Ar ir toliau prievartinę emigraciją slėpsime po ES laisvo asmenų judėjimo kauke?


Print

Mes jau ne­be­su­vo­kia­me, jog nor­ma­lio­je vals­ty­bė­je nor­ma­lus pi­lie­čių gy­ve­ni­mas ir jų pa­grin­di­nė tei­sė yra gy­ven­ti sa­vo kil­mės vals­ty­bė­je. Čia žmo­nės gims­ta, sau ar­ti­mų žmo­nių ap­lin­ko­je au­ga, bręs­ta, mo­ko­si ir vė­liau dir­ba (grą­žin­da­mi tė­vams ir vals­ty­bei į juos įdė­tas in­ves­ti­ci­jas), kar­ta po kar­tos stip­rin­da­mi ir gau­sin­da­mi sa­vo vals­ty­bės dva­si­nį, in­te­lek­ti­nį, kul­tū­ri­nį, eko­no­mi­nį bei so­cia­li­nį po­ten­cia­lą. Bet apie tai da­bar ga­li­me tik pa­sva­jo­ti. Klau­si­mas – „ką per­duo­si­me at­ei­nan­čioms kar­toms?“ –  vis la­biau tam­pa re­to­ri­niu.

Jau ne kar­tą sa­kiau, kad esu prieš Lie­tu­vą, ku­ri bū­tų už­si­tvė­ru­si nuo pa­sau­lio. Nor­ma­li emig­ra­ci­ja ne­tu­ri vir­šy­ti pa­sau­li­nio vi­dur­kio – 3 proc. To­kios apy­kai­tos vi­siš­kai pa­kan­ka vals­ty­bei, kad van­duo ba­lo­je ne­pra­dė­tų pel­kė­ti, kad ša­lis nor­ma­liai vys­ty­tų­si ir ak­ty­vai da­ly­vau­tų pa­sau­li­niuo­se pro­ce­suo­se, pro­tin­gai pa­si­nau­do­tų glo­ba­li­za­vi­mo pro­ce­so tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis.

Ta­čiau vie­to­je 3 proc. mes pa­sie­kė­me be­veik 18 proc.! Tai tik­rai ne­at­sar­gus bė­gi­mas prieš trau­ki­nį, tu­rė­sian­tis vals­ty­bei ne­pa­tai­so­mų pa­sek­mių! No­rė­da­mi bent kiek kon­tro­liuo­ti pa­dė­tį, tu­ri­me vi­siems lai­kams įsi­są­mo­nin­ti mig­ra­ci­jos ak­sio­mą: kiek du­ris pra­vers emig­ra­ci­ja, to­kio pat plo­čio tar­pas at­si­vers ir imig­ra­ci­jai. Įsi­ti­kin­ti šios tai­syk­lės, ne­rei­ka­lau­jan­čios įro­dy­mo, tei­sin­gu­mu il­gai ne­truks: kai au­gan­ti ša­lies eko­no­mi­ka pri­trūks dar­bo jė­gos, lai­ko pa­dė­čiai pa­tai­sy­ti ne­tu­rė­si­me – bus per vė­lu.

Te­rei­kia šian­dien pa­žiū­rė­ti į Va­ka­rus – ma­to­me, ko­kių ne­iš­spren­džia­mų pro­ble­mų dėl imig­ran­tų in­teg­ra­ci­jos tu­ri žy­miai didesnės ir eko­no­miš­kai ga­lin­ges­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ša­lys.

No­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, jog XX a. pa­bai­go­je pa­skel­bus pa­sau­li­nės glo­ba­li­za­vi­mo eros pra­džią, da­bar vyks­tan­tys nei­gia­mi mig­ra­ci­jos pro­ce­sai vi­siš­kai ne­pa­lie­tė di­džių­jų vals­ty­bių (JK, JAV, Aust­ra­li­jos, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos). O gal taip ir bu­vo su­ma­ny­ta? Štai 2011 me­tais, „Eu­ros­tat“ duo­me­ni­mis, nei­gia­mą NETO mig­ra­ci­ją (ka­da iš ša­lies iš­vyks­ta žmo­nių dau­giau, nei at­vyks­ta) tarp ES ša­lių tu­rė­jo tik še­šios vals­ty­bės (Lie­tu­va – -23,7; Ai­ri­ja – -7,5; Kip­ras – -4,1; Lat­vi­ja – -3,5; Bul­ga­ri­ja – -3,2; Len­ki­ja – -0,1). Tai­gi, šia­me są­ra­še nė­ra nė vie­nos di­džio­sios ES vals­ty­bės, o Lie­tu­va tarp at­si­lie­kan­čių – ne­gin­či­ja­mas il­ga­me­tis ly­de­ris, ki­tus ne­lai­mė­lius len­kian­tis ke­lis kar­tus.

Emig­ra­ci­jos srau­tai iš Lie­tu­vos yra to­kie ne­su­vo­kia­mai di­de­li, kad po­li­ti­kai, po­li­to­lo­gai bei įvai­rūs eks­per­tai jau­čia­si la­bai ne­pa­to­giai ir ban­do su­ras­ti ar­gu­men­tus, kaip nors ga­lin­čius „pa­tei­sin­ti“ esa­mos mig­ra­ci­jos ly­gį. Vie­nas iš po­pu­lia­riau­sių jų pa­tei­kia­mų ar­gu­men­tų – „ES yra vie­nin­ga erd­vė, ku­rio­je ga­lio­ja lais­vas as­me­nų ju­dė­ji­mas, to­dėl emig­ra­ci­ja iš Lie­tu­vos į ki­tas ES ša­lis yra vi­di­nė, o ne iš­ori­nė mig­ra­ci­ja“.

Pa­ban­dy­siu pa­teik­ti sa­vo ar­gu­men­tus, įro­dan­čius, kad to­kie tvir­ti­ni­mai ne­ga­li bū­ti tei­sin­gi. Vi­sų pir­ma, pri­si­min­ki­me, kad Cen­tri­nės ir Ry­tų Eu­ro­pos ša­lis pri­ėmus į ES, se­no­sios ES na­rės nu­sta­tė nau­jo­kėms per­ei­na­muo­sius pe­ri­odus.

Tuo veiks­mu la­bai aiš­kiai bu­vo pa­ro­dy­ta, kad sa­va dar­bo rin­ka yra gi­na­ma nuo sve­ti­mų ir ne tik nuo tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čių. An­tra, šia­me pro­ce­se (imig­ra­ci­ja į se­ną­sias ES na­res) da­ly­vau­ja ne tik nau­jų­jų ES ša­lių pi­lie­čiai, bet ir ki­ti pa­sau­lio „skur­džiai“ – Af­ri­kos, Azi­jos bei Pie­tų Ame­ri­kos vals­ty­bių pi­lie­čiai. Jie dir­ba to­kius pat že­mos kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bus, už­dir­ba to­kius pat ma­žus at­ly­gi­ni­mus, nors ir ne­si­nau­do­ja lais­vo as­me­nų ju­dė­ji­mo tei­se.

Tre­čia, jei­gu da­bar­ti­nę mig­ra­ci­ją ga­li­ma bū­tų va­din­ti ES „vi­di­ne“, tuo­met iš jos po­li­ti­nių vir­šū­nių ne­at­si­ras­tų ini­cia­ty­vų Lie­tu­vai ir ki­toms ma­žiau įta­kin­goms ES na­rėms su­ma­žin­ti da­bar­ti­nį eu­ro­par­la­men­ta­rų skai­čių. Juk pats rim­čiau­sias ES vir­šū­nių ar­gu­men­tas yra „Lie­tu­vo­je su­ma­žė­jęs gy­ven­to­jų skai­čius, to­dėl tu­ri ma­žė­ti ir ES at­sto­vau­jan­čių ša­liai de­pu­ta­tų skai­čius“.

Ar ga­li bū­ti tei­kia­mi to­kie ar­gu­men­tai, esant vi­di­nei mig­ra­ci­jai? Ket­vir­ta, lais­vas as­me­nų ju­dė­ji­mas yra ne­su­de­ri­na­mas su pi­lie­ty­bės kei­ti­mu ar rei­ka­la­vi­mu įgy­ti an­trą pi­lie­ty­bę. O juk tai ir yra bū­din­ga mū­sų emig­ran­tams. Ne­krei­pia­ma dė­me­sio į tai, kad kol kas, tie­sa, for­ma­liai, vi­si ES ša­lių pi­lie­čiai taip pat tu­ri ir an­trą – ES – pi­lie­ty­bę. Penk­ta, lais­vas as­me­nų ju­dė­ji­mas (iš­sky­rus ne­di­de­les iš­im­tis, pavyzdžiui, šei­mos su­kū­ri­mas ir pan.) sa­vo es­me ne­sie­ja­mas su nuo­la­ti­niu gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­kei­ti­mu.

Anks­čiau ar vė­liau, pa­si­bai­gus gy­ve­na­mo­sios vie­tos kei­ti­mo aks­ti­nui (moks­las, dar­bas, ko­man­di­ruo­tė ir pan.), grįž­ta­ma į sa­vo kil­mės ša­lį. ES pri­ima­mi tei­sės ak­tai – di­rek­ty­vos (pa­pras­tai vė­liau per­kel­tos į ES ša­lių Už­sie­nie­čių tei­si­nės pa­dė­ties įsta­ty­mus), re­gu­liuo­ja ES pi­lie­čių tei­ses ki­to­se ES vals­ty­bė­se. Ir jų at­vy­ki­mas į ki­tas ES ša­lis vi­suo­met yra sie­ja­mas su ku­ria nors kon­kre­čia veik­la.

Tai­gi ban­dy­mas vyks­tan­čią emig­ra­ci­ją pri­deng­ti ES lais­vo as­me­nų ju­dė­ji­mo kor­ta yra ne­vy­kęs. Ma­nau, jog esa­mo emig­ra­ci­jos ly­gio pa­aiš­ki­ni­mas (bet ne pa­tei­si­ni­mas!), yra daug pa­pras­tes­nis. Tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je ir ap­link ją, tu­ri kon­kre­tų pa­va­di­ni­mą – eko­no­mi­nė mig­ra­ci­ja. Ji api­bū­di­na­ma kaip iš­vy­ki­mas iš sa­vo ša­lies į už­sie­nį, sie­kiant ge­res­nės gy­ve­ni­mo ko­ky­bės, di­des­nio dar­bo už­mo­kes­čio, ge­res­nių dar­bo ir gy­ve­ni­mo są­ly­gų ar dėl ki­to­kių eko­no­mi­nių prie­žas­čių.

Ben­drą­ja pras­me mig­ra­ci­ja (taip pat ir eko­no­mi­nė) – žmo­nių kė­li­ma­sis gy­ven­ti iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Jau da­bar sa­vo kai­liu jau­čia­me, kad ji da­ro di­džiu­lį po­vei­kį žmo­nių pa­si­skirs­ty­mui (tuš­tė­ja kai­mai ir mies­te­liai), gy­ven­to­jų skai­čiui (ne­tu­ri­me 3 mln. gy­ven­to­jų) ir jų su­dė­čiai (ša­lis grei­tai se­nė­ja, pra­ran­da­me in­te­lek­tu­a­li­nį po­ten­cia­lą ir jau­ni­mą) ša­ly­je. Ieš­kant tie­sos ir pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų, į šiuos pro­ce­sus bū­ti­na gi­lin­tis to­liau. To­dėl ki­tas žings­nis – iš­si­aiš­kin­ti, ko­kią mig­ra­ci­jos for­mą yra įga­vęs šis pro­ce­sas Lie­tu­vo­je?

Tai api­bū­di­na ir iš­ryš­ki­na vyks­tan­čio pro­ce­so ti­pą, t.y. nu­sta­to, ar emig­ra­ci­ja yra lais­va­no­riš­ka, ar prie­var­ti­nė. Kaip ga­li­ma bū­tų šias mig­ra­ci­jos for­mas at­skir­ti?

Ma­nau, jog at­sa­ky­mą į šį klau­si­mą ga­li­me su­ras­ti nag­ri­nė­da­mi kiek­vie­nos po­li­ti­nės jė­gos, tam tik­ru me­tu sa­vo ran­ko­se lai­kiu­sios vals­ty­bės vai­rą, vyk­dy­tą po­li­ti­ką. Jei­gu Vy­riau­sy­bė, net ir ma­ty­da­ma au­gan­čius emig­ra­ci­jos srau­tus, tar­si to ne­ma­to, ty­li ir ne­si­i­ma jo­kių prie­mo­nių pa­dė­čiai sta­bi­li­zuo­ti ar tai­sy­ti, aki­vaiz­džiai tu­ri­me prie­var­ti­nės emig­ra­ci­jos for­mą.

Šiuo at­ve­ju pi­lie­čiai yra pa­lik­ti „sa­vi­veik­lai“, nes val­džia jais ne­si­rū­pi­na, sten­gia­si žmo­nes „iš­stum­ti“ iš gim­tų­jų vie­tų – juk tuo­met val­dan­tie­siems ma­žiau pro­ble­mų. To­kią emig­ra­ci­ją ga­li­ma pri­ly­gin­ti ka­ro ar sti­chi­nės ne­lai­mės at­ve­jams, kai iš veiks­mų zo­nos gy­ven­to­jai pri­vers­ti pa­si­trauk­ti dėl sve­ti­mos va­lios įta­kos. Ir vi­siš­kai ki­to­kią si­tu­a­ci­ją tu­ri­me tuo at­ve­ju, kai po­li­ti­kai ima­si prie­mo­nių pa­dė­čiai ša­ly­je sta­bi­li­zuo­ti.

Tuo­met, po­li­ti­kams nu­brė­žus pro­ble­mų spren­di­mo ša­ly­je gai­res ir jiems va­do­vau­jant, yra su­tei­kia­mas šan­sas ša­lies pi­lie­čiams pa­tiems įsi­jung­ti į ben­drus dar­bus ir taip da­ly­vau­ti bei da­ry­ti įta­ką sa­vo, šei­mos bei vals­ty­bės gy­ve­ni­mui. Ka­da tu­rė­jo­me to­kią ga­li­my­bę?

Kaip, pa­vyz­džiui, ver­tin­ti bu­vu­sios An­driaus Ku­bi­liaus va­do­vau­ja­mos Vy­riau­sy­bės veik­los ka­den­ci­ją 2008–2012 me­tais? Tuo­met su­si­da­rė įspū­dis, kad Lie­tu­va – tar­si Ki­ni­ja, tu­rin­ti di­džiu­lį gy­ven­to­jų per­tek­lių (nors ji pa­ti to ir ne­sa­ko). Be­je, jei­gu Lie­tu­vos emig­ra­ci­jos ro­dik­lius per­kel­tu­me į da­bar­ti­nę Ki­ni­ją, emig­ra­ci­ja nuo 1990 me­tų ten siek­tų net 240 mln. žmo­nių! Bu­vu­sios Vy­riau­sy­bės po­li­ti­kos pri­ori­te­tas aki­vaiz­džiai bu­vo orien­tuo­tas į ver­slą ir jo in­te­re­sus, to­dėl dė­me­sio pi­lie­čiams, iš­sky­rus kal­ti­ni­mus ne­ver­slu­mu ir tin­gė­ji­mu dirb­ti, to me­to vals­ty­bė­je ne­bu­vo skir­ta.

To­kią iš­va­dą lei­džia pa­da­ry­ti bu­vu­sios Vy­riau­sy­bės veiks­mai, tiks­liau – jų vi­siš­kas ne­bu­vi­mas ir krau­pi ty­la vyks­tan­čios ma­si­nės emig­ra­ci­jos fo­ne. Tik tre­čiai­siais jos veik­los me­tais vie­šai te­ko iš­girs­ti bu­vu­sios Vy­riau­sy­bės kanc­le­rio pa­va­duo­to­jo G. Kaz­laus­ko žo­džius: „Į emig­ra­ci­ją siū­lo­me žvelg­ti ne kaip į grės­mę, o kaip į ga­li­my­bę…“ Šią te­zę ne vien aš su­pra­tau kaip tie­sio­gi­nį ska­ti­ni­mą krau­tis la­ga­mi­nus. To­dėl to me­to emig­ra­ci­ją, pa­sie­ku­sią re­kor­di­nį pi­ką per nau­ją­ją 22 me­tų Lie­tu­vos is­to­ri­ją, vie­na­reikš­miš­kai rei­kia lai­ky­ti prie­var­ti­niu pro­ce­su. Jo me­tu Lie­tu­va „iš­siun­tė“ iš ša­lies dau­giau nei 200 tūkst. sa­vo pi­lie­čių. Ir eko­no­mi­nė kri­zė čia nie­kuo dė­ta. Tie­siog toks bu­vo po­li­ti­kų po­žiū­ris į sa­vo tau­tie­čius.

Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad ir at­ėjus nau­jai Vy­riau­sy­bei prie­var­ti­nis emig­ra­ci­jos eta­pas tę­sia­si to­liau. Ar da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės veik­la su­da­rys ga­li­my­bę prie­var­ti­nės emig­ra­ci­jos ti­pą pa­keis­ti lais­va­no­riš­ka? Ir kad pas­ta­ro­ji vė­liau įgau­tų sta­bi­lią il­ga­lai­kio emig­ra­ci­jos srau­tų ma­žė­ji­mo ten­den­ci­ją, kol pa­ga­liau su­si­trauk­tų iki pa­sau­li­nio vi­dur­kio?

To­kiam tiks­lui pa­siek­ti rei­ka­lin­ga aiš­ki po­li­ti­nė va­lia ir gai­rės, su­ge­bė­sian­čios su­do­min­ti bei mo­bi­li­zuo­ti to­kiam iš­šū­kiui Lie­tu­vo­je li­ku­sius tau­tie­čius ir „su­gun­dy­ti“ bent da­lį iš­vy­ku­sių­jų su­grįž­ti ir kar­tu da­ly­vau­ti tik­rai ne­ei­li­nio mas­to pro­jek­te. Ar taip įvyks, pa­ma­ty­si­me ne­tru­kus. Šim­ta­die­nis val­džio­je, t.y. ne­kri­ti­kuo­ja­mo dar­bo pe­ri­odas, ei­na į pa­bai­gą. O kol kas emig­ra­ci­jos te­ma spren­di­mų ne­gir­dė­ti ir veiks­mų ne­ma­ty­ti, taigi ir prielaidų optimizmui nėra.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Dai­nius Paukš­tė, mig­ra­ci­jos klau­si­mų eks­per­tas.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.02.28


Prisijunkite prie diskusijos