Apie tai, kodėl nepajėgiame išsaugoti valstybingumo


Print

"Lietuviai jau įsitikino: Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglių įstatymu: kas stipresnis, tas teisus".

Ši citata – iš rašytojo Petro Dirgėlos dar 1990-aisiais išleistos esė "Tranų pasaulyje". Kad ir sutilpęs į nedidelę, nė šimto puslapių neturinčią knygelę, šis veikalas kupinas pranašiškų pastebėjimų, gilių įžvalgų. Deja, mes nesame tobuli, ir tai, kas iš tiesų vertinga, – nebūtinai sulaukia mūsų dėmesio. Toks likimas ištiko ir esė "Tranų pasaulyje", nors tiems, kurie jį perskaitė atidžiai, drįstu manyti, dabar lengviau susigaudyti politinėse intrigose.

Po nepriklausomybės atkūrimo prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams tarsi pradedame suvokti žodžių "nesugebame išsaugoti atkurto valstybingumo" prasmę. Tačiau dabar jau suvokdami, jog nepriklausomybės išsaugojimas kartais net sudėtingesnis veiksmas nei jos atkūrimas, vis tik nežinome atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl griūna mūsų valstybingumo pamatai.

Mes dedamės žiną, kaip išsaugoti valstybingumo pamatus neišardytus, neišklibintus. Bet kiekvienas mūsų peršamas receptas – skirtingas. Sudėk juos į krūvą – turėsime keisčiausią mišrainę, kurios valgymas būtų tolygus sveikatos ar net gyvybės praradimui. Vieni mano, jog mūsų valstybė bus išsaugota tik tuomet, jei neleisime užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Kiti kategoriškai nenori įsileisti skalūnines dujas išgaunančios amerikiečių firmos. Treti piktai nusistatę prieš naujosios atominės jėgainės statybas. Dar kiti reikalauja lankstesnės politikos bendraujant su "Gazprom".

Šiuo metu jau buriasi grupė, neigiamai vertinanti visus, net ir akivaizdžiai gerus, Prezidentės darbus, nes, suprask, įtartina jos praeitis, nes ji, tik pamanyk, nusistačiusi prieš dorus FNTT darbuotojus…

Ar įmanoma išlaikyti valstybingumą turint tiek daug skirtingų nuomonių? Tikriausiai – ne. Neįmanoma dar ir dėl to, kad neįmanomas … bent kiek racionalesnis dialogas su "skirtingas nuomones turinčiais", nes "skirtingas nuomones turintys" dažnusyk mano esą patys protingiausi ir išmintingiausi.

Štai per BTV neseniai teko matyti žurnalisto Andriaus Užkalnio pokalbių laidą "Užkalnio 5". Omenyje turiu būtent laidą, kurioje kalbėjo etiketo specialistas Giedrius Drukteinis, visuomenine veikla nūnai aktyviai užsiimantis žemės ūkio specialistas, buvęs radijo ir televizijos žurnalistas Pranciškus Šliužas bei "Lietuvos ryto" žurnalistė  Laima Lavastė.

Diskusijos būta aštrios. Ji tarsi patvirtino reklaminį laidos anonsą, esą "čia niekas draugiškai nečiulba ir nekudakuoja". Kritikos buvo pažerta daugiau nei liaupsių. Liežuvis neapsiverstų laidą pavadinti nuobodžia.

Ir tuo pačiu neapleido mintis, kokia nauda iš kalbėjimo, jei kiekvienas antklodę tempia tik į savo pusę? Ginčas – vardan ginčo? Etiketo žinovui dabartinė Lietuva atrodo kaip niekad saugi. Žemės ūkio specialistas tvirtino, jog Lietuva pražus sutikdama parduoti bent žemės pėdą užsieniečiams, o žurnalistė reklamavo savo naująją knygą…

Lyginant su ankstesniais šimtmečiais Lietuva iš tikrųjų turi teisę lengviau atsikvėpti. Tačiau Lietuva negali būti labai saugi, nes nėra saugi nė viena pasaulio valstybė. Prisimenant rašytojo P.Dirgėlos filosofinius pastebėjimus, nėra saugūs nei amerikiečio, nei lietuvio, nei nenco namai. Amerika bijo teroro atakų, Rusija bijo subyrėjimo, Kinija bijo konkurencijos, o Lietuva, kurioje ženkliai smuktelėjęs gimstamumas, milžiniška emigracija, – nieko nebijo?

Taip, mums šiandien labiau sekasi nei Sirijai ar Graikijai, bet mes taip pat priversti … kariauti. Ant mūsų pečių užkrautas Kryžius – atlaikyti informacinius ir ekonominius Rusijos karus, kurie, beje, ne mažiau pavojingi nei cheminis ginklas. Ne mažiau pavojingi todėl, kad priešas – tikras, klastingas, piktas. O mūsų sąjungininkai – ne visuomet stiprūs, ne visuomet nuoširdūs, ne visuomet aktyvūs.

Ar tikrai prapulsime, leisdami Europos Sąjungos piliečiams nusipirkti lietuviškų žemės sklypų? Nejaugi mums vis dar neįkandama skaudi gyvenimiška patirtis, jog džiuginantys rezultatai nepasiekiami vien draudžiant ir blokuojant? Kodėl pamirštame Sovietų Sąjungos, savo bėdas taisiusios draudimais ir blokadomis, likimą?

Mes pražūsime nebent tuo atveju, jei nepajėgsime susitvarkyti lietuviškosios ekonomikos būtent taip, kad pajėgtume įsigyti prestižinių žemės sklypų ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Londone ir Briuselyje.

Deja, Lietuvoje gausu jėgų, kurios ragina mus atsisakyti bet kokios naudą nešančios veiklos. Žinoma, būtų šauniau, jei Lietuvai nereikėtų sukti galvos nei dėl atominės jėgainės, nei dėl skalūninių dujų gavybos, nei dėl "Mažeikių naftos". Tikrai jaustumės pakylėti, jei išsiverstume be lietuviškų miškų kirtimo ar daniškų kiaulių fermų steigimo. Bet šias vizijas puoselėjantys tautiečiai kažkodėl nepasako, kokiais pinigais tokiu atveju tektų užpildyti šalies biudžeto skyles? Pragyvensime vien iš kaimiško turizmo sodybų ir ekologiškų ūkių?

Nūnai Lietuva turi dar vieną sudėtingą temą – nenumaldomai artėja Prezidento rinkimai. Todėl nieko keisto, kad vis aktyviau pluša grupės, kuriančios neigiamą Prezidentės Dalios Grybauskaitės įvaizdį. Kritika nėra blogas dalykas. Kritika sukuria galimybę ištaisyti klaidas. Ir vis dėlto įtartina, kad D.Grybauskaitės oponentai niekaip nenori įvardinti to asmens, kurį norėtų matyti vietoj dabartinės šalies vadovės?

Ši aplinkybė apsunkina galimybę apčiuopti tikrąsias kritiškų nuotaikų priežastis. Prezidentė puolama dėl to, kad nenuolaidžiauja ekspansiniams Lenkijos reikalavimams, atmeta klastingas "Gazprom" viliones ir Vašingtone susitinka su JAV vadovu, ar dėl to, kad piktnaudžiauja savo teisėmis, koreguodama kadrų politiką FNTT, VSD ir Generalinės prokuratūros struktūrose?   

Žinoma, nesusipratimai FNTT kabinetuose – nedovanotina prabanga. Tokių triukšmingų išmetimų ir ne mažiau triukšmingų grąžinimų į darbą priskaičiuojant šimtus tūkstančius litų kompensacijų už priverstines pravaikštas neturėtų pasitaikyti. Bet šių eilučių autorių vis dažniau stebina kai kurių lietuvių, kuriuos norėtųsi ironiškai priskirti "viską žinančių ir viską išmanančių" kategorijai, entuziazmas: jei jau doras pareigūnas – tai būtinai šventesnis net už patį Popiežių, jei blogas – tai juodesnis už patį velnią.

Tikrasis gyvenimas – ne vien juoda ir balta spalvos. Nusprendę į darbą grąžinti iš FNTT išmestą pareigūną mūsų administraciniai teismai nagrinėjo tik aplinkybę, ar nebuvo pažeisti atleidimo tvarką reglamentuojantys įstatymai. Tokia administracinio teismo pareiga. Bet slaptųjų ir specialiųjų tarnybų veiklos ypatumus vargu ar įmanoma sutalpinti tegul ir pačių tobuliausių bei išsamiausių įstatymų rėmuose. 

Vienintelė aiškesnė paskutiniųjų dienų žinia – Baltarusijoje mįslingomis aplinkybėmis žuvęs VSD karininkas Vytautas Pociūnas mirties valandą atliko ne vien Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, bet ir Lietuvos VSD užduotis. Internetinis portalas alfa.lt paskelbė buvusios VSD vadovybės pasirašytą dokumentą, leidžiantį manyti, jog pulkininkas V.Pociūnas į Baltarusiją išsiųstas buvo ne vien kaip diplomatas. O juk našlei Liudvikai Pociūnienei bylinėjantis dėl išmokų VSD atstovai tvirtino teismui, girdi, Baltarusijoje dirbdamas V.Pociūnas jau neturėjo jokių sąsajų su lietuviškosiomis saugumo struktūromis.

Bet ar pavyks išsiaiškinti, kas ir kodėl Lietuvos teismams tvirtino dėl nutrūkusių VSD ir V.Pociūno ryšių? Kam bus bandoma primesti atsakomybę už šį akibrokštą?

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.09.20   


Prisijunkite prie diskusijos