Apie žvalgybininkų akmenis, rusiškus atsiminimus ir šnipų ritualus


Print

Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.

Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.

“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, – pastebi autorius.

”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, – pasakoja autorius.

Jis remiasi perbėgėlio, buvusio KGB agento Londone Olego Gordijevskio memuarais, kur šis rašo, kaip 1980-ųjų pradžioje iš Maskvos atėjo nurodymas kiekvieną vakarą vaikštinėti šalia britų Gynybos ministerijos, skaičiuojant, kiek šiame pastate šviečia langų. Taip KGB vadovybė ketino susekti “siaubingą antisovietinį suokalbį”.

Toliau Dž.Loidas pasakoja, kaip “ sovietų epochos laikais, kai žmonės ėmė kalbėti apie uždraustus dalykus”, viena jo Maskvos kolegė  “gėdindamasi ir pusiau juokais” prisipažino, kad reguliariai rašė KGB pažymas apie visus korespondentus. “Tai buvo vieni niekai. Neabejoju, jie tų pranešimų niekada neskaitė. Tačiau, šiaip ar taip, jie jūsų pasiklausydavo”, – pridūrė ji. “Kai ji man tai pasakė (o mes tuo metu jau buvome draugai), jai, atrodo, palengvėjo; tačiau panašūs prisipažinimai ne visada brendo ilgai”, – tęsia žurnalistas. Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, 1989-aisiais pasitikęs Dž.Loidą prie traukinio kelionės  į Latviją metu, liūdnai tarė: “Jūs, be abejo, suprantate, kad mano pareiga jus šnipinėti”.

Sovietų slaptumo kultūra gimdė paranoją ir nepasitikėjimą: “jokie santykiai negalėjo būti laikomi patikimi”, o “špionažas buvo vienintelis būdas priartėti prie kažko, panašaus į tiesą”, – rašo Dž.Loidas savo publikacijoje. Norma Persi, nufilmavusi tą reportažą su Pauelo prisipažinimu, pasakojo, kaip gorbačiovinio periodo priedangoje ji bandė prakalbinti buvusį politbiuro narį, pasiūlydama jam įsivaizduoti, tarsi jis atvirauja savo žmonai. “Vien nuo tokios minties – žmonai  papasakoti apie Politbiuro posėdį – jo veide atsispindėjo siaubas”, – cituoja režisierių Dž.Loidas.

Špionažas turėjo ir “ritualinį” aspektą: britų pasiuntinybės karo atašė, privalėję rengti ataskaitas apie sovietų armijos dalinių dislokaciją ir ginkluotę, su žmonomis laisvalaikiu važiuodavo į karinius miestelius, dėdamiesi turistais. Jiems iš paskos keliaudavo sekliai. “Prieš ką jie apsimetinėdavo? Patys prieš save?” – suglumęs sako Dž.Loidas. Pabaigoje jis konstatuoja, kad incidentą su akmeniu Vladimiras Putinas “panaudojo stiprindamas spaudimą nevyriausybinėms organizacijoms”.

Remiantis tuo, kad britų tarnautojas, sužinojęs duomenis iš įrenginio, išdavė pinigus nevyriausybinėms visuomeninėms organizacijoms, jis “įrodė (bent jau pats sau), kad špionažas ir demoratinių aktyvistų veikla maitinasi iš vieno šaltinio ir siekia bendro tikslo:destabilizuoti Rusiją”.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parengta pagal “Financial Times” publikacijas.

2012.01.28


Prisijunkite prie diskusijos