Ar apginsime teisę didžiuotis Lietuvos istorija?


Print

Šį komentarą bevelyčiau pradėti pasakojimu apie Patikimumo teoriją, į kurią jau daug dešimtmečių gilinasi akademikas Antanas Kudzys. Pasirodo, tokia teorija – egzistuoja. Tai – ne būrimas iš kavos tirščių. Jos pagalba lengva apskaičiuoti, kokie dangoraižiai, tiltai ir gamyklos suręgsti tvirtai, o kokie statiniai galį bet kurią akimirką sugriūti tarsi kortų namelis. Tereikia stipresnio vėjo gūsio ar storesnės sniego dangos ant stogo…

Akademikas teigė, kad, remiantis jo iki šiol puoselėjama Patikimumo teorija, buvo įmanoma išvengti ir nelaimės Rygoje. Tereikėjo į kai kurias konstrukcijas pažvelgti vadovaujantis jo visą gyvenimą tobulinta Patikimumo teorija. Kad taip statyti, kaip dabar nerūpestingai statomi kai kurie objektai, – savižudiška, akademikas suprato lygindamas savo skaičiavimus su statybas organizuojančiųjų pateiktais duomenimis. O suvokęs, kad nelaimė – reali, neišvengiama, apie iškilusį pavojų perspėjo Lietuvos valdžios vyrus ir moteris.

Perspėjo gerokai anksčiau, nei Latvijos sostinėje sugriuvo parduotuvė, nusinešdama dešimtis gyvybių. Tačiau mūsų valdžia, akademiko A.Kudzio nuostabai, jo perspėjimus ignoravo. Arba nepatikėjo, arba nesuprato, arba pirmenybę atidavė norui statyti kuo pigiau, paprasčiau ir greičiau?

Žinoma, išvengti visų avarijų ir griūčių – neįmanoma. Šimtaprocentinių saugumo garantijų duoti niekas negali. Nebent Dievas.

Tačiau akademikas A.Kudzys tvirtina, jog riziką žūti po griūvančios parduotuvės stogu įmanoma sumažinti. Tereikia vadovautis jo sukurta ir tobulinta Patikimumo teorija. 

Kodėl prisiminiau pokalbį su akademiku A.Kudziu apie patikimumo teoriją, padedančią, jo teigimu, itin tiksliai išsiaiškinti, kokios konstrukcijos – pavojingos gyvybei? Jei patikimumo koeficientą apskaičiuojančios lygtys reikalingos statybų verslui, gal skaičiavimai praverstų vertinant ir politikų žingsnius bei jų kalbas? Bet ar egzistuoja Patikimumo teorija, kurios pagalba būtų įmanoma nustatyti, kada politikai siekia gražių, o kada – savanaudiškų tikslų? Juk statybų verslas, kaip bežiūrėsi, – konkretesnis užsiėmimas nei vidaus ir užsienio politika, istorija ar kultūra.

Pavyzdžiui, ar įmanoma matematiškai paskaičiuoti, kurie teisesni – ar kuriantys Tautos istorinės atminties tarybą, ar  ją peikiantys? Dėl šios institucijos steigimo viešojoje erdvėje jau kilo rimtas barnis.

"Istorikai yra pasibaisėję Seime kelią sparčiai besiskinančiu įstatymo projektu", "kažkas Lietuvoje labai nori pralenkti Vladimirą Putiną", "Lietuvoje būtų panašiai kaip Rusijoje, kuri turi komisiją, griežtai prižiūrinčią, kad istorikai nesiginčytų dėl istorijos", "įstatymo projektas yra pasikėsinimas į žodžio ir minties laisvę", "jis kilo iš totalitarinio mąstymo", "daro neigiamą poveikį augančiai kartai", "nebuvo rengiamos viešos diskusijos"…

Tai – tik kelios citatos iš VDU istorijos profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. Rimvydo Petrausko, diplomato, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Plečkaičio teiginių, paskelbtų internetiniame portale 15min.lt (straipsnio pavadinimas – "Istorikai pasibaisėję: Seimas kuria žinybą, kuri nustatinės vienintelę teisingą ir visiems privalomą istoriją").

Kaip būtų šaunu, jei galėtume, naudodamiesi Patikimumo teorijos metodika, apskaičiuoti, kiek šiuose žodžiuose nuoširdaus susirūpinimo ir kiek – politinio tendencingumo, angažuotumo, netikslumų?

Juk egzistuoja ir absoliučiai priešinga nuomonė. Omenyje turiu Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Sinicos publikaciją "Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį" (portalas delfi.lt).

Politikos ekspertas V.Sinica neigia oponentų pareiškimus, esą dėl Tautos istorinės atminties tarybos nebūta viešų diskusijų. Pasirodo, dėl naujosios institucijos reikalingumo – nereikalingumo buvo surengta vieša diskusija. Diskusija surengta ne kur nors užkampyje, o pačioje Seimo spaudos konferencijų salėje.

Be to, visi šį įstatymą rengusiems iniciatoriams pateikti pasiūlymai, rekomendacijos ir priekaištai taip pat apsvarstyti viešuose posėdžiuose. Sakykim, komiteto nariai aptarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičiūtės, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Valentino Sventicko, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės, Lietuvos edukologijos universiteto prof. Eugenijaus Jovaišos pastabas…

Galų gale apie tokios institucijos reikalingumą pats V.Sinica dar 2012-ųjų lapkričio mėnesį viešai paskelbė publikaciją. Bet dėmesio iš tų, kurie nūnai pasipiktinę, nesulaukė. Tad priekaištai dėl viešumo stokos – nepagrįsti.

Nepagrįsti ir priekaištai, esą šį įstatymą mėgina prastumti vien su tautininkais susijusi grupė, neva bandanti uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne. Tą įstatymą rengęs Gintaras Songaila – vienintelis iš tautininkų. Visi kiti – socialdemokratai, liberalai, krikdemai, konservatoriai. Beje, įstatymo projektą palaimino net socialdemokratas Česlovas Juršėnas, kurio neįmanoma įtarti simpatijomis nei konservatoriams, nei krikdemams, nei tautininkams.

Atkreiptinas dėmesys ir į įstatymo projekto postulatą, jog "tarybos sprendimai jos įgaliojimų srities klausimais būtų privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms". Taigi niekur nerasite tvirtinimų, esą Tarybos sprendimai būtų privalomi visiems – istorikams, žurnalistams, politikams, studentams, rašytojams. Tarybos rekomendacijų privalėtų laikytis tik oficialios valstybės struktūros. Tad kur čia oponentai įžvelgia panašumų su V.Putino valdoma Rusija?

Negalima nepritarti ir V.Sinicos pozicijai, jog Lietuvos visuomenei "reikalingas aiškus ir neprieštaringas svarbiausių faktų ir jų vertinimo orientyrų supratimas". Ne visiems privalomas, o tik kaip oficiali valstybės pozicija, galėsianti padėt išvengti nesusipratimų. Juolab kad absoliučiai visos valstybės reguliuoja Tautos istorinės atminties klausimus. Tik vienos reguliuoja išmintingai, civilizuotai, o kitos – primityviai, chaotiškai, grubiai.

Lietuva priskirtina prie valstybių, kurios ne itin brangina savo istorinę atmintį. Užuot kūrę intriguojančius daugiaserijinius meninius filmus apie savo kunigaikščius, tarpukario žvalgus ir miško brolius, užuot pastatę didingus paminklus Herkui Mantui, Jonui Basanavičiui ar Laisvei, mes pasirinkome kitą kelią – žlugdantį kelią. Lietuvoje tarsi netyčia, tarsi natūraliai sustiprėjo tendencijos šaipytis iš visko, kas svarbu, brangu, didinga. Šaipymosi ir tyčiojimosi iš Lietuvos istorijos kryptį pasirinkusieji taip sustiprėjo, kad ėmė stelbti tuos, kurie į tautos praeitį norėtų žiūrėti rimtai, atidžiai, be tendencingų priešiškumų.

Dėl Lietuvos istorijos vertinimų viešojoje erdvėje akivaizdžiai įsigalėjo pražūtingos chaotiškos tendencijos. Vieni tempia į vieną, kiti – į kitą pusę. O tiems lietuviams, kuriems istorija nėra svarbiausias gyvenimo užsiėmimas, jau nebesusigaudo, kur melas, o kur – tiesa. Mes, istorija besidomintys tik retsykiais, jau nebežinome, kuo galima ir kuo negalima didžiuotis. Mes neaprėpiame visų mums primestų versijų. Taigi tampame mankurtais. Nors, atkreipkite dėmesį, mūsų per prievartą niekas neklaidina, nekvailina.

Bet susipainioti – labai paprasta. Sakykim, vienus metus paskelbiame Vinco Kudirkos jubiliejiniais metais, kitus – V.Kudirkos idealus išdavusios Salomėjos Neries metais. Taip elgdamiesi mes nenorom pripažįstame, jog nebeturime stuburo. Mums priimtini visi – ir lietuvybę gynusieji, ir ją išdavusieji.

Minėtoji politikos eksperto V.Sinicos publikacija portale delfi.lt reikšminga dar ir dėl to, kad autorius pateikia savąją nuomonę, kodėl šiam įstatymo projektui kai kurie istorikai demonstruoja akivaizdų priešiškumą. V.Sinicos įsitikinimu, kritiškai nusiteikę istorikai bijo ne cenzūros. Jie baiminasi prarasti savąjį tiesos – šaipymosi ir menkinimo – monopolį.

Vaizdžiai tariant, jie baiminasi prarasti monopolį vertinti Lietuvos praeities veikėjus ne pagal tai, ką gero ar blogo jie padarė valstybingumui, o pagal rodytą pagarbą žmogaus teisėms ir orumui (jei vadovausimės tokiu principu, privalėsime Vincą Kudirką pasmerkti dėl anuomet turėtų antisemitinių nuostatų). Jie bijo prarasti monopolį skelbti, esą 1918 – 1920-aisiais vyko ne Lietuvos – Lenkijos, o pilietinis senlietuvių – naujalietuvių karas (istoriko Alfredo Bumblausko "perliukas").

Kritikai bando mums įpiršti nuomonę, esą visi Lietuvos istorikai, vertinantys savo šalies praeitį be nostalgijos Juzefui Pilsudskiui ir su didele pagarba Jonui Basanavičiui, – nėra rimti, autoritetingi, gerbtini istorikai.

Tad sunku nepritarti analitiko V.Sinicos nerimui, kad nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų įpirš Lietuvai svetimas ir net priešiškas nuostatas.

Politikos analitiko V.Sinicos argumentai atrodo įtikinamesni, nei prof. E.Aleksandravičiaus, prof. R.Petrausko ar signataro V.Plečkaičio nuogastavimai. Čia nereikalingi net ir Patikimumo teorijos skaičiavimai. Tokio pobūdžio įstatymas – reikalingas. Tautos istorinės atminties taryba gali tapti autoritetinga institucija, kuri padės lietuviškas versijas atskirti nuo mums klastingai brukamų rusiškų, lenkiškų, baltarusiškų ar vokiškų klastočių.

Tačiau nepamirškime, jog net ir geriausią daiktą galima sugadinti, jei jis pateks į nevykėlio, nemokšos ar priešo rankas. Visuomet maniau ir tebemanau, jog panašaus pobūdžio įstatymai – rizikingas žingsnis. Tarsi loterija. Niekad nežinai, kam atiteks svarbiausi tūzai. Žinoma, būtų labai džiugu, jei teisę šiuo potvarkiu vadovautis turėtų tik protingi, nepaperkami, principingi, lietuviški politikai. Bet pastarųjų kelerių rinkimų rezultatai byloja, jog į valdžią Lietuvoje vis lengviau patekti abejotinos reputacijos politikieriams.

Beje, nepritariu nuomonei, esą lietuvių tauta moka atsirinkti pelus nuo grūdų. Kai kada – sugeba. Bet klaidų – kur kas daugiau nei protingų įžvalgų. Jei būtume itin sumanūs, gudrūs, įžvalgūs, nebūtume taip pavojingai susitraukę į mažytį, neįtakingą, vos pastebimą lopinėlį pasaulio žemėlapyje.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.01.07; 05:40


Prisijunkite prie diskusijos