Ar asmenvardžiai yra žodžiai?


Print

Jau geras dešimtmetis nenutyla ginčai, kaip Lietuvoje išduodamuose dokumentuose pateikti nelietuviškus, svarbiausia lenkų, asmenvardžius. Pagal valstybinės kalbos statusą visų Lietuvos piliečių pagrindiniai asmenvardžių įrašai asmens dokumentuose turi būti lietuviški.

Deja, Vyriausybė, atsiėmusi ankstesnį įstatymo projektą,  Seimui teikia naują, tačiau Konstitucijai taip pat prieštaraujantį „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose  įstatymo“ projektą    (reg. nr. XIP-1644). Sąmoningai nepaisoma Konstitucinio Teismo 2009 m.  lapkričio 6 d. sprendimo, kuriame dar kartą pabrėžta, kad pagrindinis įrašas Lietuvos Respublikos piliečio pase privalo būti valstybine lietuvių kalba. Konstitucinis Teismas padarė vienintelę išlygą, kad pase, kitų įrašų skyriuje, kaip papildomas gali būti pateiktas asmenvardis kita kalba ir nelietuvišku pavidalu. Vis dėlto pagrindiniu Lietuvos piliečio dokumente laikomas lietuviškas asmenvardžio įrašas, o galimu papildomuoju – nelietuviškas, kuris nėra tolygus pagrindiniam įrašui.

Naujojo Vyriausybės teikiamo asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto 3 straipsnyje tik prabėgomis užsimenama, kad asmenvardžiai rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau išskiriami to straipsnio 3-5 dalyje numatyti atvejai, kurie kaip tik ir kelia daugiausia ginčų. Verta pabrėžti, kad čia nepasakyta, kas tie lietuviški rašmenys, o svarbiausia nutylima lietuviška asmenvardžių forma.

Reikėtų plačiau panagrinėti Projekto preambulės antrąją eilutę. Čia, be jokių abejonių, bandoma apeiti Konstitucinio Teismo sprendimus, nors tiesiogiai  neminimi nei tie sprendimai, nei Konstitucijoje įtvirtintas valstybinės lietuvių kalbos statusas. Cituoju: „Lietuvos Respublikos Seimas, konstatuodamas, kad asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo; atsižvelgdamas į tai, kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų, t.y. neturi leksinės reikšmės, todėl vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos sistemos dalimi“ (mano pabraukta. – V.L).

Ši neva lingvistinė apylanka, kuria bandoma įrodyti, kad skolintiems iš  kitų kalbų asmenvardžiams negalioja nei Konstitucijoje įtvirtintas lietuvių kalbos valstybinis statusas, nei Konstitucinio Teismo sprendimai, galbūt paremta kai kurių kalbininkų pareiškimais.

Tariami lingvistiniai čia pasitelkiami motyvai kelia daugybę klausimų. Sakysim tokį: kas asmenvardį, kuriam nenorima pripažinti leksinės reikšmės, sieja tik su vienos kalbos sistema, o su kitos jau ne? Negi tik rašmenys? Kurios – lietuvių ar anglų  kalbos sistemai  priskirtinas, pvz., JAV gyvenusios iš lietuvių šeimos kilusios mano pusseserės asmenvardis Marcella Kubilius?

Visai kitokį požiūrį į asmenvardžių, t.y. tikrinių vardų, leksinę reikšmę randame profesorės Evaldos Jakaitienės studijų knygoje „Leksikologija“ (V., 2009), kurią išleido VU leidykla. Leksikos požiūriu bendriniai žodžiai ir tikriniai vardai yra  žodžiai, pavaldūs bendriems  kalbos dėsniams. „Svarbiausias bendrinių ir tikrinių žodžių skirtumas, – rašo autorė, – glūdi jų semantikoje […]. Bendriniai žodžiai apibendrina, o tikriniai individualizuoja […]. Tikrinių žodžių funkcija – įvardinti tam tikrus objektus, nenurodant, net pačių bendriausiųjų jų ypatybių […], suvokti tikrinio žodžio reikšmę – susieti jį su konkrečiu pavadintu objektu“ (p. 264-265). Asmenvardžiai yra tik vienas tikrinių žodžių tipų, šalia vietovardžių, mitologinių būtybių ir kitų tikrinių vardų.

Šių pastabų autorius visiškai pritaria prof. E. Jakaitienės mintims dėl asmenvardžių leksinės reikšmės, neneigiančios tikslingumo ir galimybės juos priderinti prie bet kurios kalbos sistemos. Tad iš kitų kalbų atėję asmenvardžiai laikytini tikriniais lietuvių kalbos skoliniais ir juos reikia pateikti ne tik lietuviškais rašmenimis, bet ir priderintus prie lietuvių kalbos tarties ir gramatikos.

Taigi minėtoji Projekto preambulės pastraipa užgriebia keliskart plačiau, nei asmenvardžių rašymas dokumentuose. Apskritai joje nepaliekama erdvės tolesnei diskusijai dėl asmenvardžių adaptavimo tikslingumo. Nustotų prasmės ir visokios išimtys daromos tradiciniams asmenvardžiams ar leidžiančios juos adaptuoti grožinėje ir vaikams skirtoje literatūroje.

Projekte ypač suvelti ir tendencingai pateikti užsieniečių asmenvardžių rašymo lietuviškuose dokumentuose reikalai. Tai yra atskirai svarstytinas klausimas.

Pagal minėtą preambulės nuostatą visų lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių tautų, tiek užsieniečių, tiek tautinių mažumų atstovų asmenvardžiai Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose turėtų būti pateikiami nelietuviškais rašmenimis, be lietuviškų galūnių, matyt, ir tariami nelietuviškai. Projekto autorių pasirinkta  teorinė prielaida  tiesiog atmeta galimybę tokius asmenvardžius derinti prie lietuvių kalbos sistemos.

Žiniasklaidoje pasirodė ne vienas kritiškai minėtąjį Projektą vertinantis straipsnis. Projekto antikonstitucinį pobūdį itin argumentuotai atskleidė kalbininkai Pranas Kniūkšta (Bernardinai.lt, 2010 02 28) ir Arnoldas Piročkinas („Vilniaus diena“, 2010 01 22). Projekto autoriams to nekonstituciškumo nepavyko paslėpti po jokiais išvedžiojimais.

Jeigu Seime toks asmenvardžių pateikimo asmens dokumentuose įstatymas būtų priimtas, būtų padaryta  didelė žala lietuvių kalbai. Tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

2010.03.23


Prisijunkite prie diskusijos