu – visi žinote, ką turiu galvoje – tą visų partijų prieitą susitarimą dėl pasikėsinimo į lietuvišką abėcėlę. Kai mano giminaitė, vardu Paulė, išvažiavo į JAV, ji savo vardą turėjo pasikeisti į Paulą, nes Amerikai net į galvą neatėjo pakeisti abėcėlę, kad Paulė galėtų taip pat vadintis kaip Lietuvoje.

Todėl, kad kalba yra valstybingumo pagrindas, o abėcėlė – pagrindinis kalbos atributas. Ir niekas jos nekaitalioja kokiai nors neišprususių partiečių grupei sumanius. Ir joks Konstitucinis Teismas neatiduoda tokių dalykų spręsti politiškai įtakojamai kalbos komisijai, kur, įtariu, irgi kas nors sėdi su svetimos karvės ar ožkos tešmeniu ant galvos. Tai gali būti tik Lietuvoje, kur sumankurtėję valdžiažmogiai ir bet kokios valdžioje esančios partijos partiečiai tiek praradę atmintį ir tiek apiblausę sąmonę, kad, beaiškindami šio parsidavimo motyvus, pasiklysta tarp trijų pušų ir meluoja taip graudžiai, kad nors spjauk į televizoriaus ekraną.

Antai Kubilius girgsi, kad reikia siekti, jog visos Europos šalys girdėtų apie mūsų pasiryžimą reikalauti Rusijai kuo griežtesnių sankcijų. Kirkilas kirksi, kad tą abėcėlę ant lėkštutės kaimynams reikia nunešti dėl kažkokių dujotiekių projektų ir panašiai. Kokių projektų? Kodėl negalima vykdyti visokiausių projektų, neliečiant kalbos dalykų? Ką tada reiškia visas kelių metų ėjimas į šiaurės šalis, siekiant, atsiribojus nuo Vyšegrado susitarimų, sudaryti panašių tautų bloką ir taip spręsti kylančius uždavinius?

Kodėl gąsdiname save, kad rusai puola, jei šiuo manipuliacijos su abėcėle veiksmu palengviname Putinui užduotį – ar ne apie tai praslydo informacija, kad Putinas per Žirinovskį siūlo Sikorskiui pasidalyti Ukrainą ir Lietuvą? Iš tiesų, jam būtų lengva tą padaryti. O jei jau nešame ant lėkštutės savo abėcėlę kaimynams, tai – po velnių – kas gi įvyko Atėnuose balandžio 4–5 dienomis?

ES šalių užsienio reikalų ministrai susirinko į pasitarimą dėl susidariusios geopolitinės padėties, tačiau, kai Estija, Lenkija ir Rumunija pasiūlė griežtinti sankcijas Rusijai, Lietuva nepritarė Lenkijos pasiūlymui. Lietuva nebalsavo už Lenkijos pasiūlymą?.. Tai kaip čia dabar?.. Ar jau du tešmenys spaudžia galvas? Neee… Lietuva negalėjo pakenkti Rusijai – štai ir visas atsakymas. Iš čia seka išvada, kad tie asmenvardžių ir rašybos dalykai – tai Rusijos projektas, pasinaudojant Lenkijos jausmais Vilniaus kraštui, ruošti sąlygas teritorinio vientisumo suskaldymui. Tai Lenkijai pakeliui, o dabartinei Rusijos politikai – koziris!

Taigi, lietuviškieji Seimo mankurtai, ką norite apgauti ir keliagubą išdavystę vykdote? Ir spaudoje apie tai – nė žodžio!

Tačiau negalvokite, kad liksite nematomi, kad niekas neišsiaiškins, kas su kuo šlykščiai flirtuoja ir ką dėl ko kam aukoja. Istorija atsimena viską ir jūsų pavardės gali likti išdavikų sinonimais.

Visus Lietuvos žmones kviečiu platinti šią informaciją ir sekti kitus šių eilučių autorės straipsnius aktualiausia nūdienos tema.

Reikia išsamiai apgalvoti, ką daryti su esamomis partijomis, nes jų išsigimusi kokybė iš esmės pavojinga Lietuvai. Jose įsikūrusi chunta. Jos parduoda sakralines mūsų vertybes, o Rinkimų įstatymas – tobulai pritaikytas ir patikrintas mechanizmas, kaip tiems patiems partinių klanų funkcionieriams be jokio vargo toliau likti pirmose rinkiminių sąrašų eilėse. Nesijuokime iš Rytų tautų, kur tas pats valdovas gali valdyti keliasdešimt metų. Pas mus partinės klikos su mažai kintančia sudėtimi jau valdo virš dvidešimties. Jos puikiai tarpusavy sutaria ardant valstybės kūną ir silpninant tautos dvasią.

Visa tai rašau ir viešinu neturėdama jokių asmeninių tikslų ar ketinimų kada nors eiti į kokią nors valdžią. Šiandien turiu tik vieną troškimą – pasakyti, kad jūs, Lietuvos Seimo nariai, esate melagiai, išdavikai, mankurtai… Turi gi atsirasti kas nors, kas jums pasako teisybę į akis ir, nors sunkia širdimi, ryžtuosi tą daryti.

Gal jums ir nieko nereiškia rašytojos žodžiai – nesistebėčiau – bet kiekvieną, kuris balsuos prieš išdavikišką, parsidavėlišką žingsnį, gerbsiu ir mylėsiu kaip tikrą brolį,

Nuotraukoje: rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

Informacijos šaltinis: http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

2014.05.08; 06:31


Prisijunkite prie diskusijos