Aplinkos ministerijoje iki šiol dirba ,,Raudonikiu” pakrikštytas kriminalinis autoritetas


Print

Po balandžio 13 dieną įvykusių balsavimų paaiškėjo, kad 2011 metais dar neteks rinkti miestų ir rajonų merų tiesioginiuose rinkimuose. Balsavimu nusivylę Liberalų ir centro sąjungos atstovai (LCS) Seime jau prakalbo apie pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos. Tad valdančiajai koalicijai iškyla realios grėsmes. Jei LCS atstovai nuspręs trauktis iš koalicijos, tai jau po kelių savaičių galima tikėtis naujos valdančiosios daugumos susiformavimo.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos gretose kyla nemažai kivirčų. Savo oponenentų partijoje „talibais“ pravardžiuojami G.Songaila, K.Uoka, A.Birbilas ir kiti radikalieji konservatoriai įgyja vis didesnę įtaką.

Tai, kad pavyko laimėti balsavimą dėl lietuviškų pasų išdavimo tvarkos, kad ir toliau pavardės bus rašomos tik lietuviškais rašmenimis, yra didelis pasiekimas. Praėjusią savaitę vykusiame balsavime dėl lietuviškų rašmenų taimymo pasuose tik aštuoni TS-LKD frakcijos nariai balsavo už variantą, kad pasuose pavardes būtų galima rašyti įvairiomis kalbomis, o dauguma parėmė patriotinių jėgų remiamą variantą.

Šesėlinis partijų finansavimas išlieka ryškia problema. Prisiminkime šiuos verslininkus: G.Jagėla (Barklis), R.Ruškulis, Ž.Buzas, V.Diminšteinas, P.Vojeika. Šie verslininkai valdo kai kurias gerai žinomas verslo struktūras. Bet ar mes viską žinome apie jų verslo reikalus? O Aplinkos ministerijoje darbuojasi „Raudonikio ir „Karlsono“ pravardėmis žinomas kriminalinis autoritetas, 1993 – 1996 metais pagarsėjęs kaip pajūryje įtakingos gaujos vadeiva. „Raudonikis“ veikia kaip šešėlinių klanų lobistas. Aplinkos ministerija iš viso garsėja kaip tikras korupcijos lizdas, kuriame darbuojasi ir šešėlinių klanų statytiniai, ir į atsakingas pareigas prastumti kai kurių politikų giminaičiai.

Bet tai, kad kriminalinio pasaulio veikėjai ir įtakingi valdžios atstovai yra artimai susiję, jau Lietuvoje nieko nestebina. Kai kurių aukšto rango policijos ir prokuratūros pareigūnų ir mafijos narių sąsajos akivaizdžios, tačiau tai netrikdo jų vadovų. Nors tokia padėtis nėra normali ir verčia raudonuoti įvairių žinybų vadovus. Štai policijos generalinio komisaro pavaduotojas V.Račkauskas į žurnalistės klausimą, “ar komisarams su žulikais draugauti galima“, net neatsako. Nes keblu pateikti sąžiningą įtikinamą atsakymą. O korupciją teisėsaugoje demaskuojantis Kalvarijos policijos komisaras D.Gaižauskas teigia: „Policija – ne uždaroji akcinė bendrovė. Nenorime imituoti darbo, norime tikrai dirbti, ir mums nusibodo, kad normaliam darbui trukdoma“.

Prieštaringa padetis Lietuvoje ypač susijusi su mafijos klanų įsigalėjimu. Tiesa, kai kurių įtakingų valdžios veikėjų ir šešėlinių klanų lyderių atžvilgiu yra vykdomi teisėsaugos tyrimai ir tai gerokai siutina tokius veikėjus. Jie priešinasi gresiančioms permainoms ir kurpia intrigas bei rengia išpuolius prieš jiems trukdančius sąžiningus pareigūnus. Visas šis šokis su kardais ryškiai pastebimas nuo praėjusių metų pabaigos. Mafija nėra linkusi lengvai pasiduoti ir rengia kontratakas. Bet kas Lietuvoje įvardijama žodžiu “mafija”? Kai viešojoje erdvėje svarstoma apie mafiją, tai dažniau linksniuojamos tik žemesniam mafijos lygmeniui priskiriamos „smauglių“, „pelėsių“ ar „kamuolinių“ gaujos bei panašūs kriminaliniai susivienijimai. Tačiau visą pagrindinį korupcijos ratą įsuka aukštesnio lygio mafija – garsusis „valstybininkų“ klanas, greta jo veikiantys keli ekspremjerai su verslo magnatais tapusiais savo žentais, švogeriais ir sūnėnais bei korumpuoti aukšto rango teisėsaugos pareigūnai, kurie dangsto tiek abejotinos reputacijos politikus, tiek kriminalinius baronus – stambių gaujų vadeivas ir kontrabandos organizatorius. O viešojoje erdvėje vis liejasi „opiumas liaudžiai” – begalinės diskusijų laidos per radijo stotis ir televizijas. Tokios laidos dažnai pritraukia gausią klausytojų ir žiūrovų auditoriją. Bet visa tai atitraukia nuo tikrų pilietinio aktyvumo formų, ir tokios ,,veiklos“ rezultatai apgailėtini. Štai kaimyninėje Lenkijoje nuo 2005 metų per penkerius metus pavyko pasiekti didžiulę pažangą, o Lietuvoje priešingai – ekonominė ir socialinė krizė vis gilėja.

Kai žvelgiame į valdžios struktūrų veiklą, tai regime, kad itin daug dėmesio skiriama propagandos sferai. Tačiau jei atidžiau pasidomėsime valdžios veikėjų darbu, tai atsiveria gan įdomus vaizdas. Taip, dalis ministrų ir aukšro rango valdžios pareigūnų dirba atsakingai ir profesionaliai. Tačiau esama ministrų, kurie dalyvauja korupcinėje veikloje arba simuliuoja dirbantys ir naudojasi privilegijomis. Štai aplinkos ministras G.Kazlauskas po 10-14 dienų per mėnesį praleidžia užsienyje, ypač mėgsta lankytis Pietų Europoje – Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Tokių „poilsiautojų“ vadovaujamų žinybų darbo rezultatai nedžiugina. Kas būtų, jei žurnalistas per menesį parengtų du straipsnius, o likusį laiką sėdėtų prie kompiuterio, tik imituodamas darbą, o mokytojas, atėjęs į pamoką, prabūtų klasėje tik dvidešimt minučių ir iškeliautų savo reikalais? Kažin ar jie po tokių ,,darbų“ ilgai išsilaikytų savo darbovietėse. Tačiau aplaidžiai dirbantys valdžios veikėjai dažniausiai sėkmingai laikosi postuose.

Filosofas ir politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius šių metų pradžioje išleistoje savo knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašo: „Propagandos įtaką ir apimtį lemia naujos masinės komunikacijos technologijos. O propagandos ypatybės, suprantama, priklauso nuo politinės santvarkos, politinių galių, tam tikros kovos dėl valdžios ypatumų, nors tai nekeičia nei jos tikslų, nei mokslinio – technologinio pobūdžio. Propagandos svarba didėja visuomenėms išgyvenant įvairias krizes. Informacija yra esminis propagandos elementas, nes būtent informacijos teikimas ir nuomonių formavimas užtikrina socialinių santykių stabilumą. Tačiau propagandą galime naudoti tiek teigiamiems, tie neigiamiems tikslams. Kaip propaganda veikia ir kodel ji tokia veiksminga? Pirmiausia ji veiksminga dėl to, kad ji yra visa apimanti sisteminė veikla, be perstojo skleidžianti ir įtvirtinanti tam tikrus stereotipus ir ugdanti visuomeninių reiškinių suvokimo būdus“.

Mūsų valstybė serga, ir kokių priemonių bus imtasi jai gydyti, priklausys valstybės ateitis. Jei ligoniui, kuriam būtinai reikia skalpelio, pasiūlysime išgerti placebo (vaistų imtacijos), tai tikrai pasmerskime jį greitai mirčiai. Tad kosmetinės reformos Lietuvai nepadės, iš krizės duobės pakilsime tik tuo atveju, jei bus imtasi ryžtingų ir visuomenės bei valstybės raidai naudingų reformų.

Nuotraukoje: prestižines komandiruotes pamėgęs Aplinkos ministras G.Kazlauskas.

2010.04.15


Prisijunkite prie diskusijos