Ar gali žurnalistas aprašyti su juo susijusius įvykius?


Print

Taip, gali. Ir privalo, jei tai yra viešas interesas. Tuoj pateiksiu argumentus, kodėl taip manau. Šis klausimas iškilo po mano straipsnio apie tai, ką gali ir ko negali žurnalistai. Viena komentatorė teigė, kad jei tave apgavo parduotuvėje, tai negali parašyti. Kreipkis į vartotojų teisių gynėjus, teismą, bet nerašyk. Ji parašė tokią istoriją:

„Mano mamai kaip tūkstančiui kitų piliečių buvo atstatyta nuosavybės teisė į tėvų turėtą žemę. Tai buvo 1992 metais. Penkiolika metų ji vaikščiojo pas žemėtvarkininkus ir bandė tą žemę atgauti, bet neatgavo iki šiol nei žemės, nei kompensacijos. Visą tą laiką stebėjau mamos vaikščiojimus pas valdininkus ir stumdymus, apžodžiavimus ir t.t. Ji tapo nelaukiama žemėtvarkos skyriuje. Mačiau visus išsidirbinėjimus, tačiau mama norėjo viską susitvarkyti pati, neleido padėti vaikams. Dabar, kai praėjo penkiolika metų ir mamai jau 83-ji, ji galų gale sutiko, kad aš baigčiau tvarkyti tuos reikalus. Nepavyko, nors su manimi, jaunesne, kalbėjo jau kitaip.“

O štai kokia tos liūdnos istorijos pabaiga: „Rezultatas – šiuo metu laisvų žemių jau nėra, pinigų, kaip žinia, dabar irgi nėra kompensacijai. Mama sako, kad jai jau ir nebereikia. Kita kalba, jei būtų kažką atgavusi anksčiau – ji galėjo šviesiau nugyventi savo senatvę. Ji viena, našlė, augino vaikus, vargo, o pinigėliai jai tiesiog būtų suteikę galimybę bent senatvėje pagyventi geriau. Valdininkų savivalės, įžūlumo prisižiūrėjau kiek tik nori. Tačiau to nesiėmiau aprašinėti, nes manau, kad po tokio rašinio žemę mums iš karto būtų grąžinę. Tačiau tikrai nebūtų grąžinę kitiems, taip pat dar neatgavusiems. Ir aš, kaip žurnalistė, atsidurčiau išskirtinėje padėtyje. Ar tai etiška? Manau, kad ne“.

Aš manau, kad blogai pasielgta, jog nebuvo ši tema aprašyta. Juk tokia valdininkų savivalė negalima ir yra viešas interesas, kad tai būtų išviešinta. Juk gal po tokios istorijos būtų pažiūrėta kitaip į šitą reikalą. Gal kiti žmonės iri būtų kreipęsi ir būtų buvę daugiau šviesos šitame pasaulyje?

Žurnalistas irgi yra žmogus, kuris gyvena valstybėje, naudojasi paslaugomis ir prekėmis. Tad jei pasakysime, kad jis negali viešinti jokių dalykų, kas su juo susiję, mes pateksime į akligatvį. Juk vyriausybės sprendimai liečia visus, įskaitant ir žurnalistus. Kodėl jie tai aprašo ir kritikuoja? Tegu į teismą kreipiasi. Arba eina į politiką, pakeičia valdžią ir priima kitus sprendimus. Visi suprantame, jog tai absurdiška.

Gerai, palikime politiką, ir pereikime prie verslo. Ką man daryti, jei parduotuvėje apgavo? Nerašyti? Juk nutylėjus gali nutikti taip, kad nebus sprendžiama problema, kad bus ir toliau piktnaudžiaujama, nukentės kiti žmonės. Kaip yra nusikalstamas neveikimas, taip ir žurnalistai nusikalsta, jei neviešina blogų faktų. Be to, tarkime, kad iškilo konfliktas su įmone X. Gerai, žurnalistas nerašo apie save. Bet ar jis gali rašyti apie kitus, kurie taip pat skundžiasi ta įmone X? Jei nutarsime, kad negali, tai įmonėms labai paranku apgaudinėti žurnalistus, konfliktuoti su jais, nes tada jie negalės rašyti.

O ką daryti su monopolinėm įmonėm? Jei jos pasielgia neteisiškai? Juk negalima pasirinkti kitos įmonės, nes ji toje rinkoje yra viena, todėl ir monopolininkė.

Jei žurnalistui padaryta skriauda, tai jis negali rašyti, – tokią logiką bando įpiršti viešųjų ryšių agentūros, įmonių teisininkai ir valdininkai. Tačiau tai yra viešo intereso, demokratijos ir žodžio laisvės iškreipimas.

Pasvartykime kitą mano kritikės argumento dalį – naudą. Jei ji būtų parašiusi apie valdininkų savivalę, tai būtų gavusi naudą. Kas yra nauda? Gauni kažką, ko neturėjai iki tol. Tačiau jos motina ne siekė kažkieno žemės, kad jai atiduotų. Ji siekė teisingumo: grąžintų tai, kas jai priklausė. Tai teisingumo, o ne naudos klausimas. Toks pats banalus parduotuvės pavyzdys: jei įkišo nekokybišką prekę ir net nenori jos pakeisti, tai reiškia, kad siekiama teisingumo, o ne naudos.

Nauda būtų tada, jei žurnalistas pradėtų šantažuoti: jei man neduosi prekių, tai apie tave rašysiu. Tada jau naudos siekimas. Tad manau, kad nereikia elementaraus teisingumo painioti su nauda.

Todėl ginsiu iki galo žurnalisto teisę rašyti apie visus nutikimus su valdžios ar verslo atstovais. Ir žurnalistai privalo ginti teisingumą. Kad ir kaip to nenorėtų valdininkai ar verslininkai.

Gintaro Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Virginijus Savukynas.

www.tinklink.lt

2009.10.22


Prisijunkite prie diskusijos