Ar sumažėjo rusiškųjų intrigų nepastebinčiųjų?


Print

Ne itin maloni pareiga – dirbti nieko pakeisti negalinčiu statistu. Tokia plunksnos brolių dalia? Nieko kito mes ir negalime nuveikti – sekame įvykius, juos analizuojame ir savo vertinimus aprašome. Bet ar daug skaitytojų susidomėjo mūsų samprotavimais, kiek skaitytojų patikėjo mūsų įžvalgomis? Galų gale ar į mūsų pastabas atsižvelgė politikai, ekonomistai, kultūrininkai?

Žodžiu, kokią įtaką mes darome tiems, kurie mus skaito?

Nepaisant pesimistinių prognozių, esą lietuviškojo žodžio pasauliniame informacijos okeane beveik niekas negirdi, neturėtume pamiršti viltingo posakio, jog „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Jei mes, lietuviai, kurių vis dar – apie tris milijonus, sugebėtume susivienyti į kumštį, pajėgtume duoti rimtoką atkirtį bet kokio plauko ir sukirpimo antilietuviškoms propagandoms.

Tiesa, susivienyti – vargu ar įmanoma. Per daug galingos jėgos mus skaldo. Ir vis dėlto neturime kitų išeičių – kuo dažniau ir kuo garsiau kalbėti apie lietuviškąsias aktualijas pačiose įvairiausiose tribūnose ir pačiomis įvairiausiomis kalbomis.

Štai praėjusią savaitę Arno Klivečkos vadovaujamoje „Sąmokslo teorijoje“ ginčijosi tie, kurie – už suskystintųjų dujų terminalą „Independence“, ir tie, kurie abejojo, ar šis projektas – finansiškai pagrįstas. Žinoma, prieš imdamasi amžiaus statybų, Lietuva privalo žinoti, apsimoka ar nuostolinga turėti, sakykim, naują atominę jėgainę, siekti skalūnų dujų verslo ir įsigyti SGD terminalą. Juk tai – milijardinių investicijų reikalaujantys projektai. Sėkmės atveju taptume turtingesni, labiau savimi pasitikintys, linksmesni. Nesėkmės atveju – galbūt pražūtų net valstybė. Nes bankroto duobė būtų ypač gili.

Tad ekonomistų Rūtos Vainienės ir Raimondo Kuodžio susirūpinimas, ar tik SGD terminalas nebus nuostolingas, – sveikintinas. Tačiau ar teisinga, sąžininga į „Independence“ žvelgti vien ekonomisto akimis?

Žinoma, idealiu atveju valstybės ketinimus turėtų lemti vien ekonominė analizė „brangu – pigu“. Kairėje lėkštutėje – išlaidos, dešinėje – pelnas. Bet kaip suskaičiuoti privalumus bei nuostolius, jei esame priversti prekiauti su vienu iš labiausiai pasaulyje neprognozuojamų partnerių – agresyviąją Rusija?

„Sąmokslo teorijoje“ ironiškai špysojęsi ekonomistai nekalbėjo apie Rusijos intrigas. Būtent Kremliaus noras bet kokia kaina mus parklupdyti ant kelių visus ekonomistų skaičiavimus ir paverčia beverčiais popierėliais, o diskusijas „pelninga – nuostolinga“ – tuščiu burnos auškinimu.

Skaičiuok neskaičiavęs, vis tiek nenustatysi, kas naudinga ir kas – nuostolinga. Juk Rusija kariauja, bet ne prekiauja. O mes norime tik prekiauti. Rusijai nusispjauti į savo piliečių ekonominę gerovę. O mums realios piliečių pajamos – vienas iš svarbiausių rodiklių. Nuspręsime nestatyti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos stiprinančių objektų, Rusija, pavyzdžiui, pakels naftos ir dujų kainas, ir ironiškai besišpysantys mūsų ekonomistai priekaištaus: „mes juk sakėme – reikėjo statyti“.

Pastatysime mūsų energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos stiprinančius objektus, Rusija, apimta pykčio, specialiai, bet laikinai, atpigins naftos ir dujų kaštus taip įspūdingai, kad mūsų statybos tikrai atrodys nereikalingos. Tada viską išmanantys mūsų ekonomistai ironiškai šaipysis: „Mes juk perspėjome – nereikėjo statyti“. Maždaug toks būtų mano ironiškas žvilgsnis į kai kurių ekonomistų skaičiavimus.

Beje, čia būtų galima pateikti ir daugiau rusiškųjų intrigų variantų. Sakykim, susirasime Rusiją atsverti galinčių alternatyvių partnerių. Bet jei naujuosius partnerius vertinsime vien pagal jų siūlomą kainą, t.y. remsimės vien ekonomistų išvadomis, galime skaudžiai apsirikti. Mat kaina – dar ne viskas. Svarbu, kad tas partneris būtų patikimas, kad Rusija nepajėgtų jo supainčioti infiltravusi savo agentų. Tad kaina – ne visuomet svarbiausias dėmuo. Bičiuliautis su pigesniais – ne visuomet optimaliausia išeitis.    

Tad nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žurnalisto A.Klivečkos „Sąmokslo teorijoje“ nekalbėta apie matus, kuriais naudą sveria būtent dabartinis Kremliaus intrigantas ir kokiais matais būtų galima jį pergudrauti? Vaizdingai tariant, jei norime surasti atsakymą į klausimą, reikia mums ar nereikia energetinę laisvę garantuojančių objektų, ieškokime atsakymo V.Putino galvoje. Jei jis ir toliau vieninteliu argumentu laikys jėgą ir šantažą, net ir labai brangūs alternatyvieji energetinio apsirūpinimo šaltiniai mums – ne per brangūs.

XXX

Beje, ar dar ilgai Rusiją valdys Vladimiras Putinas? Mūsų neturėtų guosti mintis, jog net V.Putinas – laikinas. Kokios garantijos, kad jam kritus, viskas Rusijoje apsivers aukštyn kojomis? Žinoma, jei Rusija atsisakytų bent karinių ambicijų – būtų šaunu. Bet tokios viltys – nepagrįstos. Net jei omenyje turėsime viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus, girdi, V.Putinas sunkiai serga.

Jau tris kartus pradėjusį kariauti V.Putiną (antroji karinė kampanija prieš Čečėniją, karas prieš Gruziją ir intervencija į Ukrainą) greičiausiai pakeis panašių nusiteikimų politikas. Baltijos valstybėms palankesni variantai – beveik neįmanomi. Prisimenate, kaip Rusijos demokratė Valerija Novodvorskaja ragino nesižavėti Rusijos opozicionieriaus Aleksėjaus Navalno antikorupcine veikla ir nerinkti jo į valdžią, nes A.Navalnas, tapęs Rusijos lyderiu, skriaustų kaimynines valstybes ne mažiau kaip ir V.Putinas?

Dabar vokiškame leidinyje „Die Welt“ pasirodė dėmesio verta Filipo Piatovo publikacija, kurioje stengiamasi giliau pažvelgti į Rusijos kalėjimuose politinio kalinio duoną beveik dešimt metų krimtusio Michailo Chodorkovskio politines nuostatas. Straipsnio autorius pastebi, jog esama ženklų, jog nūnai Šveicarijoje gyvenantis M.Chodorkoskis kategoriškai neatmeta galimybės atsisėsti į prezidento kėdę. Jei Rusijai prireiktų M.Chodorkovskio patirties, žinių, sugebėjimų, jis, regis neatsisakytų tapti Kremliaus valdovu. Bet ar jis, pakeitęs V.Putiną, imtųsi demokratinių reformų? Klausimas – lyg ir nereikalingas. Įmtųsi…

Bet į klausimą, ar būtų narpliojęs Šiaurės Kaukazo priklausomybės mazgą be karinės jėgos panaudojimo, atsakė, jog greičiausiai tankus vis tik būtų siuntęs į Grozną. Dėl Krymo okupacijos – labai panašios abejonės: V.Putinas padarė klaidų Ukrainoje, bet Krymo priklausomybės klausimas – sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, Krymo jis greičiausiai Ukrainai negrąžintų…

M.Chodorkovskis neslepia esąs Rusijos nacionalistas.

XXX 

Spalio 30-ąją prorusiškas televizijos kanalas Russia Today atidarė dar vieną naujienų kanalą, skirtą užsienio auditorijoms. Tądien atidarytasis nukreiptas į Didžiosios Britanijos žiūrovus. Britų visuomenė pagrįstai sunerimusi – būsią daugiau rusiško melo. 

Kad nerimauja – puiku. Bet nerimauti – maža. Derėtų dar žinoti, kaip būtų galima sulaikyti įsibėgėjusią Rusijos propagandos mašiną. Nes ilgainiui rusiškojo melo nepastebinčiųjų stipriai padaugės. Vaizdingai tariant, ilgainiui Lietuvai gali būti sunku susišnekėti su Russia Today apkvailintais britais.

2014.11.05; 12:02


Prisijunkite prie diskusijos