Ar Lietuva nepraras tapatybės „suvirškinta“ didesniųjų įtakos?


Print

Aust­ra­li­jos lie­tu­vio pa­mąs­ty­mai

Nė­ra pa­sau­ly­je tau­tos ar vals­ty­bės, ku­ri ne­tu­rė­tų iš­ei­vių. Sa­vo kraš­tą žmo­nės pa­lie­ka­ dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių, bet pa­grin­di­nės yra po­li­ti­nės, re­li­gi­nės, eko­no­mi­nės.

Lie­tu­vos iš­ei­vi­ją ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris pe­ri­odus. XIX am­žiaus pa­bai­go­je bei prieš ir po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­vy­ku­sius va­di­na­me pir­mai­siais ar­ba pir­mo­sios ban­gos iš­vy­kė­liais, ku­rie kraš­tą pa­li­ko dėl Ru­si­jos ca­rų prie­spau­dos ir iš­nau­do­ji­mo, pri­va­lo­mos tar­nys­tės ca­ro ka­riuo­me­nė­je, kar­tais 15 ir dau­giau me­tų.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu iš Lie­tu­vos Ru­si­jos gi­lu­mon pa­si­trau­kė ne­ma­žai lie­tu­vių, be to, prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ne­ma­žai lie­tu­vių iš­vy­ko į Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­kos bei ki­tas ša­lis. Jie vi­si va­din­ti­ni pir­ma­ban­giais.

Ant­ro­ji iš­ei­vi­jos ban­ga pra­si­dė­jo 1940 me­tais, kai so­vie­ti­nė Ru­si­ja bir­že­lio vi­du­ry­je oku­pa­vo Lie­tu­vą. Tuo me­tu lie­tu­viai, bu­vę di­plo­ma­ti­nė­se ir ki­to­se už­sie­nio tar­ny­bo­se, ne­be­grį­žo į so­vie­ti­nę Lie­tu­vą. 1940–1941 me­tais iš Lie­tu­vos į Vo­kie­ti­ją, įro­dę sa­vo vo­kiš­ką kil­mę, iš­vy­ko apie 50000 lie­tu­vių, ku­rie bu­vo va­di­na­mi re­pat­rian­tais.

Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, ar­tė­jant so­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei, iš Lie­tu­vos į Va­ka­rus pa­si­trau­kė dau­giau nei 75000 lie­tu­vių, ku­rie ka­rui pa­si­bai­gus at­si­sa­kė, nors bu­vo ra­gi­na­mi, grįž­ti į so­vie­tų val­do­mą Lie­tu­vą. Čia ten­ka pa­ste­bė­ti, kad vi­si iš­trem­tie­ji 1941 ir vė­les­niais me­tais nė­ra iš­ei­viai.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tu, 1941–1944 me­tais, ne­ma­žai lie­tu­vių bu­vo prie­var­ta ima­mi į va­di­na­mą­sias dar­bo tar­ny­bas ir vo­kie­čių ka­riuo­me­nę, įra­šant į jų as­mens do­ku­men­tus – „Sa­va­no­ris“. To­kia au­ka bu­vau ir aš pats, kai 1944 m. rug­pjū­čio 12 d. vo­kie­čiai, tarp ku­rių bu­vo lie­tu­vių re­pat­rian­tų, tar­na­vu­sių įvai­rio­se vo­kie­čių ka­riuo­me­nės da­ly­se, ap­su­po mū­sų ūkį ir su­ėmė vi­sus vy­rus. Taip ta­po­me „sa­va­no­riais“, įsto­ju­siais į Vo­kie­ti­jos Tre­čio­jo Rei­cho ka­riuo­me­nės ei­les gin­ti Vo­kie­ti­jos in­te­re­sų.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Va­ka­rų Eu­ro­po­je su­si­bū­rė dau­giau nei mi­li­jo­nas pa­bė­gė­lių, ku­rie at­si­sa­kė grįž­ti į so­vie­tų oku­puo­tus kraš­tus. Čia bu­vo ir dau­giau nei 75000 lie­tu­vių. Jie bu­vo tuo­me­ti­nės tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos UNRRA – Uni­ted Na­tions Re­lief and Re­ha­bi­li­ta­tion Ad­mi­nist­ra­tion – Jung­ti­nių Tau­tų Pa­ra­mos ir At­sta­ty­mo Ad­mi­nist­ra­ci­jos, įsteig­tos 1943 me­tais Jung­ti­nių Tau­tų nu­ta­ri­mu, glo­bo­ja­mi. Šios or­ga­ni­za­ci­jos pa­stan­go­mis Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je bu­vo įsteig­tos sto­vyk­los-la­ge­riai – bu­vu­siuo­se vo­kie­čių ka­riuo­me­nės ba­ra­kuo­se, ku­riuo­se ap­gy­ven­din­ti vi­si „dis­pla­ced per­sons“ – iš­vie­tin­ti as­me­nys, po­pu­lia­riai va­di­na­mi „DP“ – di­pu­kais.

Su­kur­tos net 43 sto­vyk­los, ku­rios bu­vo iš­mė­ty­tos Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je; vi­so­se są­jun­gi­nin­kų – an­glų, ame­ri­kie­čių ir pran­cū­zų – zo­no­se. Jų ad­mi­nist­ra­ci­ja bu­vo UNRROS ži­nio­je, bet vi­sa tvar­ka pa­lai­ko­ma pa­čių di­pu­kų. Mais­tas bu­vo tei­kia­mas UNRROS, jo vos pa­kakdavo, to­dėl dau­gu­ma sto­vyk­los gy­ven­to­jų ieš­ko­jo pa­pil­do­mo. Iš­si­vys­tė „pre­ky­ba“ – spe­ku­lia­ci­ja, prieš ku­rią ko­vo­ti bu­vo be­jė­gės vo­kie­čių ir są­jun­gi­nin­kų val­džios. Ka­dan­gi po­ka­ri­nės vo­kie­čių reich­smar­kės bu­vo be­ver­tės, vi­sa pre­ky­ba vy­ko mai­nais.

Sto­vyk­lo­se, ku­rio­se gy­ve­no lie­tu­viai, bu­vo at­kur­tos be­veik vi­sos ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je vei­ku­sios or­ga­ni­za­ci­jos ir mo­kyk­los, o 1946 me­tais Ham­bur­ge įkur­tas Pa­bal­ti­jo uni­ver­si­te­tas, vė­liau per­kel­tas į Pin­ne­ber­gą, ne­to­li Ham­bur­go. Vi­są sto­vyk­lo­se vyks­tan­tį or­ga­ni­za­ci­nį gy­ve­ni­mą ap­ra­šy­ti rei­kė­tų ke­lio­li­kos pus­la­pių. Čia vei­kė vai­kų dar­že­liai, pra­džios mo­kyk­los, gim­na­zi­jos ir įvai­rių ama­tų kur­sai, o vie­no­je sto­vyk­lo­je an­glų zo­no­je vei­kė ama­tų mo­kyk­la.

Mo­kyk­lo­se vei­kė skau­tų, at­ei­ti­nin­kų, kiti bū­re­liai, kul­tū­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos, spor­to klu­bai. Nuo 1945 me­tų vi­du­rio iki 1948 me­tų pa­bai­gos gim­na­zi­jos iš­lei­do tris lai­das abi­tu­rien­tų, o ama­tų mo­kyk­los – įvai­rių ama­ti­nin­kų.

Vi­si ti­kė­jo­si grei­to ka­ro tarp So­vie­tų Są­jun­gos ir JAV, ku­ria­me Lie­tu­va bus iš­lais­vin­ta ir vi­si ga­lės grįž­ti į na­mus. Ži­nios iš oku­puo­tos Lie­tu­vos bu­vo la­bai šykš­čios. Bu­vo ke­le­tas pro „ge­le­ži­nę už­dan­gą“ pra­si­ver­žu­sių, ku­rie dė­jo­si esą par­ti­za­nai ir rin­ko lė­šas par­ti­za­ni­niam ju­dė­ji­mui Lie­tu­vo­je pa­rem­ti.

Jie grei­tai bu­vo „iš­aiš­kin­ti“ ir din­go iš ho­ri­zon­to. Ret­kart­čiais sto­vyk­las ap­lan­ky­da­vo po­li­ti­niai agi­ta­to­riai iš Lie­tu­vos. Jie ra­gi­no grįž­ti ir pa­dė­ti Lie­tu­vai at­sta­ty­ti ka­ro nu­a­lin­tą ūkį. At­si­ra­do, la­bai ne­daug tokių, ku­rie jais pa­ti­kė­jo ir grį­žo, bet Lie­tu­vos ne­pa­sie­kė – vy­ko į trem­tį, tie­siog į so­vie­ti­nės Ru­si­jos gi­lu­mą.

Po­li­ti­nis sto­vyk­los gy­ve­ni­mas bu­vo ga­na ak­ty­vus. Bu­vu­sios pa­grin­di­nės ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos par­ti­jos at­kur­tos ir sten­gė­si per­im­ti sto­vyk­los va­do­va­vi­mą į sa­vo ran­kas. Vy­ko ga­na in­ten­sy­vi jų ko­va dėl va­do­va­vi­mo. Sto­vyk­lo­se veikė iš lie­tu­vių su­da­ry­ta po­li­ci­ja, ku­rios ga­lia bu­vo la­bai ri­bo­ta, o teis­mai ga­lė­jo ma­žes­nius kri­mi­na­li­nius nu­si­kal­tė­lius nu­baus­ti pa­rai ar dviem „bun­ke­rio“.

Nors bu­vo la­bai sun­ku gau­ti po­pie­riaus ir at­spaus­din­ti, bet lie­tu­viai ir ki­tų tau­ty­bių as­me­nys ras­da­vo ga­li­my­bių laik­raš­čiams ir kny­goms iš­leis­ti, ži­no­ma, su UNRROS ar ka­ri­nės val­džios lei­di­mu.

Man sun­kiai su­pran­ta­ma, kad sto­vyk­lų va­do­vy­bė ir net vi­sa Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je esan­ti lie­tu­vių ben­druo­me­nė sa­ve va­di­no trem­ti­niais. Lie­tu­vių kny­gos ke­tu­rių šim­tų me­tų su­kak­čiai pa­mi­nė­ti 1947 me­tais bu­vo iš­leis­tas lie­tu­vių li­te­ra­tų ir ra­šy­to­jų met­raš­tis „Trem­ties me­tai“. Kiek pri­si­me­nu, ne­ma­žai sto­vyk­lo­se gy­ve­nan­čių 1944 me­tų va­sa­rą pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos dvi­kin­kiais ve­ži­mais, pri­krau­tais mais­to ir ki­tų gė­ry­bių, tad var­gu ar trem­ti­niais va­din­tis jiems tin­ka. Šis pa­va­di­ni­mas bu­vo ga­na pla­čiai nau­do­ja­mas ir, at­ro­do, kad dėl jo nie­kas ne­pri­eš­ta­ra­vo.

Be­lau­kiant ka­ro tarp So­vie­ti­nės Ru­si­jos ir JAV, kai Lie­tu­va bus ame­ri­kie­čių iš­lais­vin­ta, vis pa­si­girs­da­vo ži­nių, kad JAV ne­tru­kus pra­dės in­va­zi­ją į Ru­si­ją. De­ja, vi­si lū­kes­čiai bu­vo be pa­grin­do. DP – pa­bė­gė­lių sto­vyk­las – pra­dė­jo lan­ky­ti įvai­rių vals­ty­bių ko­mi­si­jos, siek­da­mos ver­buo­ti di­pu­kus emig­ruo­ti į jų kraš­tą ir ten įsi­kur­ti.

Tai bu­vo Pie­tų Ame­ri­kos, Aust­ra­li­jos, An­gli­jos ir ki­tų kraš­tų imig­ra­ci­nės ko­mi­si­jos. Pri­si­me­nu, kai at­vy­ko Aust­ra­li­jos imig­ra­ci­jos ko­mi­si­ja, ro­dė sto­vyk­los sa­lė­je fil­mą apie Aust­ra­li­ją. Pa­ma­tė­me gra­žius ka­ro ne­pa­lies­tus mies­tus, pla­čius lau­kus su tūks­tan­čiais avių ir Sid­nio mies­to pa­jū­rį su iš­tai­gin­gais pa­sta­tais bei di­džiu­liu til­tu, ta­pu­siu Sid­nio mies­to pa­grin­di­niu vaiz­du.

Iš­vyk­ti į JAV ne­bu­vo leng­va – rei­kė­jo gau­ti iš­kvie­ti­mą, ku­ris ga­ran­tuo­tų ap­si­gy­ve­ni­mą ir dar­bą, to­kį iš­kvie­ti­mą ga­vo tik tie, ku­rie tu­rė­jo ar­ti­mų gi­mi­nių ar pa­žįs­ta­mų. Į Aust­ra­li­ją bu­vo kvie­čia­mi vyk­ti vien­gun­giai vy­rai ir mo­te­rys nuo 18 iki 45 me­tų, o vie­nin­tė­lė są­ly­ga – pri­va­lė­jo bū­ti svei­ki ir „po­li­tiš­kai“ šva­rūs.

To­kių at­si­ra­do dau­giau nei 400, ir pir­ma­sis trans­por­tas ame­ri­kie­čių ka­ri­niu lai­vu „Ge­ne­ral Hei­zel­man“ iš­vy­ko 1947 me­tų spa­lio 30 d. Ja­me bu­vo tik pa­bal­tijie­čiai, lie­tu­vių di­des­nė dau­gu­ma – 439. Tuo me­tu Aust­ra­li­jo­je vei­kė Whi­te po­li­cy – Bal­to­ji po­li­ti­ka; bu­vo ven­gia­ma įsi­leis­ti ki­tų ra­sių žmo­nes, iš­lai­kant Aust­ra­li­jo­je bal­tų­jų ra­sės dau­gu­mą, pra­džio­je įsi­lei­džiant tik pa­bal­tijie­čius, ku­rie vi­siems bu­vo ži­no­mi kaip an­ti­ko­mu­nis­tai, vė­liau – ir ki­tus eu­ro­pie­čius.

Pir­mie­ji at­vy­kę lie­tu­viai Aust­ra­li­jo­je ra­do tik lie­tu­vių drau­gi­ją su dau­giau nei 35 na­riais. Dau­gu­ma jų gy­ve­no di­džiau­sia­me Aust­ra­li­jos mies­te – Sid­ny­je. Drau­gi­jos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Bau­žė ra­gi­no at­vy­ku­siuo­sius prisijung­ti. Taip lie­tu­vių drau­gi­ja iš­au­go iki ke­lių šim­tų na­rių. Įsi­stei­gė sky­riai Mel­bur­ne, Ade­lai­dė­je ir ki­tuo­se di­des­niuo­se mies­tuo­se.

Ma­no du bro­liai at­vy­ko pir­muo­ju trans­por­tu 1947 me­tais ir po po­ros mė­ne­sių pa­ra­šė, kad čia gy­ve­ni­mas la­bai ge­ras, nors dar­bas ne­leng­vas, bet vis­ko pil­na, gy­venk ir no­rėk! Ki­tais me­tais bai­gęs gim­na­zi­ją iš­vy­kau. Vė­liau at­vy­ko mo­ti­na ir se­se­rys su bro­liu. Pri­si­jun­gus mo­ti­nos se­se­riai ir bro­liui su šei­ma, su­si­da­rė 13 as­me­nų „šei­ma“. Tuo me­tu gau­ti iš­si­nuo­mo­ti bu­tą ar na­mą bu­vo la­bai sun­ku.

Ka­dan­gi vi­si dir­bo­me ir ga­na grei­tai įsi­kū­rė­me, nu­si­pir­ko­me nuo­sa­vą na­mą ir ja­me gy­ve­no­me kar­tu iki 1956 me­tų. Pas­kui pra­dė­jo­me skirs­ty­tis, kurti sa­vo šei­mas. Mo­ti­nos di­džiau­sias no­ras bu­vo, kad duk­ros iš­te­kė­tų už lie­tu­vių ka­ta­li­kų, o bro­liai at­si­ves­tų lie­tu­ves mar­čias. Mo­ti­nos no­ras iš­si­pil­dė, tik jau­niau­sio­ji duk­ra iš­te­kė­jo už lie­tu­vio evan­ge­li­ko.

1947–1951 me­tais į Aust­ra­li­ją at­vy­ko apie 10000 lie­tu­vių. Pra­dė­jo steig­tis lie­tu­viš­kos kul­tū­ri­nės ir vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos (cho­rai, tau­ti­nių šo­kių gru­pės, te­at­ro mė­gė­jai, spor­to klu­bai), pra­dė­ti leis­ti lie­tu­vių kal­ba laik­raš­čiai. Gai­la, kad „ne­pa­mir­šo­me“ iš ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo at­si­vež­tų po­li­ti­nių par­ti­jų, ku­rios kė­lė tarp lie­tu­vių ne­san­tai­ką, vy­ko nuo­la­ti­nė ko­va dėl Aust­ra­li­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės va­do­vy­bės.

Vė­liau kai ku­rie tei­gė, kad po­li­ti­nė veik­la pa­dė­jo iš­ju­din­ti ma­žiau veik­lius lie­tu­vius. Šiam tei­gi­niui pa­rem­ti ne­tu­riu pa­kan­ka­mai duo­me­nų, bet bu­vo to­kių, ku­rie tei­gė, kad dėl vyks­tan­čių „peš­ty­nių“ pa­si­trau­kė iš lie­tu­vių ben­druo­me­nės.

Aust­ra­li­jos val­džios po­li­ti­ka bu­vo kuo grei­čiau asi­mi­liuo­ti at­vy­kė­lius, įjung­ti juos į Aust­ra­li­jos gy­ve­ni­mą. Daž­nai te­ko iš­girs­ti prie­kaiš­tų dėl lie­tu­vių kal­bos. Mums daž­nai au­to­bu­suo­se ir ki­to­se vie­šo­se vie­to­se pri­min­da­vo: „Spe­ak en­glish“. Kaip mes ga­lė­jo­me kal­bė­ti kal­ba, ku­rios kai ku­rie at­vy­ku­sie­ji ne­mo­kė­jo nė žo­džio? Tik po 25 me­tų Aust­ra­li­jos val­džia su­pra­to, kad prie­var­ti­nė asi­mi­lia­ci­ja sun­kiai vyks­ta.

Pa­si­mo­kiu­si iš ame­ri­kie­čių, ji pa­kei­tė sa­vo „whi­te en­glish po­li­cy“ ir pra­dė­jo ra­gin­ti vi­sus at­vy­kė­lius ne­pa­mirš­tant sa­vo kal­bos, tra­di­ci­jų ir kul­tū­ros in­teg­ruo­tis į Aust­ra­li­jos gy­ve­ni­mą ir pra­tur­tin­ti Aust­ra­li­jos kul­tū­rą. Din­gus spau­di­mui ir net ra­gi­nant ne­pa­mirš­ti sa­vo kal­bos bei tra­di­ci­jų, bu­vo sten­gia­ma­si „in­teg­ruo­tis“ pa­mirš­tant sa­vo kal­bą, pri­gim­tį ir tap­ti „re­al au­sie“ – tik­ru aust­ra­lu.

Aust­ra­li­jos lie­tu­viai 1950 me­tų pa­bai­go­je įsi­jun­gė į Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nę. Vi­so­je Aust­ra­li­jo­je su­da­ry­tos lie­tu­vių apy­lin­kių val­dy­bos, kur ma­žiau lie­tu­vių – se­niū­ni­jos. Pra­dė­tas nau­jas lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­nis gy­ve­ni­mas. Iš­rink­ta Aust­ra­li­jos Lie­tu­vių Kraš­to Ta­ry­ba iš vi­sų apy­lin­kių ir se­niū­ni­jų. Aust­ra­li­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės (ALB) Kraš­to Ta­ry­bos na­riai su­si­rin­kę iš­ren­ka ALB Kraš­to val­dy­bą. Kas an­tri me­tai pra­dė­tos ruoš­ti Aust­ra­li­jos lie­tu­vių die­nos, ku­rio­se vyks­ta ALB Kraš­to Ta­ry­bos na­rių su­va­žia­vi­mas, or­ga­ni­za­ci­jų su­va­žia­vi­mai ir kul­tū­ri­niai ren­gi­niai bei spor­to šven­tė.

Pas­ku­ti­nės Aust­ra­li­jos lie­tu­vių die­nos vy­ko 2012 m. gruo­džio 26–31 d. Ade­lai­dė­je. Ma­žė­jant ak­ty­vių­jų ben­druo­me­nės na­rių skai­čiui, Lie­tu­vių die­nas su­ruoš­ti da­ro­si vis sun­kiau, ta­čiau ki­tos Lie­tu­vių die­nos vyks 2014 me­tų gruo­džio pa­bai­go­je Sid­ny­je.

Lie­tu­vių die­no­se da­ly­vau­ja iš Ka­na­dos, JAV ir net Lie­tu­vos at­vy­kę me­ni­niai ko­lek­ty­vai. Kiek jos tę­sis, ne­ži­nia, – pri­klau­sys nuo lie­tu­vių ak­ty­vu­mo.

No­ri­si pa­mi­nė­ti, kad po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo 1990 me­tais į Aust­ra­li­ją at­vy­ko (kaip ir į ki­tus kraš­tus) ne­ma­žai lie­tu­vių. Sun­ku nu­sta­ty­ti jų skai­čių, nes tik ma­ža da­lis jun­gia­si į anks­čiau at­vy­ku­sių­jų veik­lą. Gal tai pa­da­rys, kai įsi­kurs?

Su pa­lik­tu kraš­tu ne­tu­rė­jo­me jo­kių ry­šių iki Sta­li­no mir­ties 1953 me­tais, nors ir po to dar bu­vo sun­ku gau­ti laiš­ką ar jį pa­siųs­ti į Lie­tu­vą. Tik vė­liau su­si­lau­kė­me iš Lie­tu­vos sve­čių, bet juos pa­si­ti­ko­me šiek tiek abe­jin­gai, nes bu­vo kal­ba­ma, kad iš Lie­tu­vos už­sie­nin ga­li iš­vyk­ti tik­tai par­ti­jai iš­ti­ki­mi žmo­nės.

Be to, bu­vo sklei­džia­mi gan­dai, kad at­vy­ku­sie­ji pri­va­lo at­lik­ti tam tik­ras už­duo­tis; su­rink­ti ži­nias apie veik­les­nius as­me­nis, ypač jų pra­ei­tį, įta­riant juos ko­la­bo­ra­vus su vo­kie­čiais ar net da­ly­va­vus žy­dų nai­ki­ni­me. Ši­to­kios nuo­tai­kos ne­pa­dė­jo stip­rin­ti abi­pu­sį ar­ti­mes­nį ben­dra­vi­mą. Net ir Aust­ra­li­jos lie­tu­vių spau­do­je bu­vo pa­si­sa­ky­mų, kad į už­sie­nio ša­lis iš­lei­džia­mi tik­tai ko­mu­nis­tai ir ki­ti pa­ti­ki­mi as­me­nys.

Nors at­vy­kė­lių dau­gė­jo ir net vie­nam ki­tam iš­ei­viui pa­vy­ko ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą, bet vis kaž­kaip dar „pa­slap­čio­mis“, nes ir sa­viš­kiai to­kius lai­kė ne­pa­ti­ki­mais ir daž­nai net ap­kal­tin­da­vo pa­tai­ka­vi­mu so­vie­ti­nei val­džiai. Tik vė­liau, kai bu­vo pa­skelb­ti „pa­leng­vi­ni­mai“, ry­šys su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiais su­stip­rė­jo, o Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui at­ėjus į val­džią, tar­pu­sia­vio san­ty­kiai dar la­biau pa­gy­vė­jo.

Pa­ma­žu švel­nė­jant oku­pa­ci­niam rė­ži­mui, vis dau­giau lie­tu­vių iš­vyk­da­vo iš Lie­tu­vos į už­sie­nį, ir jie jau ga­na drą­siai pa­sa­ko­jo sa­vo iš­gy­ve­ni­mus net apie Si­bi­ro trem­tį, nors vis dar ven­gė kal­bė­ti apie vy­ku­sį po­ka­ri­nį par­ti­za­ni­nį ju­dė­ji­mą.

Pla­čiau at­si­da­rė ir du­rys į Lie­tu­vą. Ten nu­vy­kę, nors ne­ofi­cia­liai, bet ap­lan­ky­da­vo sa­vo gim­ti­nes įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se, nors iš­duo­to­se vi­zo­se bu­vo pa­mi­nė­ta tik vie­nas miestas – Vil­nius. Sve­čias iš Lie­tu­vos ne­bu­vo jau jo­kia nau­jie­na iš­ei­vi­jos lie­tu­viui..

Te­ko da­ly­vau­ti 1983 me­tų va­sa­rą vy­ku­sia­me Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės Sei­me Či­ka­go­je. Ja­me buvo dvi stip­rios nuo­mo­nės: vie­na – jo­kių ry­šių su opu­puo­ta Lie­tu­va, ki­ta – at­su­ki­me vei­dą į Lie­tu­vą. Šiuo me­tu Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės Sei­mai vyks­ta Vil­niu­je, dis­ku­tuo­ja­ma apie iš­ei­vi­jos lie­tu­vių ir Lie­tu­vos san­ty­kius, dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pro­ble­mas.

Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­pri­klau­so­my­bę 1990 m. ko­vo 11 d., vi­sa iš­ei­vi­ja džiū­ga­vo, at­si­da­rė var­tai į Lie­tu­vą ir iš Lie­tu­vos, nors dar pir­mai­siais mė­ne­siais rei­kė­jo gau­ti iš Mask­vos vi­zą. Iš­ei­vi­jos lie­tu­viai su­kū­rė fon­dus Lie­tu­vai pa­rem­ti. Pra­dė­jo plauk­ti tie­sio­gi­nė pa­ra­ma gi­mi­nėms ir ar­ti­mie­siems. Iš­ei­vi­ją pra­dė­jo lan­ky­ti lais­vos Lie­tu­vos spau­da – pra­džio­je „At­gi­mi­mas“, vė­liau ir ki­ti dien­raš­čiai, sa­vait­raš­čiai ir žur­na­lai. Ke­lio­nės į Lie­tu­vą pra­dė­tos or­ga­ni­zuo­ti net gru­pėms. Dau­giau­sia jos vy­ko Lie­tu­vos va­sa­ros me­tu: ge­gu­žės–­rug­sė­jo mė­ne­siais, bet at­si­ras­da­vo no­rin­čių pa­ma­ty­ti snie­gą.

Pir­mie­ji ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos žings­niai bu­vo ne­tvir­ti, tarp iš­ei­vi­jos lie­tu­vių bu­vo net ir to­kių, ku­rie prie­kaiš­ta­vo tuo­me­ti­nei Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės po­li­ti­kai ir eko­no­mi­nei san­tvar­kai, bet ti­kė­jo­si, kad pa­ma­žu Lie­tu­va at­si­kurs ir vi­siš­kai iš­si­va­duos iš ko­mu­nis­ti­nės san­tvar­kos rep­lių.

Dau­gu­mai iš­ei­vių bu­vo ne­su­pran­ta­ma, ko­dėl bu­vę so­vie­ti­nės Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai dar vis vy­rau­ja, ko­dėl jie vis ren­ka­mi į Sei­mą, ko­dėl Lie­tu­vos vals­ty­bės įstai­goms te­be­va­do­vau­ja bu­vę ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­riai ir ki­ti so­vie­ti­nės sis­te­mos au­gin­ti­niai.

Lie­tu­vo­je lan­kiau­si net še­šis kar­tus. Kai ku­riuo­se su­si­ti­ki­muo­se te­ko iš­girs­ti, kad prie ru­so bu­vo ge­riau. Ne­iš­ken­tęs drėb­te­lė­jau: „Tai ku­rių vel­nių jūs iš­ėjo­te su vė­lia­vo­mis prieš tan­kus? Ame­ri­kos ka­riuo­me­nė jū­sų ne­iš­va­da­vo?! Jūs pa­tys at­si­sky­rė­te nuo So­vie­tų Są­jun­gos!“ Ži­no­ma, bu­vau ap­šauk­tas nie­ko ne­iš­ma­nan­čiu, ne­su­pran­tan­čiu Lie­tu­vos po­li­ti­nės pa­dė­ties bei jos po­li­ti­nės ir ypač eko­no­mi­nės pri­klau­so­my­bės nuo di­džio­jo kai­my­no. Su­pra­tęs, kad to­li­mes­nė kal­ba šia jaut­ria te­ma bus tik tuš­čia­žo­džia­vi­mas, nu­ti­lau.

Gra­žiai yra pa­sa­kęs kun. Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius, ku­ris lan­kė­si Aust­ra­li­jo­je. Kai jam bu­vo prie­kaiš­tau­ja­ma dėl di­de­lės ko­mu­nis­ti­nės įta­kos da­bar­ti­nei Lie­tu­vos vy­riau­sy­bei, jis at­sa­kė, kad ka­li­nys, ku­ris sė­dė­jo tam­sia­me kar­ce­ry­je, iš­leis­tas į lais­vę yra dar ku­rį lai­ką ak­las, iki akys pri­pran­ta prie švie­sos.

Pri­si­me­nu pir­muo­sius žings­nius Aust­ra­li­jo­je. Vi­si mū­sų kul­tū­ri­niai ir ki­ti ren­gi­niai bu­vo per­sunk­ti Lie­tu­vos lais­vės idė­ja. Skau­tai ir at­ei­ti­nin­kai sa­vo su­ei­go­se su­ruoš­da­vo va­ka­rus, ku­riuo­se su žva­ku­tė­mis ei­da­vo ap­lan­ky­ti „par­ti­za­no“ ka­po. Daž­nai mū­sų po­bū­viuo­se po ke­lių tau­re­lių pa­si­girs­da­vo il­ge­sin­gos dai­nos: „Leis­kit į Tė­vy­nę, leis­kit pas sa­vus…“

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, lie­tu­viai, ap­lan­kę sa­vo gim­ti­nę, kai ku­rie at­ga­vę net tė­vų ne­kil­no­ja­mą tur­tą, ne­sku­bė­jo grįž­ti nuo­la­ti­niam gy­ve­ni­mui. Ko­dėl tiek ma­žai iš­ei­vių grįž­ta į lais­vą Lie­tu­vą? Ma­nau, kad at­sa­ky­mas yra la­bai pa­pras­tas. Lie­tu­vo­je gy­ve­ni­mo stan­dar­tas yra že­mes­nis, ypač ne­leng­va vy­res­niems, ku­riems rei­ka­lin­ga slau­ga ir ge­ra me­di­ci­ni­nė pa­gal­ba. Be to, yra la­bai „re­kla­muo­ja­ma“ Lie­tu­vo­je vy­rau­jan­ti ko­rup­ci­ja, ne­dar­bas ir ki­tos blo­gy­bės.

Ko­rup­ci­ja, tik, ži­no­ma, ma­žes­niu mas­te­liu, vyks­ta vi­suo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se. Ypač iš­ei­vi­jos lie­tu­viai yra nu­si­vy­lę ju­ri­di­ne ir po­li­ti­ne Lie­tu­vos san­tvar­ka. Rei­ka­lin­ga dau­giau vie­šu­mo, dau­giau at­sa­kin­gu­mo ir, są­ži­nin­gu­mo. Kar­tą, lan­ky­da­ma­sis Lie­tu­vo­je, bu­vau tie­siai švie­siai už­klaus­tas, ko­dėl ne­grįž­tu? At­sa­ky­mą ras­ti bu­vo ne­leng­va. Iš­gy­ve­nus iš­ei­vi­jo­je virš 50 me­tų ir ap­si­rū­pi­nus gy­ve­ni­mu iki se­nat­vės, ne­leng­va vis­ką pa­li­kus grįž­ti į vis dar ban­dan­tį tvir­čiau at­si­sto­ti ant ko­jų sa­vo kraš­tą.

Dau­gu­ma iš­ei­vi­jo­je gi­mu­sių lie­tu­vių pa­kan­ka­mai ne­iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bos, kad grį­žę ga­lė­tų tvir­tai įsi­jung­ti į gy­ve­ni­mą, kad ne­bū­tų pa­ste­bė­ti, kad ne­su­si­lauk­tų prie­kaiš­tų. Ži­no­ma, di­džiau­sia kliū­tis yra eko­no­mi­nis ir so­cia­li­nis ap­rū­pi­ni­mas. Net iš Si­bi­ro lie­tu­viai, ku­rie ten gi­mė ir įsi­kū­rė, ne­grįž­ta Lie­tu­von. Daug įta­kos tu­ri ir da­bar­ti­nė lie­tu­vių emig­ra­ci­ja į ki­tus kraš­tus. Ko­dėl lie­tu­viai, kai Lie­tu­va – lais­va ir ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė, bė­ga į sve­ti­mus kraš­tus?

Iš­ei­viai, ku­rie sten­gė­si iš­lai­ky­ti lie­tu­viš­ką są­mo­nę, kal­bą ir net kai ku­riuos pa­pro­čius, sun­kiai su­pran­ta da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je įsi­ga­lė­ju­sį an­glų kal­bos var­to­ji­mą. Net gau­na­mo­se vaiz­da­juos­tė­se įra­šy­ta, kaip lie­tu­viai kar­tais dai­nuo­ja an­gliš­kai, ita­liš­kai ir ki­to­mis kal­bo­mis, gir­di­me jau ir apie glo­ba­li­nę Lie­tu­vą, ku­ri ap­im­tų vi­sus pa­sau­lio lie­tu­vius.

Ša­lies įsto­ji­mas į NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­gą ap­sau­go Lie­tu­vą nuo di­džių­jų kai­my­nų, bet kar­tu įjun­gia į di­des­nių tau­tų są­jun­gą, ku­rio­je daž­nai ma­žie­ji part­ne­riai bū­na pa­ma­žu „su­virš­ki­na­mi“, di­des­nių­jų įta­kos pa­vei­kia­mi ir pra­ran­da sa­vo in­den­ti­te­tą.

To­kie pa­mąs­ty­mai ky­la ste­bint da­bar­ti­nį pa­sau­lio eko­no­mi­nį, so­cia­li­nį ir po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą. Aiš­kiai yra pa­ste­bi­mas nu­kry­pi­mas nuo dva­si­nių žmo­gaus ver­ty­bių prie ma­te­ria­li­nių, nes tai ga­ran­tuo­ja pa­to­ges­nį gy­ve­ni­mą. Ypač JAV do­mi­nuo­ja „do­le­ris“, apie ku­rį su­ka­si vi­sas po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis ir so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas.

JAV yra su­ma­te­ria­lė­ju­si ir jos ka­pi­ta­lą gin­da­mi sve­ti­muo­se kraš­tuo­se žūs­ta ka­riai. Yra ne­ma­žai žen­klų, kad ir Aust­ra­li­ja ne­at­si­lie­ka, nors čia žmo­gus yra la­biau lin­kęs nau­do­tis ge­res­niu gy­ve­ni­mu (be rū­pes­čių ir di­de­lių pro­ble­mų), dau­giau lai­ko skir­ti spor­tui, ben­dra­vi­mui, sie­kia pa­mirš­ti kas­die­ni­nius rū­pes­čius. Sa­vo straips­ny­je ne­pa­lie­čiau iš­ei­vi­jos re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo, ku­ris la­bai daug pri­si­dė­jo prie lie­tu­viš­kos są­mo­nės iš­lai­ky­mo, bet tai jau at­ski­ra te­ma.

Re­dak­ci­jos “XXI amžius” prie­ra­šas. LVK de­le­ga­tas už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių ka­ta­li­kų sie­lo­va­dai prel. Ed­mun­das J. Put­ri­mas pra­ne­šė apie kun. Juo­zo De­vei­kio iš Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­sky­ri­mą nau­ju Aust­ra­li­jos lie­tu­vių ka­pe­lio­nu Mel­bur­no ar­ki­vys­ku­pi­jo­je.

Aust­ra­li­jo­je yra trys pa­grin­di­niai lie­tu­vių ka­ta­li­kų cen­trai – Mel­bur­ne, Ade­lai­dė­je ir Sid­nyje. Ade­lai­dė­je Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jo­je il­gus me­tus kle­bo­nau­ja kun. Juo­zas Pet­rai­tis MIC, o Sid­nio lie­tu­vių ka­ta­li­kų ka­pe­lio­nas yra kun. Jo­nas Stan­ke­vi­čius.

Nau­ja­sis Mel­bur­no lie­tu­vių ka­pe­lio­nas kun. Juo­zas De­vei­kis gi­mė 1979 m. Bai­gęs Tel­šių vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, 2005 me­tais bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu. Iki pa­sky­ri­mo į Mel­bur­ną, tar­na­vo pa­ra­pi­jų sie­lo­va­do­je Gargž­duo­se, Plun­gė­je ir Klai­pė­do­je, dir­bo mo­kyk­lo­se, bu­vo Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės ka­pe­lio­nas.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.03.01


Prisijunkite prie diskusijos