Ar įmanomas lietuviškasis WikiLeaks variantas?


Print

Praėjusią savaitę Vilniaus bare “Woo” buvo surengta neformali, tačiau svarbi diskusija “Ar europietiška WikiLeaks versija taps dar viena sensacija?”

Diskusijoje dalyvavo naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir ilgametis žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras.

Tądien ginčytasi, kuo svarbus ir užkrečiantis yra WikiLeaks pavyzdys, kaip jis formuoja visuomenės požiūrį į demokratiją ir valstybės paslaptis, galų gale ar Europos Sąjunga pajėgi turėti savo europietiškąją WikiLeaks versiją? Diskusijai vadovavo rinkodaros ir internetinės žiniasklaidos specialistas Džiugas Paršonis.

Tikriausiai nereikia priminti, jog praėjusių metų lapkričio 28-ąją pasaulį sudrebino visuomeninio tinklalapio Wikileaks.com paviešinti slapti JAV valstybės departamento ir JAV ambasadų susirašinėjimo dokumentai. Kontraversiškai vertinamas atvejis pasaulio visuomenei sukėlė daugybę klausimų ir privertė iš naujo įvertinti politikos skaidrumą bei žiniasklaidos funkcijas, vertybes, tikslus. Gruodžio 9-ąją savo veiklą pradėjo nauja svetainė – Brusselsleaks.com. Jos įkūrėjai užsimojo atskleisti Europos Sąjungos (ES) institucijų paslaptis. Idėja kelia daugybę abejonių: ar ES institucijos turi ką slėpti, kas inicijavo šį projektą, kam jis naudingas ir kokia jo ateitis?

Žurnalistas Artūras Račas pabrėžė, jog viešumo lygis ir požiūris į laisvąjį žodį tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, įskaitant ir demokratines, ir autoritarines, – nuolat kinta. Tas lygis dažnai priklauso dar ir nuo to, kiek daug nori žinoti konkrečios valstybės piliečiai. Jei visuomenė trokšta žinoti kuo daugiau, tai viešumo lygis taps aukštesnis. Jei didelė visuoemenės dalis abejingai žiūri į tai, kas aplink dedasi, viešumo lygis bus mažesnis. Taigi viešumo ribos nuolat keičiasi. Ir tas ribas gali įtakoti patys žmonės, nors ne visada ir ne visur. Sovietmečiu galimybių įtakoti mes neturėjome. Žinojimo ribas nustatydavo Komunistų partijos CK ir KGB. Dabar gi ribos tarp to, kas vieša ir to, kas yra slapta, – ir mūsų rankose. Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp sovietmečio ir šiandieninės situacijos Lietuvoje. Pašnekovas sutiko, jog kiekvienoje valstybėje, net pačioje demokratiškiausioje, esama slaptų dalykų, apie kuriuos visuomenei negalima žinoti. Bet, jo manymu, normalioje valstybėje paslapčių turėtų būti kuo mažiau.

Vedančiojo Dž.Paršonio paklaustas, ar Lietuvos visuomenė žino būtent tiek, kiek nori ir kiek gali žinoti, žurnalistas A.Račas pastebėjo, jog didelei visuomenės grupei neįdomu, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, ministerijose, slaptosiose tarnybose, teismuose, prokuratūroje. Lietuvoje užtektinai gausu tokių, kurie nesidomi politika, ekonomika, todėl ir neturi poreikio kuo daugiau sužinoti. Jiems užtenka to, ką sužino atsitiktinai.

LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius pastebėjo, jog kai kurie politikai, valstybės tarnautojai, ministerijų klerkai, su kuriais jam tenka bendrauti, dažnai priekaištauja žiniasklaidai, kam ši piešia niūrų Lietuvos vaizdą, esą kam iškreipė demokratijos sampratą. O juk taip nėra. Tereikia įsivaizduoti, kas dėtųsi Lietuvoje, jei nebūtų žiniasklaidos iš viso? Pasak D.Radzevičiaus, valdžia norėtų absoliučios ramybės ir neliečiamybės: dirba kaip nori, teisia pagal asmenines nuostatas, pinigus leidžia kaip supranta ir t.t. Tuo tarpu kai jis paklausė, ar patys valdininkai, klerkai susigaudo, kas gi iš tiesų dedasi mūsų valstybėje, sulaukė atsakymų, jog “daugmaž susigaudo”. Ir tuo pačiu prisipažino, kad prieš rinkimus nesiteikia net pažvelgti į oficialųjį Seimo tinklalapį pasižiūrėti, kaip kas iš seimūnų elgėsi praėjusiose parlamento kadencijoje. D.Radzevičiaus išvada tokia: mes net neišmokome ir neįpratome naudotis ta informacija, kuri vieša ir visiems lengvai prieinama. O šiandien vis dėlto daug informacijos yra viešos ir lengvai prieinamos net ne žurnalistams.

Analizuodamas visuomenės, valdžios ir žiniasklaidos tarpusavio santykius rašytojas, žurnalistas Arkadijus Vinokuras pastebėjo, kad net ir labai atvirose, demokratiškose šalyse esama gausių žmonių grupių, kurios “gyvena savo uždarus gyvenimus ir nieko nenori žinoti apie aplink vykstančius įvykius, reiškinius, skandalus”. Beje, tas nežinojimas jiems kai kada sukuria net tam tikrą komfortą. Mat žinojimas – dažnai įpareigoja, sukelia blogų emocijų, kuria nejaukumo, netikrintumo jausmą. Gyvendamas Švedijoje jis kai kuriems šios šalies intelektualams pasakojo, kokia vis dėlto apvergtina padėtis tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. O švedų intelektualai ir inteligentai, užuot įsigilinę į šią informaciją, A.Vinokurą apšaukė fašistu, juodinančiu sovietinės santvarkos privalumus. A.Vinokuras pripažino, jog žinojimas ne visuomet – malonus dalykas. Raskite vyrą ar moterį, kuri norėtų žinoti, jog sutuoktinis yra neištikimas? Jis taip pat pabrėžė, kad žiniasklada, žinoma, formuoja visuomenės nuomonę. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė žiniasklaida susideda iš gausybės skirtingų žaidėjų, todėl žurnalistai formuoja tikrai ne vieną, bet daug versijų.

LŽS vadovas D.Radzevičius prisiminė keistus žiniasklaidos požiūrius į tai, kas labai svarbu ir į tai, kas ne tin svarbu. Pavyzdžiui, kai WikiLeaks paskelbė informaciją, jog Irake amerikiečių kariai per klaidą nužudė keliolika nieko dėtų civilių, – kilo milžiniškas nepasitenkinimas. Emocijos ir prakeiksmai liejosi per kraštus. O kai buvo pranešta, jog amerikiečiai neteisėtai įsiveržė į Iraką, kadangi Sadamas Huseinas neturėjo jokių masinio naikinimo ginklų, nepasitenkinimas buvo kur kas santūresnis. Žodžiu, pranešimas apie kelis netyčia nužudytus civilius irakiečius sukėlė žymiai didesnę nepasitenkinimo audrą nei žinia, jog karo Irake iš viso neturėjo būti. Panaši nuostata vyravo ne tik Europoje ar JAV, bet ir pačioje Lietuvoje. Niekas Lietuvoje per daug aštriai nekėlė klausimo, o ką tada mūsų kareiviai veikia Irake, jei amerikiečių invazija į tą šalį buvo be pagrindo? Dauguma žurnalistų tokių klausimų aštriai nekėlė, matyt, suprasdami, kad ši informacija yra nepatogi Amerikai, o Jungtinės Valstijos – vis tik pagrindinė mūsų sąjungininkė. Todėl ir tylėjo arba kalbėjo tik puse lūpų. Taigi WikiLeaks savo demaskavimais kai kada užgožia kur kas svarbesnes temas.

Diskusijos vedantysis Dž.Paršonis pastebėjo, jog kuo šalis yra toliau nuo Amerikos ne tik geografine, bet ir politine prasme, tuo labiau remia WikiLeaks projektą. Ir atvirkščiai: kuo arčiau Vašingtono, tuo WikiLeaks įkūrėjas labiau keikiamas ir koneveikiamas. Proamerikietiškai nusiteikusi visuomenė reikalauja uždrausti, o gal net sunaikinti ir patį WikiLeaks, ir jo įkūrėją Julianą Assange.

Žurnalisto A.Račo pastebėjimu, dėl tokių skirtumų nėra ko stebėtis. Tereikia prisiminti, kaip į Holokaustą žiūri Izraelis, ir kaip tą patį reiškinį vertina lietuviai. Ir viskas taps aišku.

Žurnalisto A.Vinokuro pastebėjimu, Europa vis dar elgiasi kaip mažas vaikas, norintis kuo greičiau atsiriboti nuo savo tėvo – Amerikos. Bet be tėvo pagalbos Europa vis dėlto nepajėgia išsilaikyti. Todėl naudojasi Amerikos pagalba bei parama, ir tuo pačiu kritikuoja Ameriką. Žurnalistas A.Vinokuras reiškė nepalankią nuomonę apie WikiLeaks. Jo manymu, šis internetinis portalas surengė patį tikriausią viešumo terorą prieš JAV. Jo įsitikinimu, WikiLeaks yra neabejotinai antiamerikietiškas projektas.

Su tokia A.Vinokuro pozicija nesutiko kolega A.Račas. Jis pripažino, jog didžioji dalis WikiLeaks paskelbtų dokumentų nėra verti visuomenės susidomėjimo. Bet WikiLeaks taip pat paskelbė ir labai svarbių dokumentų. Pavyzdžiui, leidžiančių įtarti, jog Belgijos Karalystė turi atominę bombą. Jei Belgija turi branduolinį ginklą, – gal ir nėra nieko blogo. Blogai tai, kad apie tai oficialusis Briuselis neinformavo savo visuomenės. Pasak A.Račo, belgai privalo žinoti, ar jų ginkluotosios pajėgos turi atominį ginklą. Oficialusis Briuselis nuo savo piliečių slėpė šią informaciją, o WikiLeaks šią spragą užpildė. Taigi už tokį demaskavimą reikėtų dėkoti ponui Dž.Asandžui, o Belgijos vadovus – kritikuoti. Žodžiu, Dž.Asandžas dažnusyk skelbia tai, ką nuo visuomenių Vyriausybės neteisėtai, nepagrįstai nuslėpė. Asmeniškai A.Račas norėtų, kad kiekviena valdžia būtų kontroliuojama. Maždaug taip, kaip tėvas kontroliuoja sūnų, pasiųstą į parduotuvę: ar nupirko tik tai, ko reikia, ir ar parnešė grąžą?

Pasak A.Račo, taip pat nereikėtų stebėtis, kodėl WikiLeaks remiasi nutekinta, pavogta, neteisėtai gauta informacija. Juk visi didieji žurnalistiniai tyrimai buvo atlikti tik dėl to, kad kažkas žurnalistui iš politikų, ministerijų darbuotojų, saugumiečių ar kariškių nutekino konfidencialios informacijos apie piktnaudžiavimus, vagystes ir nusikaltimus. Pabandęs teigti, jog žurnalistai, liaupsindami WikiLeaks, privalėtų nepamiršti, jog tokiu būdu jie kenkia Amerikai, A.Vinokuras sulaukė LŽS lyderio D.Radzevičiaus kritikos. LŽS vadovas įsitikinęs, jog žurnalistas yra atsakingas tik savo skaitytojams, etikai ir tiesai, ir jam turėtų būti nė motais, patinka ar nepatinka jo rašinys Baltųjų rūmų administracijai. Tokiais atvejais žurnalistui privalo rūpėti ne Amerikos, tegul ir labai geros sąjungininkės, prestižas, o tik faktų tikrumas.

Diskusijai vadovavęs Dž.Paršonis prisiminė vieno žurnalisto kadaise parašytą knygą “CŽV istorija”, kurioje buvo paskelbta nepalyginamai daugiau neigiamos informacijos apie JAV ir jos slaptąsias tarnybas, nei šiandien paskelbė WikiLeaks. Toje knygoje atvirai, remiantis oficialiais dokumentais, buvo pasakojama, kaip CŽV vadovybė rengė šimtus neteisėtų politinių žmogžudysčių, kaip apgaudinėjo Senatą ir Kongresą, kaip savivaliavo, savo nuožiūra leisdama milijardus dolerių. Tačiau tos knygos autorius nūnai – didvyris, o Dž.Asandžas kažkodėl – niekšas ir nusikaltėlis. Iš kur atsiranda dvigubi standartai?

LŽS pirmininkas D.Radzevičius prisiminė lietuviškąją istoriją, kai tuomet dar oficialiai prezidento pareigas ėjusiam Rolandui Paksui VSD Alytaus skyriaus karininkas vežė slaptą informaciją susipažinimui. Vadovaujantis sveiku protu, tas VSD karininkas nieko blogo nepadarė – vežė bylą tuomet teisėtai Prezidento pareigas ėjusiam R.Paksui, kuriam įstatymai leidžia susipažinti su pačia slapčiausia VSD medžiaga. Taigi slaptoji byla buvo vežama ne žurnalistui, o aukščiausią rangą Lietuvoje turinčiam pareigūnui. O kas po to atsitiko? VSD pareigūnas už savo teisėtus veiksmus buvo kaltinamas visokiausiais nebūtais dalykais, net buvo priverstas trauktis iš VSD.

Dž.Paršonis sutiko, jog egzistuoja nuostata, kai vieniems leidžiama kritikuoti ir drąsiau, ir aštriau, o kitiems – ne. Jis pats prisipažino: kai Lietuvą kritikuoja lietuvis – “nejaučiu pykčio”, bet vos tik Lietuvą pradeda kritikuoti kitatautis – “čia pat susiraukiu”.

Diskusijos metu bare “Woo” visi sutiko, jog WikiLeaks šiandien jau turi daug pasekėjų visame pasaulyje: ir BrusselsLeaks, ir OpenLeaks, ir TradeLeaks, ir BalkanLeaks. Žodžiu, šis reiškinys tapo užkrečiančiu. Bet ar Dž.Asandžo pasekėjai sugebės nuveikti bent mažą dalį to, ką nuveikė jų pirmtakas – WikiLeaks? Juk slaptos informacijos gavimas bei jos viešinimas susijęs su dideliais nepatogumais. Tokia veikla užsiimantys žmonės dažnai rizikuoja. Konfidencialią informaciją nutekinantys ministerijų ir departamentų pareigūnai gali prarasti gerai apmokamą darbą, pensijas, o kai kada jiems gali būti iškeltos net baudžiamosios bylos už tarnybinius pažeidimus. O žurnalistai, kuriantys drąsias internetines svetaines, rizikuoja sulaukti baudų už valstybės paslapčių atskleidimą ar garbės ir orumo įžeidimą. Be to, kyla pagrįstas klausimas, ar Europos Sąjunga turi tiek daug svarbių ir reikšmingų paslapčių, kurių atskleidimas internete sutrauktų milijonų skaitytojų dėmesį ir finansiškai nebūtų nuostolingas? Tad susirinkusiųjų į “Woo” barą svečių buvo klausiama, ar Europos Sąjunga ir Lietuva pajėgios turėtų savo mažuosius WikiLeaks variantus?

Žurnalistai D.Radzevičius ir A.Račas teigė, jog jie (su kai kuriomis išlygomis) sveikintų tokių europietiškų ir tuo pačiu – lietuviškųjų WikiLeaks pasirodymus internetinėje erdvėje. Beveik vieningai tvirtinta, jog tiek Europoje, tiek pačioje Lietuvoje esama užtektinai didelių negerovių, kurias reikėtų vilkti į dienos šviesą ir kurių demaskavimas sulauktų skaitytojų susidomėjimo. Pavyzdžiui, būtų labai puiku, jei kam nors pavyktų demaskuoti, kas gi iš tiesų dedasi lietuviškųjų viešųjų pirkimų sferoje. Tačiau šią idėją iškėlusieji čia pat pripažino, jog aštrūs žurnalistiniai tyrimai įmanomi tik tuo atveju, jei esama drąsių pareigūnų, nebijančių nutekinti slaptos informacijos. Lietuvoje vargu ar gali būti daug tokių nutekintojų. Juolab kad Lietuvos teisinė sistema realiai negarantuoja jokio, nei moralinio, nei fizinio, nei finansinio, saugumo asmenims, kurie demaskuoja, sakykim, korumpuotus pareigūnus. Todėl ir lietuviškasis WikiLeaks, jei ir gali pasirodyti, tai tik – ne itin skandalingas, aštrus ir konkretus. Juolab kad kai kurių mūsų oficialių valdžios vyrų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio, kritiški pareiškimai dėl WikiLeaks veiklos byloja, jog oficialusis Vilnius, kaip ir oficialusis Vašingtonas, nesiruošia būti pakantus jokiems lietuviškiems džulijanams asandžams. Turint omenyje ne itin gausią lietuviškųjų skaitytojų rinką, lietuviškojo WikiLeaks atsiradimas – tikrai komplikuotas dalykas.

Gintaro Visocko nuotraukoje: diskusijos dalyviai rašytojas Arkadijus Vinokuras, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, BNS vadovas Artūras Račas ir vedantysis Džiugas Paršonis.

2011.01.26


Prisijunkite prie diskusijos