Ar jau pradėjome demokratiškai gyventi? (Jonas Miškinis. Iš atsiminimų knygos “Manoji Dzūkija”)


Print

…Gyvendami Merkinėj, gavome V.Krėvės telegramą, kad jis atvažiuoja su Antanu Smetona į Merkinę dzūkams prakalbų sakyti. Diena paskirta sekmadienį. Mes pasistengėm pareklamuoti. Kiek sekmadienį žmonių buvo bažnyčioj, tiek susirinko salėje. Be to, dar keliasdešimt žydų atėjo pasiklausyti prakalbų. Laukėm jų dvi valandas ir nesulaukę išsiskirstėm. Manėm, kad jie kitur kur pasuko. Rytojaus dieną pavakary pamatėm ateinančius pėsčius Vincą Krėvę ir Antaną Smetoną. Labai nustebome. Galvojom, kad jie pėsčiomis žygiuoja iš pat Kauno. Pasirodo, jie ėjo tik 45 kilometrus pėsti. Sugedusį automobilį paliko pakelėje. Pamatęs mus, V.Krėvė šypsodamasis sako:

– A.Smetoną smulkiai supažindinau su Gilšės ežeru, jis dabar ne tik mano raštams tikės, bet ir pats taip bandys rašyti.

Jiems pas kleb. K.Ribikauską pailsėjus, išvykome į V.Krėvės vadovaujamą ekskursiją. Pradėjome nuo Merkinės piliakalnio. Įdomiai pasakodamas apie pilies didingą ir garbingą praeitį, jis išlaikė mus čia ilgiau kaip valandą.

m_2

Kitą dieną išėjome aplankyti jo romantiškų ežerų – Gilšės ir kitų. Čionai dar vaizdingesnes ir įdomesnes poringes išgirdome. Su dideliu įsijautimu ir meile jis pasakojo mums apie savo jaunystės dienas, kurias jis praleido Dainavos šalyje. Prof. kun. T. Brazys, klausydamasis Krėvės pasakojimų, pavargo ir galų gale jam sako:

– Aš dabar žinau, Vincai, dėl ko tu kunigu negalėjai būti.

– Todėl, kad esu mažas ir iš Merkinės bažnyčios sakyklos ne tik manęs būtų niekas nematęs, bet ir mano galvos, – paaiškino jis.

Kun. dr. J.Bakšys čia jam dar priminė:

– Mielas profesoriau, daug knygų parašei, bet dar daugiau savyje nešiojiesi dzūkiško romantizmo.

– Taip, jeigu Dzievulis mane laikys sveiką ir gyvą, tai daug ką dar sukursiu. Turiu pasiryžimo ir didelio noro, – atsakė šypsodamasis.

m_3

Vincas Krėvė gerai žinojo, kad dzūkų partizanų ir šaulių pastangomis buvo ne tik sulaikytas ties Merkine lenkų kareivių pulkas, besiveržiantis į Lietuvą, bet ir gerokai sumuštas. Tas V.Krėvei labai patiko, ir sutikęs jaunus vyrus jis sakydavo: “Visi turime būti šauliais”.

Putviui-Putvinskiui pasitraukus iš Šaulių S-gos pirmininkų, į jo vietą buvo išrinktas V.Krėvė. Jam pirmininkaujant šauliai Klaipėdą atvadavo.

1922-23 m. prie administracijos linijos veikė šaulių grupių štabai. Jie turėjo ryšius su užfronte. Daugelis ukrainiečių ir gudų partizanų atbėgdavo į Lietuvą. Tokiems Merkinėje buvo įsteigta speciali stovykla. Krėvė, lankydamas Subartonis, panoro aplankyti stovyklą ir pasiteirauti apie partizanišką veiklą. Privažiavęs prie stovyklos sargybinio, pasisakė, kas esąs, ir parodė jam savo dokumentus. Tačiau sargybinis nesutiko V.Krėvės stovyklon įleisti sakydamas:

– Negalimas daiktas, kad toks mažas ūgiu ponas būtų vyriausiu Šaulių Sąjungos viršininku.

1940 m., važiuodamas iš Kauno Vilniun, traukinyje sutikau prof. V.Krėvę.

– Mudu gan seniai nesimatę, – sako jis.

Tada jis man atrodė išvargęs ir pasenęs. Pirmiausia su manim ėmė kalbėtis apie Dzūkiją ir savo kūrybą. Jis pasakojo, kad kai kurie jo raštai yra išparduoti ir todėl reikėtų antrukart leisti. Priminiau, kad jo raštai yra labai mėgiami Vilniaus krašto moksleivių. Jis labai domėjosi Vilniaus krašto jaunimu ir jo lietuviška veikla. Sakėsi turįs naujų kūrinių rankraščiuose, norįs juos atspausdinti, bet niekaip negalįs susitarti su leidėjais dėl sąlygų.

Tąkart jis kritikavo režimą ir cenzūrą. Bandžiau kai ką švelninti, bet jis nesidavė perkalbamas. Jam šiek tiek nusiraminus, paklausiau:

– Kaip, profesoriau, žiūrit į sovietų bazes Lietuvoje?

Čia jis man ėmė aiškinti, kad bazės Lietuvai nėra pavojingos. Girdi, pasibaigs hitleriniai karai, išnyks ir bolševikų bazės. Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir bus, tik demokratiškesnė, – tvirtino V.Krėvė man.

m_4

Sekantį kartą sutikau prof. V.Krėvę Kaune, Lietuvos mokyklų laidojimo konferencijoje. Jis su Paleckio bernais sėdėjo prie iškilmingo stalo, o šalia jų plevėsavo raudonos vėliavos ir kabojo Stalino, Markso, Engelso, Lenino ir kitų komunistų paveikslai. Paleckis su savaisiais niekus tauškė, bet mokytojai jų kalbų nesiklausė, visi laukė, ką prof. V.Krėvė pasakys. Bet ir jo kalba maža kuo skyrėsi nuo paleckininkų. Pertraukos metu V.Krėvę tyliai paklausiau:

– Ar jau dabar pradėjome demokratiškai gyventi?

Jis stipriai paspaudė man ranką ir tarė: “Laikykimės!”

Vokiečiams okupavus Lietuvą, kartą nuvykau į Merkinę pasidairyti. Ta proga aplankiau prof. V.Krėvės gerą mokslo laikų bičiulį provizorių A.Čyrą. Jis su V.Krėve visą laiką palaikė artimą bičiulystę. A.Čyras papasakojo man, kad neseniai buvęs Kaune ir matęsis su V.Krėve, kuris labai sielojasi, kam ėjęs į Paleckio vyriausybę, nes vėliau dėl to turėjo didelių nemalonumų.

Nė viena V.Krėvės knyga nebuvo moksleivių taip skaitoma, kaip “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Aplamai, dzūkų jaunimas labai mėgo V.Krėvės raštus. Kaip žmonės šnekėjo, taip jis ir rašė. Jis labai vaizdžiai piešė savo jaunų dienų patriarchalinį dzūkų kaimo gyvenimą, kai amžiais susiklosčiusią ramią tėkmę dar mažai tedrumstė platesnio pasaulio naujovės, kai žmonės tebebuvo nenutolę nuo juos supančios gamtos ir buvo jautrūs jos balsui, pavyzdžiui, kad ir skerdžius Lapinas, kuris, rodos, buvo tokia pat gamtos dalelė, kaip ir toji Grainio liepa, su kuria jis buvo susiejęs savo likimą. V. Krėvės išsireiškimai ir mintys dzūkams moksleiviams buvo aiškūs ir suprantami…

Mokytojas Juozas Bloznelis

Mokytojas Juozas Bloznelis buvo visuomenininkas, kultūrininkas, taurus ir kilnios dvasios žmogus, pavyzdingas mokytojas, šaulys, patriotas lietuvis. Mokytojaudamas Dainavoje, sugebėjo patraukti jaunimą ir įkvėpti jam tėvynės meilę. Todėl gausūs būriai stojo savanorių eilėse.

m_5

Su Juozu Blozneliu susipažinau 1921 m., atbėgęs iš lenkų kalėjimo. Tuomet jis mokytojavo Merkinės pradžios mokykloje. Merkinė buvo ką tik iš lenkų karių atkovota, tai liūdnai ir skurdžiai atrodė, ypač pradžios mokyklos patalpos: durys išdaužytos, langai perpus lentgaliais užkalti, vėjas švilpė, šiluma klasėj nesilaikė. Tačiau jis dirbo su dideliu entuziazmu ir pasiryžimu. Mokykloj buvo per 100 mokinių, kurie vienoj klasėj nesutilpdavę. Todėl dirbo dvien pamainomis: jaunesnius skyrius mokė iki pietų, po pietų – vyresnius. Vakarais, 6-9 val., mokė suaugusį jaunimą, kuris čia gerokai buvo nutautęs.

Apsigyvenus Merkinės valsčiuje, dažnai tekdavo su J.Blozneliu ir kitais kultūrininkais susitikti, posėdžiauti ir svarstyti įvairius klausimus. Kartais mudviejų nuomonės išsiskirdavo, bet jo taktas ir svetimos minties gerbimas darė jį visiems mielą bičiulį.

Įsteigus Merkinėj vidurinę mokyklą, atsirado daugiau inteligentinių pajėgų. Kartą susitikęs mane sako:

– Žinai, Jonai, mano misija Merkinėje atlikta. Sekančiais metais Merkinėj nemanau mokytojauti. Esu pasiryžęs mokyklą įsteigti prie administracijos linijos – Uciekos dvare.

Jis savo sumanymą įvykdė.Mokykla buvo įsteigta, ir J.Bloznelis paskirtas vedėju. Lenkų pasienio sargybiniams tas nepatiko. 1923 m. vasario mėnesio pradžioje su mokiniais ruošėsi Vasario 16-osios minėjimui. Vakarais repetavo patriotinį veikaliuką. Vasario 7 d., 11 valandą, po repeticijų mokiniams išsiskirsčius, mok. J.Bloznelis nuėjo į savo kambarį miegoti. Po kokios valandos įsibrovė jo kambarin trys ginkluoti lenkų agentai, išvilko jį iš lovos, apstumdė ir vienmarškinį ir basą išsivarė laukan…

Rytojaus dieną mokiniai neberado savo mokytojo. Kilo panika ir verksmai. Kai kas manė, kad J.Bloznelis išvežtas į Gardino kalėjimą. Tačiau po keleto dienų sužinota, kad mokytoją Nemuno pakrantėj lenkai nužudė ir jo kūną pakišo po ledu. Ledams sutirpus ir pavasariui išaušus, Alytuje ties karininko Juozapavičiaus tiltu praeiviai pamatė vandens sūkuryje žmogaus lavoną. Ištraukus atpažintas mokytojo Juozo Bloznelio kūnas.

Alytaus parapijos kapinėse buvo supiltas naujas šio didvyrio kapas, ant kurio šauliai pastatė kuklų, bet labai būdingą paminklą iš Dzūkijos laukuose surinktų akmenų.

XXX

Ši ištrauka iš J.Miškinio atsiminimų knygos “Manoji Dzūkija” nėra tiesiogiai susijusi su Alytaus gimnazija. Tik tiek, kad J.Miškinis yra buvęs šios gimnazijos mokytojas, kad be Alytaus gimnazijos, įkurtos 1919 metais, 1921 metais nebūtų buvusi įsteigta ir Merkinės vidurinė mokykla. Apie tai J.Miškinis rašo: “Kunigas dr. Juozas Bakšys su prof. V.Krėve buvo artimi bičiuliai. Susitikdami sielodavosi dėl Dzūkijos jaunimo ateities. 1921 m. gegužės mėn. pradžioje nusprendė juodu Merkinėje įsteigti vidurinę mokyklą. Švietimo ministrui parašė graudų prašymą. Švietimo ministerija leido ir jos direktorium paskyrė kun. dr. J.Bakšį”.Pirmasis šios mokyklos vadovas žuvo panašiai kaip mokytojas J.Bloznelis.

J.Miškinis buvo priverstas išvykti iš Alytaus, gyveno ir dirbo Marijampolėje. Tuo Lietuvai tragišku laikotarpiu, kai, autoriaus žodžiais tariant, siautėjo Paleckio bernai, kai buvo tremiami mokytojai ir mokiniai. Trumpa ištrauka iš mokytojų suvažiavimo Kaune, kai salė jau buvo išpuošta raudonomis vėliavomis ir Maskvos komunistų portretais: “Kol kalbėjo paleckininkai, tai niekas nekreipė dėmesio. Daugelis laukė, ką rimtas profesorius V.Krėvė pasakys. Tačiau ir jo kalba mažai kuo skyrėsi. Visiems lietuviams patriotams svaigo galvos nuo tų melagysčių bei šmeižtų. Tad neveltui, baigiant konferenciją, salėje pasigirdo Lietuvos himnas. Prezidiumas sumišo. Tik vienas prezidiumo narys prof. V.Krėvė atsistojo, kiti gi sėdėjo ir ironiškai stebėjo giedančius. Iš užkampių pasipylė enkavėdistai ir su visu uolumu sekė giedančius entuziastus”.

Alytuje jau mažai kas prisimena Alytaus gimnazijos mokytoją J.Miškinį. Gal Marijampolėje jo pėdsakai ryškesni? Jeigu kas parašytų apie šį Dzūkijos krašto kultūrininką, mielai paskelbtumėm. Savo atsiminimų knygoje “Manoji Dzūkija” jis rašo apie Kabelius, Marcinkonis, Merkinę, Musteiką, Ryliškius, Perloją,  apie šių vietovių kultūrinį ir politinį gyvenimą dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, o apie save žinių pateikia labai šykščiai (Vytautas Visockas).

Vytauto Visocko nuotraukose:

Mokytojo Juozo Bloznelio kapas Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios kapinėse.

Vieno iš Alytaus gimnazijos steigėjų Adomo Balyno kapas Rumbonių kapinėse.

Pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus kapas Alytaus Šv.Kazimiero bažnyčios kapinėse.

V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto muziejaus Vilniuje fragmentas.

Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčia.

2009.10.25


Prisijunkite prie diskusijos