Apie vaikus ir mirtį


Print

Po Drąsiaus Kedžio laidotuvių netyla kalbos apie pedofiliją Lietuvoje. Ši mažo žmogaus tragedija parodė, koks sunkus ir trapus yra Lietuvos vaikų gyvenimas, tačiau atskleidė ir gerąją visuomenės pusę: pasirodo, esama daug gerų žmonių, brandžios pilietinės visuomenės, kuri nuo Sąjūdžio laikų nebuvo tokia vieninga. D. Kedys teisėto teisingumo siekė nuo 2008-ųjų, kai pradėjo kreiptis į visas įmanomas teisėsaugos ir politines institucijas Lietuvoje. Tačiau daugiau kaip metus niekas nereagavo į jo skundą, kad mažametė jo dukrelė buvo tvirkinama, prievartaujama.

Ir ne bet ko, o pasak D. Kedžio, „rimtų“ žmonių (teisėjo, politiko padėjėjo), sudarančių pedofilų klaną. Apie D. Kedžio skundus sužinota tik po 2009 m. spalio 5-osios, kai kažkas nušovė vieną teisėją ir prievartautos D. Kedžio dukrelės motinos seserį. Įtarimų šešėlis iškart buvo mestas ant D. Kedžio, jis pasislėpė. Daugiau kaip pusę metų buvo spėliojama, kur galėtų būti D. Kedys (pasirodė „patikima“ informacija apie galimą jo buvimą Anglijoje, Rusijoje, Ispanijoje), su kuo jis galėjo būti susijęs (Henriko Daktaro grupuotė minėta dažniausiai).

Per tuos pusę metų Lietuva tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: tuos, kurie palaikė prokurorus, ir tuos, kurie palaikė prievartaujamus vaikus ir D. Kedį. Pastarieji, pirmųjų nepagarbiai vadinami „kedofilais“ (su aiškiomis užuominomis interneto komentaruose, kad neva D. Kedys pats turbūt prievartavęs savo dukrelę), surengė gausybę taikių akcijų prie prokuratūrų, degino žvakeles, meldėsi ir laukė atoveiksmo.

Nežinau, kaip daugelis žmonių, bet aš neturėjau vilties, kad D. Kedį dar pamatysime gyvą. Ir štai – per visuotinę balandžio talką „Darom“ (lyg Rusijos specialiųjų tarnybų pasityčiojimas) D. Kedys buvo surastas prie Kauno marių: kniūbsčias, užspringęs degtine ir žolės gniutulu. Šalia jo gulėjo pistoletas, iš kurio spalio 5-ąją buvo nušauti du žmonės.

Prasidėjo tikrų tikriausias farsas. Kokių tik mimikų nepamatėme teisėsaugininkų veiduose! Laikinasis generalinis prokuroras pareiškė, kad „90 proc. esąs tikras, jog D. Kedys – žudikas“. Priminsiu gerbiamiems skaitytojams, kad tokio rango (apskritai – bet kokio rango) teisėsaugos pareigūnai vadovaujasi tik faktais bei įrodymais, bent jau taip turėtų būti. Taigi – arba D. Kedys žudikas 100 proc., arba 0 proc.

D. Kedžio mirtis, tapatybę slepiančio eksperto teigimu, buvo smurtinė. Jį sumušė, stipriai trenkė per galvą. Nuo to žmogui skrandyje atsiranda spazmai ir jis gali užspringti savo skrandžio turiniu. Šalia besimėtantis nugertas degtinės butelis ir D. Kedžiui nustatytos 3,7 promilės alkoholio kraujyje neturi jokios logikos. Kam žmogui reikėjo gerti degtinę prie Kauno marių, viešoje vietoje, per talką, tada trankyti savo galvą į žemę, ryti žolę, pasidėjus šalia ginklą? Logikos išties čia trūksta.

Lietuvos žmonės tai supranta. Pirmadienį TV3 laidoje „Be grimo“ žiūrovai balsavo, atsakydami į klausimą „Ar tikite oficialia D. Kedžio mirties priežastimi“. „Taip“ – apie 300 balsų, „ne“ – apie 14 000. Panašūs skaičiai ir kitur: į D. Kedžio laidotuves susirinko daugiau kaip 5000 žmonių.

Pedofilijos gynėjai aiškina: D. Kedys be reikalo laikomas didvyriu (vien jau tai, kad išdrįso kreiptis į teisėsaugą, yra daug), jis nusikaltėlis (neįrodyta), mirė pats (neįtikinama), „kedofilai“ pasiduoda masinei psichozei ir kuria mitą (daugelis žmonių – paprasti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie tikrai nepanašūs į psichinius ligonius). Dar pedofilų klano užtarėjai aiškina, kad tai nereikšminga valstybei problema, tiksliau – tai jokia problema.

Žmonės į kapines nešė vainikus, kuriuose D. Kedį vadino vaikų užtarėju, didvyriu, kovotoju su pedofilais. Ar visi jie pakvaišę? Esu linkęs tuo abejoti.

Taigi, susumavę abiejų stovyklų požiūrius, matome, kad žmogus (D. Kedys) sumokėjo mirtimi už tiesą (dukrelės tragediją).

Neįsivaizduoju, kas gali būti baisiau už vaikų niekintojus. Būtų mano valia, atsukčiau rodykles į 1995-uosius ir anksčiau, kai Lietuvoje dar galiojo mirties bausmė. Deja…

D. Kedžio dukrelės ateitis neaiški. Jos parodymų pakeitimu itin suinteresuotas Klanas. Mergaitė neturi apsaugos. Tuo tarpu jos motiną, įtariamą savo dukrelės suteneriavimu (pasak tyrimų, 5-20 proc. su pedofilija susijusių asmenų yra moterys), saugo valstybės sargybiniai, o pagrindinis įtariamasis pasisamdė privačią apsaugą.

Pasaulyje dažnai vyksta apsivalymai nuo įvairių negandų. Lenkijoje neseniai pasodintas didelis pedofilų klanas. Aiškėja negeri dalykai ir katalikų bažnyčioje. Lietuvos žmonėms dabar ir taip sunku, tačiau ši kova – už kiekvieno vaiko laimingą vaikystę (ir tolesnį gyvenimą) – yra pati svarbiausia. Nes, kad ir kaip banaliai skamba, vaikai tikrai yra mūsų ateitis. Jei jie užaugs traumuoti, dar po 20 nepriklausomybės metų Lietuvos ateitis gali būti itin niūri.

Priminsiu kelis nemalonius dalykus, kad darsyk suvoktumėme, kas yra pedofilija. Tai – lytinis vaikų iki 13 metų prievartavimas, tvirkinimas. Egzistuoja netgi toks iškrypimas kaip infantofilija – niekinami kūdikiai iki 3 metų. Tai protu sunkiai suvokiami šėtoniški dalykai, tačiau jie turėtų padėti mums mąstyti blaiviai.

Drąsiau, tebūnie Tau lengva žemelė. Kova tik prasideda.

Kalbant perfrazuotais šventraščių žodžiais, kiekvienas pedofilas atsiims už savo niekšybes. Psichopatams – ne vieta šioje žemėje.

Būdamas optimistas, regiu, jog vaikai – gyvybės simbolis ir pati gyvybė – nugalės savo niekintojus ir mirtį. Tuo tiki net ateistai, turintys vaikų.

Nuotraukoje: Drąsius Kedys.

2010.04.27


Prisijunkite prie diskusijos