Ar išsipildys Andrejaus Piontkovskio pranašystė?


Print

Jau kelintas mėnuo keliamės ir gulame su mintimi apie Ukrainą. Kas jai nutiks rytoj, poryt? Aišku viena – artimiausiu metu gerai nebus. Prieštaringos mintys neduoda ramybės. Iš žmonių, ne kartą buvusių Ukrainoje, seniai girdėjau negerų kalbų apie kučmas, juščenkas, julijas, janukovyčius: visi jie vagys, grobuonys, sukčiai.

Be abejo: visi, visur valdžios trokšta, į valdžią veržiasi turtuoliai arba tie, kurie valdžioje tikisi susikrauti turtus. Taisyklė su labai retomis išimtimis. Bet tai, ką pamatėme Ukrainoje po to, kai spruko jos krauju susitepęs duobkasys, kriminalinis nusikaltėlis, išdavikas – kaip sakoma, pranoko bet kokius lūkesčius. Iki šiol maniau, kad tiek turtų gali prisigrobti tik koks Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos karaliukas, tik ne Europos šalies žmonių rinktas prezidentas.

Kiek dar tokių rūmų, vilų, jachtų, automobilių, baseinų, auksinių duonos kepalų turi kiti skurstančios, bankrutuojančios Ukrainos oligarchai? Ir iškart pagalvoji apie Rusijos valdovo turtus: jeigu jau smulkus vagišius tiek gali prisigrobti, tai kiek turi stambus, galingas, kuriam pataikauja, kurio bijo Amerikos, Europos valdovai?

Lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas ekonomistas Robertas J.Shilleris sako, kad visame pasaulyje didėja socialinė, turtinė nelygybė, ir šią problemą būtina kažkaip išspręsti. Taip, bet Vakarų demokratijos šalyse pasakiškai turtingu galima tapti nepažeidžiant įstatymų, o Ukrainoje ir Rusijoje (ir Lietuvoje?) reikia vogti pačiais įvairiausiais būdais.

Ukrainiečiai pasiekė didžiulę pergalę, kurios reikšmė – tarptautinė. Jie išgąsdino ne tiks savo oligarchus, bet ir patį Putiną. Rusijos varguoliai irgi kada nors gal susidomės, kokiuose turtuose maudosi įtakingiausias kagėbistas. O ir mūsų prokurorai bei teisėjai gal vieną kartą pasodins arba bent išvys iš Lietuvos niekaip neįveikiamą Viktorą. Žinoma, jeigu pajus, kad ir lietuviai gali prie Seimo ar Vyriausybės rūmų surengti Maidaną ir ne tik dainomis arba šūkiais „gėda!“ pareikalaus atsakomybės už nepagrįstai išteisintuosius ir nepagrįstai nuteistuosius, remiantis turtingųjų „teise“ arba statistinio skaitytojo nuomone.

Deja, pastaruoju metu lietuviai gali nedaug. Kas netingi, tas juos šokdina. Ypač Lenkijos statytinis Tomaševskis. Atrodo, netrukus mūsų vadžia iškels baltą vėliavą ir žengs pirmą tvirtą žingsnį lenkų autonomijos Pietryčių Lietuvoje link: su lentelėmis, dvikalbystėmis ir trikalbystėmis, naujais raidynais ir mokyklų programomis be lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos. Į talką jiems siūlosi referendumų organizatoriai: nesisielokit, broliai, surinkit 100 000 parašų – ir autonomija jūsų. Ir žemės ūkio paskirties žemė liks karbauskių rankose, ir litą išsaugosime. Ir veidu į Rusiją atsisuksim, Europos Sąjungai užpakalį parodysim.

Keisti dalykai dedasi šalelėj Lietuvoj. Ukrainiečiai bunda, keliasi, o mes jau pavargome, išsisėmėme. Jie galvas guldo, o mes išdavikiškai sprunkame laimės iešoti svetur.

Jeigu būtų Europos Sąjungoje, jeigu galėtų, ir jie spruktų, sako man bičiulis, artimiausiu metu Ukrainai pranašaujantis labai sunkų ir sudėtingą gyvenimą. Tas tiesa: net labai korumpuotą valdžią nuversti nepalyginamai lengviau, negu paskui į jos vietą „pastatyti“ teisingą, dorą, nesavanaudišką, kompetentingą prezidentą, seimą, vyriausybę. Išveji buvusiuosius per vienas duris, jie įeina pro  kitas arba įlipa pro langą. Ar ne taip buvo pas mus? Nuo buvusiųjų niekur nepabėgome.

Gaila, bet tie, kurie nebijojo snaiperių kulkų, šalo gatvėse ir aikštėse, miegojo po dvi valandas arba visai naktimis nemiegojo, negali būti nei prezidentai, nei ministrai, net jeigu jie aktoriai, studentai, profesoriai, t.y. išsilavinę žmonės. O juk Maidane kovojo ir daug tokių, kurie Janukovyčiaus sūnelio šimtus tūkstančių kainuojančius automobilius norėtų paversti metolo laužu (matėme tokį bandymą, ačiū Dievui, tik vieną žibintą tas vaikinas sudaužė). Mauras savo darbą atliko, bet jam to negana, jis to nesupras ir visą likusį gyvenimą jausis tinkamai neįvertintas. Ar maža pas mus tokių, kurie irgi rizikavo, šalo, o paskui liko nustumti į pakraštį, kuriems tinkamai net nepadėkota?!

Dabar Ukrainoje kaip tik toks metas, kai reikia ne vien drąsos, bet ir išminties, įžvalgumo, kompetencijos; šiandien negalima atstumti eilinių kovotojų tikrąja šio žodžio prasme, nes veikiausiai dar ne kartą teks susiremti su tais, kurie verkia nugriauto Lenino paminklo ir šaukiasi Putino Rusijos.

Turbūt nėra tokių naivuolių, kurie tiki Lavrovo žodžiais: ir mes už Ukrainos vientisumą, tačiau, jeigu Krymas panorės prie mūsų prisijungti, mes jo negalėsime atstumti, kaip kažkada neatstūmėme Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Viena sako, kita daro ir darys. Ar pasitvirtins Andrejaus Piontkovskio žodžiai: pirma Gruzija, dabar Ukraina, paskui Baltijos valstybės. Daug priklausys nuo įtakingiausių vakariečių B.Obamos ir A.Merkel. Ukraina – ne Gruzija, bet jeigu bus palikta vienų viena, remiama tik žodžiais – ir ji neatsilaikys.

Vasario 26 d. 12 valandą Lietuvos laiku pagal Rusijos Federacijos prezidento V.Putino įsaką paskelbta kovinė parengtis Vakarinėje karinėje apygardoje, kuri ribojasi su Ukraina šiaurėje. Kruvinąjį Janukovyčių su sūnumis priglaudusi Rusija jau žvangina ginklais.

Prie Charkovo savivaldybės iškilo Rusijos vėliava. Krymas šurmuliuoja, tiesa, dar kraujas nesilieja.

„Rusija, kuri visą laiką kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus vadino mūsų tarptautinių partnerių bandymus sureguliuoti situaciją politiniu keliu, dabar pati griebėsi tiesioginio kišimosi į Krymo politinį gyvenimą, – rašoma trijų buvusių Ukrainos prezidentų – L.Kravčiuko, L.Kučmos, V.Juščenkos – pareiškime. – Bet kokia propagandinė kampanija, nukreipta į šių nuotaikų stiprinimą, turi taip pat būti įvertinta teisėsaugos organų pagal Ukrainos įstatymus. Spekuliacijos apie rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus, priešiškumo tarp Ukrainos regionų kurstymas jų kultūrinės ir istorinės įvairovės pagrindu, ukrainiečių kalbos žeminimas ir atvira neapykanta Ukrainos valstybės simboliams turi sulaukti deramo įvertinimo.“

Gaila, mes neturime buvusių prezidentų, kurie kažką panašaus viešai parašytų dėl Lenkijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus: spekuliacijas apie Lietuvos lenkų teisių pažeidimus, lietuvių kalbos žeminimą ir atvirą neapykantą Lietuvos valstybės simboliams.

Tik esamoji prezidentė Dalia Grybauskaitė šiek tiek pristabdo išdavystės, gėdingo nusižeminimo procesus, ir už tai yra negailestingai puolama „nepriklausomoje“ žiniasklaidoje. Nepaprastai atkaklus žurnalistas Rimvydas Valatka, jį nuskriaudusiai Prezidentei jaučiantis ypatingą antipatiją.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2014.02.27; 19:20        


Prisijunkite prie diskusijos