Apie separatizmą ir istorines falsifikacijas ( 2 )


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt toliau ieško istorikų, mokslininkų, žurnalistų, kurie palankūs azerbaidžaniečiams ir turkams – savo moksliniuose darbuose bei publicistiniuose straipsniuose viešai demaskuoja armėniškas falsifikacijas bei armėniškojo separatizmo tendencijas.   

Pirmojoje publikacijos „Apie separatizmą ir istorines falsifikacijas“ dalyje pateikėme Europos istorikų, mokslininkų bei tyrinėtojų įžvalgų. Šioje, antrojoje, dalyje skelbiame aptiktas JAV atstovų pastabas.  

Trečiojoje dalyje, kurią publikuosime gegužės 11-ąją, surinkti faktai, bylojantys, kokių teritorinių pretenzijų Armėnija turi dar ir Gruzijai…

Osmanų imperijoje niekas armėnų neskriaudė

Meri Šaffer Konroi, Kolorado Universiteto profesorė, Rusijos istorijos žinovė. Ji teigė:

„Armėnų profesoriai tvirtina, jog Osmanų imperijoje armėnų žmonės buvo engiami ir buvo labai blogoje padėtyje, lyginant su kitomis etninėmis grupėmis. Tačiau tokia pozicija kritikuotina. Pradedant 1876 metais į centrinės ir regionų valdžios postus Osmanų imperijoje dažnai buvo keliami etniniai armėnai … Tuo tarpu 1896-ųjų metų viduryje armėnų organizacijos Gnčak ir Dašnakcutiun surengė Osmanų banko apiplėšimą“.

Ar galima įsivaizduoti Hitlerį?

Labai svarbus Michaelio M.Giunterio, Politinių mokslų Technikos universiteto Tenesyje profesoriaus klausimas. Jis skamba šitaip:

„Jeigu tai buvo genocidas, tai kaip paaiškinti, kad Vakarų Osmanų imperijos miestų Konstantinopolio ir Smirno armėnai nebuvo deportuoti? Ar tik ne todėl, kad Konstantinopolio ir Smirno armėnai negalėjo pagelbėti turkus puolantiems rusams? Ar galima įsivaizduoti Hitlerį, kuris persekioja ne visus žydus, o atsižvelgia į tai, kur jie gyvena – Berlyne, Miunchene ar Kelne?“

Pavadino turkų agentu

Įdomi turkams ir azerbaidžaniečiams palankaus amerikiečių istoriko, profesoriaus iš Masačiusetso universiteto Giunterio Levi istorija. Jis yra parašęs knygą „Armėnų skerdynės Osmanų Turkijoje: ginčytinas genocidas“.

Kai kurios armėnų organizacijos šį istoriką pavadino „turkų agentu“, bet kai šis kreipėsi į teismą ir pareikalavo 8 milijonų dolerių kompensacijos,  armėnai atsiprašė.

Istorikas mano: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Ragino nepripažinti armėnų genocido

Įsidėmėtina Hito Vordo Louri, amerikiečių tyrinėtojo, Prinstono universiteto profesoriaus, vieno iš aktyviausių armėnų genocido neigėjų, pavardė. Jis 1985-aisiais buvo vienas iš tų 69 mokslininkų, kurie nusiuntė laišką JAV yriausybei, ragindami nepripažinti armėnų žudynių genocidu.

Jokio slaptojo plano neranda

Džastinas Makartni, amerikiečių istorikas, demografas, knygų apie Turkiją, Azerbaidžaną ir Armėniją autorius.

Jis rašo: „Šiandien nerasta jokio slapto Stambulo vyriausybės plano dėl armėnų naikinimo, nors armėnų šaltiniai ir randa dokumentų, neva patvirtinančių deportaciją.  Tikrtieji, nesuklastoti dokumentai byloja, jog Stambulas rūpinosi deportuojamųjų armėnų gerbūviu“.

Nepagrįstos pretenzijos

Samuelis Uime, juristas iš Arkanzaso, dirbo Londono, Paryžiaus, Romos, Maskvos, Stambulo ir Vašingtono archyvuose ir parašė sensacingą knygą „Armėnija: „krikščioniškos“ teroristinės valstybės paslaptys“, kuri išleista 2002 metais.

Ten – daug dokumentų, bylojančių apie armėnų pretenzijų Turkijai nepagrįstumą: kaip armėnų šventikai kurstė terorizmą, kaip rengė išpuolius prieš Karabacho musulmonus, kaip turtingi armėnų lobistai Amerikoje trukdo Vašingtonui užmegsi draugiškus santykius su Azerbaidžanu.

Mokslininkas yra rašęs: „Mažytė Armėnija, naudodama po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius, deda daug pastangų, kad krikščionišką pasaulį nuteiktų prieš islamą ir musulmonus… Mano aptikti faktai, įrodantys, kad armėnų tautybės amerikiečiai platina išgalvotas istorijas apie savo kančias tam, kad gautų milžiniškas finansines kompensacijas iš turkų ir Amerikos. Aš keliu klausimą, kuo tikite: tais, kurie matė, kaip armėnai buvo deportuoti, bet liko gyvi, ar tais, kurie sako, kad 1,5 milijono armėnų buvo turkų be gailesčio sunaikinti“.

Ronaldo Reigano patarėjo pozicija

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas.

Čia – jo žodžiai. „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Džimio Karterio patarėjo pozicija

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius.

Jo nuomonė tokia: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Kompensacija azerbaidžanietiškų žemių sąskaita

Feliksas Erastovičius Cercvadzė, amerikiečių publicistas, daugelio knygų apie Armėiją ir Azerbaidžaną autorius.

Jis rašė: „Terminas „Rytų Armėnija“ buvo armėnų propagandistų propaguotas tam, kad vėliau būtų galima legalizuoti būsimos Armėnijos valstybės kūrimą azerbaidžaniečių žemėse kaip kompensaciją, jog armėnų valstybės nepavyko sukurti turkiškų žemių sąskaita“.

Prisiminimai, parašyti remiantis vien armėnų pasakojimais

Tikriausiai ir šiandien dauguma lietuvių tiki, kad Franco Verfelio romanas „40-imt Musa-dago dienų“, pagrįstas vokiečių dvasininko misionieriaus Johano Lepsiuso (Johannes Lepsius) prisiminimais „apie turkų žiaurumus ir armėnų didvyriškumą“, istoriškai teisingas.

Tačiau esama rimtų įtarimų, kad F. Verfelis šią knygą parašė remdamasis vien savo draugų armėnų pasakojimais.

Po daugelio metų, kai knyga jau buvo ne kartą išleista, JAV pasirodė rašytojo draugo Abraomo Šou Severo (Abraham Sou Sever) laiškas. Jis kreipėsi į oficialias Amerikos institucijas, prašydamas informuoti visuomenę, kad F. Verfelis „gėdijosi melo ir apkalbų, kuriuos aprašė taip, kaip pateikė armėnai, tačiau iš baimės, kad jo nenužudytų, apie tai nepareiškė“.

Humanitarinės pagalbos – tik 2 proc.

Mums gali praversti ir admirolo M. Bristolio 1921 metų kovo 28 dienos laiškas, adresuotas amerikiečių misionieriui Bartonui. Misijonierius Bartonas vadovavo Amerikos humanitarinės pagalbos paskirstymui. Jis sprendė, kam ir kiek atiteks humanitarinės pagalbos.

Laiške admirolas skundžiasi dėl melo, kurį armėnai platina žiniasklaidoje – neva 80 proc. visos humanitarinės pagalbos regione išdalijama turkams ir kurdams. Iš tikrųjų musulmonai gyventojai gaudavo tik apie 2 proc. amerikiečių krovinių.

Į pagalbą pasitelkti net povandeniniai laivai

1987 metasi kažkoks Ovanesas Melkonianas pateikė pasauliui opusą „Atminties aikštė“. Šį kartą tai buvo „laiškai“, neva parašyti 353 asmenų, kurie savo akimis matė, kaip žiauriai turkai susidorojo su armėnais 1916–1919 metais. Melkonianas tvirtina, kad tie iš įvairių Turkijos miestų siųsti laiškai nepasiekė savo adresatų. Jie buvo neva rasti Anglijos, Prancūzijos, Amerikos povandeniniuose laivuose, kuriuos vokiečiai nuskandino per pirmąjį pasaulinį karą.

Laiškus neva surinko ir 1922-aisiais padaugino kažkoks Petrosas Tonapetianas. Visi tie argumentai verčia abejoti bent jau tuo, kad 1922 metais nebuvo kopijavimo technologijų, kuriomis Tonapetianas būtu galėjęs masiškai tiražuoti laiškus.

O jeigu tie laiškai išties rasti 1922-aisiais, tai kodėl armėnai apie jų egzistavimą pasauliui nepranešė iškart, o tik po 65-erių metų?

Nuotraukose: 1893-aisiais metais Franco Rubo tapytas paveikslas „Erivano atidavimas 1827 metų spalio 1“, patvirtinantis musulmoniškas dabartinio Jerevano šaknis; armėnų visomis įmanomomis priemonėmis tiražuoto Franco Verfelio romano „40-imt Musa-dago dienų“ viršelis.

(Bus daugiau)

2015.05.04; 07:30


Prisijunkite prie diskusijos