Ar Lietuvoje subrendo sąlygos ekstremizmui?


Print

Masinės jaunuolių eitynės valstybinių švenčių progomis su trispalvėmis ir šūkiais „Lietuva – lietuviams“, nacistinės simbolikos pasirodymas viešose vietose per A. Hitlerio gimimo metines, o dabar ir provokuojamais lozungais besišvaistanti tautiniu jaunimu save vadinančios organizacijos stovykla lenkų gausiai gyvenamame Vilniaus krašte.

Ką pasako tokie reiškiniai apie visuomenės nuotaikas šiandieninėje Lietuvoje? Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus LTV laidoje „Savaitės atgarsiai“ pareiškė, kad Lietuvoje pastaruoju metu susidarė palankios sąlygos ekstremizmui plisti. Buvęs VSD vadovas perspėja, kad jei valstybė nesiims priemonių, netolime ateityje galime turėti problemų. Naujausias sukrečiantis pavyzdys – tragiški įvykiai Norvegijoje.

Su M. Laurinkaus pozicija nesutinka Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, kuriam ant stalo kasdien gula VSD slapti dokumentai. „Radikalizmas Lietuvoje egzistavo ir anksčiau. Greičiau akivaizdu yra tai, kad nesumažėjo nepagarbos kitam žmogui. Priešingai, nepagarbos tik daugėja, o nuo to ir prasideda radikalizmas. Veliamės į detales, kurios nėra svarbios“,  – tvirtina A. Anušauskas.

„Savaitės atgarsiuose“ tautinių judėjimų poziciją gynęs tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka kategoriškai atmetė M. Laurinkaus priekaištus, kad stovykla Dieveniškėse prisidengė dviprasmišku žodžių žaismu, o iš tiesų neva skatino tautinę ir rasinę neapykantą.

„Triukšmas kilo dėl to, kad įžengėme į teritoriją, kuri tarsi laikoma kažkokiu getu. Mes norėjome parodyti, kad Vilniaus krašte gali būti ir gyventi visi. Tai buvo pažintinė, o ne politiniu pretekstu rengta stovykla“, – teisindamasis dėl stovykloje galiojusio slavų ir germanų kalbų draudimo aiškino J. Panka.

Naujienų portalo balsas.lt apžvalgininkas Tomas Čyvas mato kitą problemą. Pasak jo, Lietuvoje aiškiai nepasakoma, kas yra priešiška ir neleistina, o ką gali kalbėti kiekvienas žmogus. Dabar bet kuris aštresnis pasisakymas virsta žodžių žaisimu, kurį sunku vertinti ir moraliai, ir tuo labiau teisiškai. Paskutinis pavyzdys – Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojo Ričardo Čekučio sąsajos su vadinamais ultraradikalais. Ar gali valstybės tarnyboje dirbantis asmuo leisti sau reikšti tokias mintis ir šlietis prie prieštaringai vertinamų, tačiau teisiškai kol kas neapibrėžto pobūdžio organizacijų?

„Neturime aiškių kriterijų. Neįvardijame konkrečių organizacijų, kurios yra tariamai pavojingos ir kurioms negali priklausyti valstybines pareigas einantys žmonės. Kariavimas su žodžiais tik parodo, kad neišsprendžiamos tikros problemos“,  – egzistuojančią problemą apibrėžia T. Čyvas.

M. Laurinkus pastebi, kad ekstremizmo ir radikalizmo tendencijos jo darbo VSD metais buvo juntamos ir valstybės tarnybos sluoksniuose, taip pat tarp teisėsaugos pareigūnų.

Tuo tarpu A. Anušauskas nesutinka, kad situacija tokia bloga, kaip ją kartais bandoma pavaizduoti. Ta pati problema, jo teigimu, egzistuoja visoje Europoje.

„Lietuvoje egzistuoja ir dešinysis, ir kairysis ekstremizmas. Pirmiausia nutylima, kad egzistuoja problema ir vaizduojama, jog pas mus viskas gerai“, –  į J. Pankos teiginius, kad Lietuvoje labiau reiškiasi kairysis, o ne dešinysis ekstremizmas, ypač – internetinėje erdvėje, atsako T. Čyvas. Balsas.lt apžvalgininkas siūlo nenukrypti į paranoją ir kovą su kiekvienu pasisakymu ir koncentruotis ne į tai, kas vyksta viešumoje, o stebėti užslėptus procesus. Viešos organizacijos, įvairios eisenos ir stovyklos, pasak T. Čyvo, kartais gali būti tik nereikšmingas menkniekis prieš nematomus pogrindinius procesus, kurie gali kelti rimtą pavojų, kaip kad neseniai nutiko Norvegijoje.

Nuotraukoje: žurnalistas Virginijus Savukynas. Jis vadovavo LTV laidai “Savaitės atgarsiai”, kurioje diskutuota, ar Lietuvoje subrendo sąlygos ekstremizmui.

2011.08.15


Prisijunkite prie diskusijos