Ar pagarba partizanams – Prokrusto lova?


Print

Mano kuklus straipsnis apie partizanus (tinklink.lt) susilaukė dėmesio – Ervinas Koršunovas tai pavadino „Prokrusto lova“ (delfi.lt). Kelis kartus perskaitęs komentarą vis dėl to nusprendžiau atsakyti, patikslinti kai kurias savo mintis ir nesutikti su mano gerb. oponento kai kuriais teiginiais.

Pirmiausia norėčiau baigti bergždžią diskusiją: egzistuoja partizanų kultas (mitas, tik vienas „teisingas“ požiūris ar pan.) Lietuvoje, ar ne. Man atrodo, kad partizanų vaidmuo neįvertintas, Ervinui Koršunovui – pervertintas. Kadangi sunku susitarti, kokiais kriterijais remiantis galime įvertinti, kada tas kultas egzistuoja, o kada ne, tai gal šiuo atveju ir likime kiekvienas prie savo nuomonės.

Prisipažinsiu, kad nelabai supratau E. Koršunovo minties, kodėl negalėčiau iškelti kokios nors provokuojančios minties (nors ir absurdo pavidalu) vien todėl, kad priklausau tautai, kuri lyginant su kitomis, atrodo nykštukinė. Jei jau taip, tai esu parašęs žymiai daugiau provokuojančių straipsnių – ir nieko. Nejaučiu, kad svetimos šalies slaptosios ar viešosios tarnybos mane kaip nors persekiotų.

Dabar dėl tapatybės. Nesileisiu į ilgus teorinius svarstymus bet kaip istorikas ir kaip kultūros antropologas galiu pasakyti, kad tapatybė daugeliu atvejų yra kuriama. Kokį ryšį XIX amžiaus pabaigos Lietuva turėjo su Gedimino ir Jogailos Lietuva? Tačiau to meto šviesuoliai atsirėmė į viduramžių Lietuvos periodą ir tai pasirodė esant efektyvu, nes 1918  metais buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Viduramžių Lietuva kaip simbolis tapo vienu iš tautos varomųjų variklių (nesakau, kad šiandien šis laikotarpis yra toks talpus, kad į jį galėtų atsiremti dabartinė lietuvių tapatybė).

Tad ir mano keliamas klausimas yra toks: o kaip galime vertinti partizaninį pasipriešinimą? Ar tai laikotarpis, į kurį galime atsiremti, apmąstydami savo tautą, tautos tapatumą, ar priešingai – reikia „pamiršti“, t.y. šį laikotarpį laikyti nereikšmingu tautos tapatybės konstravime.

E. Koršunovas savo straipsnyje kalba apie kažin kokią ideologiją, kuri „baigia atimti iš mūsų pokarį, mūsų tapatybę, mūsų aktyvumo galimybę“. Nelabai suprantu, kokią ideologiją jis turi omenyje (dešinioji rinkos ir medijų diktatūra yra labai jau nepibrėžti terminai, kad sunku nuspėti, ką E. Koršunovas turėjo omenyje), tačiau pasakysiu, kad normalioje visuomenėje gali ir turi būti kelios tapatybės versijos. Jei jos kūrybiškai konfliktuoja ir rungiasi tarpusavyje, tai rodo tautos gyvastingumą. Tačiau norint, kad būtų tos kelios lietuviškos tapatybės versijos, reikia jas artikuliuoti ir apibrėžti. O jei manai, kad kažkas atiminėja, tai neatiduok savo pokario ir savo tapatybės. Pasiūlyk savo viziją, koks galėtų būti lietuvis. Koks galėtų būti požiūris į pokarį.

Nors ir priklausau prie tų, kuriuos sociologai pavadintų „konstruktyvistais“, manau, kad ne viską galima sukonstruoti. Konstruoti galima iš to, ką turi: iš tos istorinės tradicijos, kurią paveldėjai. Tad istoriniai faktai yra labai svarbūs, nes jei juos išgalvosime, tai jau nebe tapatybės kūrimas bus, o tiesiog grynas melas. O melu buvo paremta sovietinė ideologija ir sovietinis tapatumas bei istorijos reprezentavimas.

Kitas esminis dalykas: ar galime vertinti pokarį kaip pilietinį karą. Kažkada ir pats esu taip išsitaręs viename komentare. Tačiau toks vertinimas yra klaida. Kaip pilietinis karas gali vykti okupuotoje teritorijoje? Pagaliau juk visiškai aišku, kad buvo kovojama su okupantais ir jų pakalikais. Tai nėra pilietinis karas, tai pasipriešinimas okupacijai. Jei mes konceptualizuojame, kad pokaryje vyko pilietinis karas, tada iškyla klausimas: o ką darė Lietuvoje sovietinė armija? Ką darė visos sovietinės represinės struktūros? Ar jos stovėjo nuošalyje ir apgailestavo, kad taip broliai lietuviai vieni kitus bando išnaikinti? O gal visaip bandė sutaikyti dvi tarpusavyje kariaujančias lietuvių puses? Pilietinio karo koncepcija neatlaiko net jokios kritikos. Tai labai paviršutiniškas pastebėjimas.

Tačiau kažkodėl tokia mintis yra pakankamai gaji. Ir pagalvojau, kad gal todėl, jog norima pokarį „pamiršti“. Juk didelė dalis dabartinio politinio elito atsiremia būtent į tas pokario kovas. Tik jų šeimos nariai tuo metu buvo ne partizanai, bet sovietinio okupacinio režimo šalininkai. Tikrai nesu už raganų medžioklę, be to, manau, kad vaikai neatsako už tėvų nuodemes, tačiau manau, kad reikia garbingumo pripažįstant tai, kas vyko pokaryje. Ir, mano nuomone, tai buvo pasipriešinimo okupaciniam režimui kova, Lietuvos valstybingumo liudijimas. Tai esminis dalykas. Tai šio reiškinio įvardijimas.

Ir tai nereiškia, kad negalima matyti tamsiųjų to pasipriešinimo pusių. Niekas neneigia, kad jų buvo, niekas neneigia, kad partizanai nužudydavo nekaltus žmones, kuriuos dažniausiai įskųsdavo įpykę ar pavydūs kaimynai. Taip, ta pokario kova buvo labai žiauri. Ir negalime pateisinti tų partizanų, kurie nužudė nekaltus žmones. Tačiau šie atvejai nepaneigia paties esminio dalyko: pasipriešinimo okupantams.

Iš to išplaukia labai svarbus dalykas: jei pripažįstame, kad pokario kovos liudijo Lietuvos valstybingumą, tai reiškia, kad mes negalime ignoruoti šio laikotarpio, kad jis tampa vienu iš atraminių mūsų istorijos periodų. Ir jo aktualizavimas nėra „karo fetišai“, „dinozaurų kasinėjimai“ ar „prieštvaninių mitų išradinėjimas“. Tai – mūsų tautos tapatybės vienas iš svarbiausių atraminių punktų.

Beje, E. Koršunovo komentare matau labai rimtą nenuoseklumą. Iš vienos pusės jis teigia, kad pokaryje vyko pilietinis karas, o šalia teigia, jog „karas nesibaigė 1945m., bet užtruko dar keturiasdešimt metų Šaltojo karo pavidalu“. Jei vyko pilietinis karas, turime pripažinti, kad jokių okupantų nebuvo, kovojo patys lietuviai. Bet kai baigėsi pilietinis karas – kas tada prasidėjo? Kas prieš ką ir su kuo kovojo? Tezę, kad mums karas baigėsi 1990 m. ar 1991 m., kai buvome pripažinti tarptautiniu mastu, galima pagrįsti tik tokiu atveju, jei pripažįstame, kad pokaryje vyko pasipriešinimo okupantams judėjimas, o ne pilietinis karas.

Aišku, bandau įsivaizduoti ir tokią versiją: nutariame, kad pokario pasipriešinimas tėra pilietinis karas, kurį reikia pamiršti. Beje, Ernestas Renanas yra pasakęs 1882 metų manifeste “Kas yra tauta?”: „Nacijos esmė ta, kad visi jai priklausantys individai turi daug ką bendra, ir visi kartu yra daug ką užmiršę. (…) Kiekvienas prancūzų pilietis turi būti pamiršęs Šv. Baltramiejų ar žudynes Prancūzijos pietuose XIII amžiuje“.

Šią mintį plačiai analizuoja Benedictas Andersonas savo knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“. Kad tauta būtų sukurta, reikia ne tik prisiminti tam tikrus įvykius, bet taip pat ir užmiršti tam tikrus faktus. Kitaip tariant, mūsų konstruojamas identitetas turi būti koherentiškas, pasakojimas turi būti nepriekaištingas. Šią mintį galima pratęsti. Renanui tauta yra kasdieninio individų apsisprendimo reikalas. Būtent todėl, apsisprendus būti vienos ar kitos tautos nariu, privalu užmiršti tam tikrus faktus, kurie konstituoja kitus identitetus (taigi prancūzui reformatui reikia užmiršti Šv. Baltramiejaus naktį).

Jei buvo pilietinis karas Lietuvoje pokaryje, tai reiškia, kad reikia jį pamiršti, jei šiandien norime kurti . Bet tuo atveju mes turime pamiršti, kad mes buvome okupuoti: tiesiog buvo kažkoks laikotarpis, kada ir juo žmonės gyveno. Bandymas tą laikotarpį įvardinti kaip okupacijos laikotarpį užsitarnauja priekaišto, jog taip užmetamos ideologinės klišės.

Tačiau ar bandydami išvengti okupacijos termino įtvirtinimo mes nepasitarnaujame galingųjų ideologijai, kuri bando užtušuoti savo praeities dėmes. Beje, čia labai būtų sveika susipažinti su Vakarų intelektualų darbais, kurie svarstė apie tai, kaip būtų galima kalbėti apie savo šalies kolonijinę praeitį. Vakarų intelektualai nedrįso savo šalies kolonijinės praeities vertinti kaip „pilietinio karo“ kurioje nors Afrikos šalyje (juk ten vietinės gentys dažnai tarpusavyje kariavo) ar kaip nors reanimuoti „civilizacijos nešėjos“ ideologemos. Dabar panašu, kad mes savo pačių praeities atžvilgiu bandome įtvirtinti tai, ko seniai yra atsisakę Vakarų intelektualai.

Ir pabaigiant pasakysiu, kad diskusija dėl partizanų vaidmens turi vykti, turi būti viešai išsakomi argumentai. Aš manau, kad tai yra laikotarpis, kurio negalime pamiršti. Tačiau šio laikotarpio kvestionavimas – faktiniu ar ideologiniu požiūriu – nebūtinai turi būti iš karto kvalifikuojamas kaip „diversija“ ar „tarnavimas Kremliui“. Jei norime, kad vyktų diskusija, turi būti bent dvi nuomonės (o jų gali būti ir daugiau), antraip tai – ne diskusija, o monologas.

www.tinklink.lt

2009.12.01


Prisijunkite prie diskusijos