Apie separatizmą ir istorines falsifikacijas ( 1 )


Print

Europos Sąjunga spaudžia Turkiją į kampą. Europa nori, kad Turkija pripažintų 1915-aisiais metais netinkamai pasielgusi su armėnais.

Tokia Europos pozicija – vienpusiška. Vienpusiška todėl, kad turkų ir azerbaidžaniečių nesutarimai su armėnais – žymiai sudėtingesnė tema nei agresyvūs Kremliaus išpuoliai prieš Baltijos valstybes 1940-aisiais ar Kremliaus agresija prieš Moldovą, Gruziją ir Ukrainą po Sovietų Sąjungos subyrėjimo.

Reikalaudamas iš Turkijos prisipažinimo oficialusis Briuselis pamiršta, jog bandant likviduoti šį jau mažiausiai šimtą metų egzistuojantį nesantaikos kamuolį reikalingas ypatingas subtilumas. Be abipusių kompromisų nepajudėsime iš vietos.

Europa gal ir galėtų griežtų rezoliucijų pagalba įtakoti turkus oficialiai pripažinti XX amžiaus pradžioje buvus rimtą karinį konfliktą. Tačiau oficialusis Briuselis tuo pačiu privalėtų reikalauti, kad Armėnija atsiprašytų už visas … turkams padarytas bėdas.

Pavyzdžiui, Armėnija galėtų viešai atsiprašyti Turkijos už 1973 – 1984-aisiais metais ES sostinėse surengtus 29 teroristinius išpuolius prieš turkų ambasadorius. Sprogdinti ambasadorius, jų žmonas ir vaikus Europos centre – gėdingas armėnų teroristinių organizacijų žingsnis.

Bet ir tai – dar ne visas sąrašas darbų, kuriuos turėtų atlikti į kankinės vaidmenį įsijautusi Armėnija. ES vadovai turėtų reikalauti iš Armėnijos atsiprašymo už jos agresyvų elgesį subyrėjus Blogio imperijai.

Ką turime omenyje? Oficialusis Jerevanas grąžina iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą bei septynis gretimus rajonus ir atsiprašo azerbaidžaniečių už nuo žemės paviršiaus su visais civiliais gyventojais 1992-aisiais nušluotą Hodžaly miestą.

Štai tada išties atrodytų, jog Europa nuoširdžiai trokšta sutaikyti besipykstančias turkų, azerbaidžaniečių ir armėnų tautas.

Bet ES lyderiai, skelbdami Armėnijai palankias rezoliucijas, pamiršta, jog šventųjų – nėra. Turkai ne visuomet elgėsi gražiai, bet ir armėnai nėra šventieji. 1915-ųjų neramumai nusinešė taip pat daug ir turkų gyvybių. Tais neramumų kupinais laikais masiškai žuvo ne tik turkų kariai, bet ir turkų moterys, vaikai, seneliai. Vakarų Europos istorikai pateikia pačių įvairiausių skaičių. Dažniausiai svyruojama šiuose rėmuose: žuvo apie milijoną armėnų ir apie du milijonus – turkų.

Kalbėdami vien apie armėnų aukas ir turkų nusikaltimus elgiamės nekorektiškai. Juolab kad XIX – XX amžiais tarp turkų gyvendami, iškilus rimtesniam pavojui, armėnai dažniausiai perbėgdavo į turkų priešų pusę. Turkų akimis žvelgiant, tautinė armėnų mažuma dažnai tapdavo penktąja kolona. Bandydama turkams neleist taip manyti Europa elgiasi primityviai.

XXX  

Kodėl oficialusis Jerevanas šiemet taip atkakliai reikalauja, kad pasaulis pripažintų 1915-ųjų genocidą, – suprantama. Jei ne dabar, kai minima 100 metų sukaktis, tai kada kitą kartą pasitaikys tokia palanki proga?

Lietuva privalo būti atsargi.  2005-aisiais užimdami Armėnijai palankią poziciją mes paskubėjome. Nė vienas Lietuvos istorikas nėra atidžiai šių temų nagrinėjęs nei turkų, nei azerbaidžaniečių, nei JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos archyvuose.

Mes nežinome, kokių paslapčių gali atskleisti kruopštus darbas šiuose archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų, ir tai – jai garbės nedaranti detalė). Bet nuomonę, kas kaltas dėl 1915-ųjų aukų, – jau turime. Argi nejuokinga?

Užuot aklai pasitikėję svetimomis rekomendacijomis, pirmiausiai vadovaukimės savo galva – nusiųskime grupę savų istorikų pirmiausia į Turkijos ir Azerbaidžano archyvus. Tegul lietuviai intensyviai padirbėja Baku, Giandžos, Nachičevanės, Ankaros bei Stambulo archyvuose, parašo mokslinių darbų. Tada tikrai galėtume būti kategoriški. Bet ne anksčiau.

XXX

Vieną sykį pasielkime vyriškai – prisipažinkime apie Turkiją ir Azerbaidžaną beveik nieko neišmaną. Lietuvoje apie šias musulmoniškas šalis sklando daug primityvių, neteisingų mitų.

Kai kurie iš mūsų iki šiol net nežino, jog Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Nuolatinė 102-osios karinės bazės dislokacijos vieta – miestas Giumri (buvęs Leninakanas). Bazė įkurta 1994-aisiais metais. Pagrindinis jos tikslas – saugoti Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano jėga neteisėtai atplėšusią Armėniją.

Beje, minėta karinė bazė – puikiai ginkluota (apie 5 tūkst. karių bei keli šimtai tankų, šarvuočių, toliašaudžių pabūklų).

Bet svarbiausia, kad ši karinė bazė Armėnijoje bus dislokuota iki 2044-ųjų metų (tokia sutartis). Todėl Armėnija šiandien yra Moldovą, Gruziją ir Ukrainą smaugiančios agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Akivaizdžiausia priešingybė tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus bei europietiškas sporto žaidynes rengiančiam ir nė vienos rusiškos karinės bazės neturinčiam Azerbaidžanui.

Kai kurie Lietuvos rašytojai, istorikai, žurnalistai iki šiol nesusigaudo, kodėl Armėnija, turkus ir azerbaidžaniečius kaltindama antiarmėniškomis nuostatomis, pati neturi nė vienos skaitlingesnės tautinės mažumos. Remiantis 2011-ųjų metų surašymu, Armėnijoje gyvena vien armėnai (98,1 proc.). Nejaugi ši statistika Armėniją apibūdina kaip kitataučiams tolerantišką valstybę?

Visų kitų šio regiono valstybių demografinė sudėtis žymiai margesnė nei Armėnijos. Pavyzdžiui, 2009-ųjų surašymo duomenys byloja, jog Azerbaidžane – tik 91,6 proc. azerbaidžaniečių. Gruzijoje – tik 83,75 proc. gruzinų (2002-ųjų metų surašymas). Nepaisant abipusių pykčių Azerbaidžane vis tik gyvena armėnų bendruomenė – apie 1,4 proc. O Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio. Kur prapuolė Armėnijoje gyvenę šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių?

Ir vis tiek kai kurie Armėnijos gerbėjai nori įrodyti, jog armėnai – pati tolerantiškiausia tauta pasaulyje?

XXX

Siekdamas kuo giliau suvokti tikrąsias nesutarimų priežastis, Slaptai.lt portalas pradėjo ieškoti istorikų, mokslininkų, žurnalistų, kurie savo knygose, moksliniuose darbuose bei publicistiniuose straipsniuose pasakoja apie armėniškas falsifikacijas bei demaskuoja armėniškojo separatizmo tendencijas.   

Pasirodo, azerbaidžaniečiams bei turkams palankių istorikų, mokslininkų, žurnalistų, šventikų esama visur – ir JAV, ir Europoje (tik apie tai lietuviškoje spaudoje niekas nerašo).

Dėl informacijos gausos publikaciją teko suskirstyti į tris dalis. Ši – pirmoji. Tai tarsi įvadinis žodis bei Europos mokslininkų įžvalgos. Antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į Jungtinių Valstijų istorikų bei mokslininkų darbus. O trečiąją perskaitę sužinosite, kiek daug rūpesčių dėl armėniškojo separatizmo turi Gruzija.

Franco Rubo paveikslas

Atkreipkime dėmesį į žymaus rusų dailininko batalisto Franco Rubo paveikslą „Erivano atidavimas 1827 metų spalio 1“.

Šio dailininko 1893 metais tapytoje drobėje įamžintas vaizdas, kaip anuomet atrodė Erivano miestas – tvirtovė. Paveikslas byloja, jog Erivanas, vėliau armėnų pavadintas Jerevanu, 1893-aisiais buvo musulmoniškas. Tolumoje – vien musulmoniškų maldos namų kupolai. Nejaugi kaltinsime dailininką melavus? Menininkas tapė tai, ką matė.

Toji drobė – puikus įrodymas, jog šiandieninės Armėnijos sostinė Jerevanas prieš du šimtmečius buvo musulmoniška. Musulmoniškos architektūros statiniai, įskaitant ir tvirtovę, išliko iki pat XX amžiaus ketvirtojo – penktojo dešimtmečių. Beje, Erivano tvirtovė pastatyta XVI amžiaus pradžioje Azerbaidžano Sefevidų dinastijos valdovo Šach Ismailo įsakymu. Kur visa tai dabar? Nieko nebeliko.

Šiuos istorijos, kultūros, architektūros paminklus sulygino su žeme ne pasauliniai karai ir ne stichinės nelaimės. Juos sunaikino žmogaus rankos. Armėnų politikams, istorikams, žurnalistams, rašytojams derėtų prisipažinti pasielgus barbariškai.

Tačiau Armėnija iki šiol bando įrodyti, esą Jerevanas nebuvo nei azerbaidžanietiškas, nei musulmoniškas, ir labai pyksta, kai oficialusis Baku jiems primena minėtą rusų dailininko F.Rubo paveikslą.

Šiandien Jerevane nėra nei Erivano tvirtovės, nei Erivano chanų rūmų, nei namų su rytietiškais ornamentais, nei mečečių. Azerbaidžanietiškos tvirtovės vaizdas išsaugotas tik drobėse, istorinėse apybraižose, prisiminimuose. Pavyzdžiui, dailininkas batalistas V. Moškovas perteikė musulmonišką atributiką litografijose „Persų Sardar Abato tvirtovės atidavimas“ ir „Persų Erivanio tvirtovės paėmimas šturmu 1827 metų spalio 1“.

Ne mažiau įtikinantis įrodymas – medalionas „Erivanio tvirtovės paėmimas“, išlietas 1829 metais Kaslio gamykloje Urale. Pažiūrėkite į medalioną atidžiau – ten puikuojasi musulmoniškos mečetės.

Armėnija nenori prisipažinti netinkamai pasielgusi su musulmoniškais – azerbaidžanietiškais Jerevano architektūros paminklais, ir mes negalime pakeisti Armėnijos nuostatos. Vargu ar įmanoma priverst Rusijos kišenėje sėdinčią Armėniją elgtis bent kiek padoriau. Juk ir Rusija linkusi falsifikuoti istoriją. 

Bet kodėl mums, lietuviams, nesuprantamas azerbaidžaniečių skausmas? Juk mums skauda, kai Rusija barbariškai naikina prūsiškus ir lietuviškus kultūros, istorijos paminklus dabartinėje Kaliningrado srityje – buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mums pikta, kai Rusijos politikai, mokslininkai, istorikai buvusias Mažosios Lietuvos žemes vadina „isskono ruskimi zemliami“. Mums bjauru, kai Klaipdėdą vokiečiai pravardžiuoja Memeliu, o ten gyvenusius lietuvius – memelenderiais. Mums skaudėjo ir tuomet, kai Maskva karštligiškai ieškojo bent menkiausio preteksto sunaikinti Gedimino pilies bokštus bei viduramžius menančias Vilniaus gatveles. 

Kur dingo Maragos kaimo paminklas?

Šiandieninė Armėnija nenori prisiminti ir viename Kalnų Karabacho kaime kadaise stovėjusio paminklo „Maraga – 150“. Įdomu tai, kad tą paminklą 1987-aisiais niekieno neverčiami pastatė patys armėnai. Armėnai jį surentė Maragos kaime norėdami įamžinti svarbų įvykį – prieš 150 metų jie iš Persijos buvo perkelti į Kalnų Karabachą.

Bet vėliau armėnams tas užrašas ėmė kliudyti. Separatistinių jėgų skatinami panoro tapti vietiniais, gyvenančiais čia per amžių amžius. Ir skaičiaus nebeliko, paskui nebeliko ir pačio paminklo.

Tačiau nuotraukų, piešinių, atvirukų, kuriose įamžintas užrašas „Maraga – 150“, – išsaugota. Tik ir vėl: nuotraukų su užrašu „Maraga – 150“ oficialioji Armėnija labai nemėgsta.

Beteisiai musulmonai

Apie musulmoniškas – azerbaidžanietiškas šiuolaikinės Armėnijos šaknis byloja net didžiausio armėnų politinio autoriteto A. Mikojano 1919-aisiais metais padarytas pareiškimas.

Straipsnyje „Armėniškasis imperializmas“ anuomet jis rašė: „Faktas, kad egzistuoja armėniškasis imperializmas, armėnų tautai yra stebėtinas ir komiškas, net tragikomiškas, šiaip ar taip išsiskiria savo specifika, reakcingu charakteriu ir turiniu. Dabar Armėnija faktiškai užima Irevano gubernijos teritoriją, kurios gyventojų musulmonų šiek tiek mažiau nei armėnų. Bet tai vienintelė teritorija, kur armėnai gyvena palyginti kompaktiškai ir sudaro gyventojų daugumą. Dėl armėnų vyriausybės reakcingos šovinistinės politikos musulmonai, sudarantys du penktadalius visų gyventojų, ne tik nušalinti nuo bet kokio dalyvavimo valdžioje ir šalies valdyme, bet, greta užsieniečių, pateko į beteisę būklę“.

Šių A.Mikojano žodžių šiandieninė Armėnija taip pat nenori prisiminti.

Fotomontažas, kurį demaskavo austrų istorikas Erichas Faiglas

Šiandieninė Armėnija nemėgstair austrų profesoriaus, istoriko, rašytojo, žurnalisto Ericho Faiglo  (1931 – 2007). Kur gi mėgs, jei E.Faiglas ieškojo armėniškųjų falsifikacijų ir jų rasdavo.

E.Faiglas piktinosi: „… vedama purvina propaganda skirtingomi formomis. Ir viena iš pavojingiausių formų – slapta falsifikacija. Ant brošiūros „Der Volkermord an den Armeniern vor Gericht“ (išvertus į lietuvių kalbą – „Teismas dėl armėnų genocido“) – fotomontažas naudojant „kaltinamojo“ Talat – pašos portretą, pavaizduotą kaukolių kalno fone.

Nežinantiems skaitytojams, o tokių dauguma, turkų pareigūno Talat – pašos portretas asocijuosis būtent su kaukolių krūva, pavaizduota žurnalo viršelyje. Tikrosios istorijos nežinantieji ims tikėti, jog Talat-paša tikrai baisus žmogus.

Tuo tarpu minėtoji kaukolių krūva paimta iš rusų dailininko Vasilijaus Vereščiagino (1842 – 1904) paveikslo, bylojančio apie karus, niekaip nesusijusius su turkų – armėnų nesutarimais".

Turkas, kovojęs už savo tautos išlikimą

Armėnai linkę nutylėti ir Didžiosios Britanijos istoriko, karinio analitiko Gvino Daierio pastabą:

„Manau, kad istorikai, tyrinėję ano meto įvykius, prieis išvados, kad Talat-paša ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs žmonės arba velniai“, o narsūs žmonės, kovoję už savo nacijos išlikimą labai didelės krizės laikotarpiu“.

Prancūzų juristo pozicija

Armėnams nepriimtina ir prancūzų juristo, istoriko, knygos „Armėnų tragedija 1915 metais“ autoriaus Žoržo de Malevilo pozicija. Šis prancūzas yra rašęs:

„Smalsumą keičia nustebimas, kada paaiškėja, jog „telegramos“ (omenyje turimos Osmanų imperijos viziriaus Talat – pašos telegramos, neva įrodančios turkų žiaurumą siekiant ištremti bei išžudyti visus armėnus) buvo patvirtintos jokio oficialaus posto neužėmusio asmens parašu.

Be to, „oficialiose telegramose“ musulmoniškas kalendorius painiojamas su krikščioniškais kalendoriais, musulmoniškasis pasveikinimas „Bismilah“ užrašytas su akivaizdžiomis gramatinėmis klaidomis“…

Nenuostabu, kad šiuos subtilius niuansus tyrinėjančiam mokslininkui gali kilti mintis apie armėnų sumaniai pakištą falsifikatą. 

Britų žurnalisto ir rašytojo Tomo de Vaalo pastaba

Armėnai nemėgsta ir britų žurnalisto, rašytojo, analitiko Tomo de Vaalo, kurio specializacija: Kaukazo, Rusijos ir kitų Juodosios jūros baseino valstybių problemos.

2005-aisiais Tomas de Vaalas išleido knygą „Juodasis sodas: Armėnija ir Azerbaidžanas tarp karo ir taikos“. Tai – vienas iš pirmųjų žurnalistinių tyrimų apie Kalnų Karabacho konfliktą.

Tomas de Vaalas rašė: „Lengvumas, su kuriuo armėnai sugebėjo ištrinti nuo žemės paviršiaus azerbaidžanietišką mečetę savo mieste, galima paaiškinti lingvistiniu triuku: Armėnijos azerbaidžaniečius lengva ištrinti iš šalies istorijos todėl, kad iki 20 amžiaus žodis „azerbaidžanietis“ nebuvo naudojamas, šios tautos žmones anuomet vadino „totoriais“, „turkais“ arba tiesiog „musulmonais“. Nors jie nebuvo nei persai, nei turkai“.

Papildomas argumentas nepriimti Turkijos į ES

Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras rašė: „Neatmestina, jog armėnų klausimas tapo priemone, o ne tikslu kai kurių Vakarų politinių jėgų rankose. Pavyzdžiui, dešiniojojo judėjimo Prancūzijos lyderiai pareiškė: „Užsispyrusi Turkija nenori pripažinti armėnus masiškai žudžiusi 1915-aisiais, ir tai yra papildomas argumentas, leidžiantis atisakyti Ankarą priimti į ES“.

Kitais žodžiais tariant, šiai organizacijai armėniška tema aktuali tik tada, kai sprendžiamas Turkijos integracijos į ES klausimas“.

Karinės propagandos instrumentas

“Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

Tai Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai.

Oficialių nurodymų deportuoti nebuvo

„Įrodymų, jog buvo oficialūs nurodymai naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu įsidėmėti, jog šalies viduje ir aplink Konstantinopolį armėnų niekas nedeportavo. Deportuoti tik pasienio teritorijose gyvenę armėnai.“

Tai Eberhardo Žakelio, Didžiosios Britanijos Birmingemo universiteto mokslinio bendradarbio, daugelio knygų apie Osmanų imperiją autoriaus, žodžiai.

Kad atsakomybė už genocidą būtų atitraukta nuo Vokietijos

“Pirmasis dokumentų rinkinys dėl armėnų genocido pasirodė 1919 metais Paryžiaus konferencijos metu. Juos parengė Johanesas Lepsusas įsakius mūsų vyriausybei, konkrečiai – užsienio reikalų ministerijai. Žinoma, Vyriausybė panaudojo Lepsusą savo reikmėms, kadangi jis buvo gerbiamas užsienyje ir jo nuomonė vertinama, tikėta jo sąžiningumu. Iš vienos pusės Lepsusą išnaudojo, kita vertus – Lepsusas leido, kad juo būtų pasinaudota. Jis žinojo, koks svarbiausias tos publikacijos tikslas. Tas tekstas buvo reikalingas tam, kad nuo Vokietijos būtų atitraukta atsakomybė už genocidą ir užkrauta ant Turkijos pečių“.

Taip yra teigusiTessa Savidis – Hofman, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija).

Techiškai tai buvo neįmanoma

O čia – Normano Stouno, britų istoriko, profesoriaus pastaba:

„Armėnai kaip įrodymą pateikia dokumentus, parašytus prancūzų kalba. Jie tvirtina, esą Osmanų valdžia įsakymus telegrafavo į Adaną, įsakydami naikinti armėnus. Bet turint omenyje, kokia tais metais disponuota technika, tokiu būdu išsiųsti telegramų nebuvo įmanoma.

Jo manymu, masinio armėnų žudymo negalima vadinti genocidu ta pačia prasme, kokia prasme genocidas vartojamas kalbant apie Hitlerio nusikaltimus. N.Stounas pabrėžia, jog po 1918 metų britų istorikai turėjo galimybę dirbti turkų archyvuose ir jie „genocidą patvirtinančių dokumentų nerado“. 

Be to, gausios armėnų bendruomenės šalies viduje (Stambule, Izmire ir Aleppo) deportacijų nepatyrė, nepatyrė ir  jokio turkų spaudimo, be to, daugeliui iš deportuotųjų pavyko išgyventi.

Akivaizdūs skirtumai

Arendas Janas Boekestižnas Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas. Jis yra rašęs:

„Tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama akiaizdžių skirtumų. Pirmiausia, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog susidūrė su iššaukiančiu Hitlerio rasizmu, tuo tarpu egizstuoja daug įrodymų, kad armėnai bendradarbiavo su rusais, o kai kurie net dalyvavo partizaniniame judėjime“.

Subalansuota diskusija – sudėtinga

Edvardas Eriksonas – Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis, parašęs knygų apie Osmanų imperiją. Jis yra pabrėžęs:

„Dėl armėniškų pastangų, esą pasaulinė visuomenė privalo pripažintų „armėnų genocidą“, objektyvi ir subalansuota diskusija dėl šios temos tapo labai sudėtinga. Situaciją apsunkina armėnų sukilimas, kurio metu armėnai rengė sprogdinimus, pogromus ir masinius musulmonų žudymus“.

Nuotraukose: 1893-aisiais metais Franco Rubo tapytas paveikslas „Erivano atidavimas 1827 metų spalio 1“; austrų profesorius, istorikas Erichas Faiglas; Osmanų imperijos vidaus reikalų ministras Talat – paša.

(Bus daugiau)

2015.04.28; 01:16


Prisijunkite prie diskusijos