Ar reikalingi vadovėliai išradingai dirbančiam mokytojui?


Print

Greita informacijos kaita, besikeičiantys XXI a. mokinių poreikiai nurašo vadovėlių aktualumą. Pasak pedagogės, švietimo konsultantės ir mokytojo veiklos vertintojos Liubos Stankevičienės, vadovėlis jau ne mokymosi šaltinis, o tik pagalbininkas nekūrybiškam mokytojui.

Pradinio ugdymo mokytoja ekspertė teigia, kad mokytojas turi ieškoti ne vadovėlių, o kaupti naujų metodų arsenalą, keisti savo požiūrį. „Taikomi metodai ir tikslai nebetinka Z kartos vaikams“,  – sako ji.

„Šioje lietuviško švietimo kaitos dėlionėje trūksta dar vienos svarbios dalies. Edukologai, kad ir kiek įžvalgų bepateiktų, lieka prisirišę prie savo mokomojo dalyko priemonių ir metodų. Jiems trūksta vieno svarbaus ir labai aktualaus dalyko – platesnės ir viską apimančios duomenų bazės, kurioje būtų sukaupta kūrybiškai dirbančių mokytojų išmintis. Mano manymu, dviratis jau išrastas, tereikia norėti juo keliauti pirmyn“, – sako Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė L. Stankevičienė.

„Kaip veiksmingai diferencijuoti ugdymą, kad jis būtų prieinamas visiems jonams ir artūrams, kad motyvuotume visus mokinius? O tam reikalingi ne pastoviai besikeičiantys vadovėliai su tais pačiais „viduriais“, o mokytojo kūrybiškumas, naujas požiūris ir naujų mokymosi stilių paieška. Vienodos mokymo strategijos jau seniai yra bevertės“, – teigia pedagogė.

„Tik noras ieškoti, atrasti padės keisti ugdymą, mokymąsi pavers patrauklų. Ne vadovėliai keičia mokymąsi, ne mokytojas, o laikotarpis. Mokytojas turi ieškoti ne vadovėlių, o kaupti naujų metodų arsenalą, keisti savo požiūrį. Taikomi metodai ir tikslai nebetinka Z kartos vaikams“, – tvirtina pradinio ugdymo mokytoja ekspertė L. Stankevičienė.

2014 m. gruodžio 4 d. Lietuvos edukologijos universitete (Studentų g. 39, Vilnius) vyksiančioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Mokymosi priemonės XXI amžiuje: kūrimas ir taikymas“ L. Stankevičienė pristatys mokymosi be vadovėlių strategiją, paremtą visuminiu ugdymu. „Šią mokymosi strategiją naudoju jau 3 metus“, – sako pedagogė, ketinanti pasidalyti savo vertinga patirtimi ir plačiau pristatysianti temą „Ar reikalingi vadovėliai išradingai dirbančiam mokytojui?“.  

L. Stankevičienė taip pat pristatys konkrečią metodiką, paremtą temos „Mano senelių Lietuva“ pavyzdžiu, kai mokinys tampa mokymosi vadovu, pats planuoja, ieško naujos informacijos, ją apdoroja, pristato, analizuoja ir refleksuoja. Mokinys puikiai įvaldo informacijos paieškas, mokosi kritiškai mąstyti. Jis geba bendradarbiauti, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, nebijo auditorijos, moka pritaikyti ir įvertinti žinias, organizuoti medžiagos apžvalgas, pristatymus. „Mokinys, mokydamasis mano klasėje kitaip, ir mąsto kitaip: jo platesnis požiūris, lankstesnis mąstymas, veiksmingesnis mokymasis“, – sako L. Stankevičienė.

Visuminio ugdymo strategijų įgyvendinimas padarė įtaką šioms įžvalgoms: ne mokinių rūšiavimas (diferencijavimas), o individualizavimas ir bendradarbiavimas; ne konkurencija, o bendrystė; ne pamokymai, o praktinė patirtis; ne pamokos, orientuotos į mokytoją (45 min.), o nepertraukiama kūryba ir atradimai; ne žiūrėjimas draugams į nugaras, o „bendravimas akimis“; ne klaidų paieška, o alternatyvų kūrimas.

Nuotraukoje: Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė Liuba Stankevičienė.

2014.12.03; 22:48


Prisijunkite prie diskusijos