Ar tikrai lietuviai ir latviai turi bendrą ateitį?


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus.

Pagrindinė pokalbio tema – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai. Nors puikiai suvokiame, jog lietuvių ir latvių tautos – giminingos, tačiau rimtos draugystės, kuri mums, baltams, padėtų atremti dabartinius asimiliacijos iššūkius, – nėra.

Kas trukdo, kas nenori, kad dvi baltų tautos artimiau, nuoširdžiau, giliau bendradarbiautų tarpusavyje? Ką reikėtų daryti, jei nuoširdžiai siekiame glaudesnio Vilniaus ir Rygos bendradarbiavimo?

Su VDU Letonikos centro vadovu, humanitarinių mokslų daktaru, docentu Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Latvijos ambasada Vilniuje surengė, mano supratimu, labai svarbios studijos aptarimą. Omenyje turiu studiją apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas. Anonsuose skelbta, jog “lietuviai ir latviai turi ne tik bendrą istorinę praeitį, turiningą dabartį, bet ir bendrą ateitį”. Tyrimo autoriai – ambasadoriai Neris Germanas ir Albertas Sarkanis. Kuo ši studija reikšminga, reikalinga, būtina? Ar tikrai lietuviai ir latviai “turi bendrą ateitį”?

Bendravimas su Latvija vyko nuo seno, tačiau vyko stichiškai ir atskirais cechais. Tradiciškai seniai bendrauja filologai, rašytojai, dailininkai, kartais sportininkai ar politikai. Savus ryšius turi teatralai. Abiem šalims įstojus į ES, suintensyvėjo akademiniai mainai, nes studentai, pavyzdžiui, jau galėjo studijuoti semestrą kitą gretimoje valstybėje, gaudami stipendiją, beveik prilygstančią mūsų docento algai. Tačiau visas minėtas bendradarbiavimas vyko „už uždarų durų“, visuomenei nematomas ar mažai matomas. Be to, daug kas priklausė ir nuo asmeninių kontaktų.

Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvos ir Latvijos ryšių svarbą suprato abiejų šalių politikai. Minėtoji studija turėtų kilstelėti bendradarbiavimą į vyriausybinį lygį. O ateitis mūsų tikrai bendra. Esame vienodo dydžio šalys, vieninteliai etniniai giminaičiai. Ar gali būti skirtinga ateitis?

Atsitiktų labai blogas dalykas, jei pastangos suartinti Lietuvos ir Latvijos valstybes taip ir liktų neįgyvendintos. Tokio pavojaus esama?

Esama. Nei Rusija, nei Lenkija nesuinteresuotos mūsų valstybių suartėjimu, nes kiekviena jų turi savų interesų Latvijoje ir Lietuvoje, joms toks suartėjimas tik trukdytų. Gali būti netgi mėginimų „pasidalinti“ mus, jei Lenkija su Rusija ateityje labiau suartėtų. Lietuva liktų Lenkijos „interesų zonoje“, Latvija – Rusijos.  Labiausiai bijoti reikia savų politikų ir retrogradų istorikų, kurie gali trukdyti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimui, tvirtindami, kad Lietuva turi likti amžina Lenkijos partnerė ir paisyti šios valstybės norų bei vizijų.

Kokios priežastys šiandien trukdo Lietuvai ir Latvijai nuoširdžiau bendradarbiauti? Kas ir kodėl trukdė sovietmečiu – žinome. Tačiau keista, kad ir atgavę nepriklausomybę mes neskubame bičiuliautis su savo artimiausiais broliais. Kartais net pykstamės. Pavyzdžiui, dėl naftos ar bankrutuojančio banko. Ar sugebėsime pašalinti trukdžius, neleidžiančius bendradarbiauti taip, kaip dera bendradarbiauti tikriems broliams?

Sovietmečiu buvo kiek kitaip. Bendradarbiauti lyg ir niekas netrukdė, tačiau Latvija buvo oficialiai orientuojama į draugystę su Estija, o Lietuva – su Baltarusija. Vyresnioji karta dar prisimena tokią „socialistinio lenktyniavimo“ partnerystę. Matyt, grupuojant vadovautasi istorine potekste – Livonijos ir LDK, nors XX a. toji buvo praradusi bet kokį aktualumą, nes Baltijos šalys jau turėjo nacionalinių valstybių tarpukarinę patirtį.

Šiuo metu didžiausias kliuvinys bendradarbiauti yra biurokratija, skirtingi įstatymai ar tiesiog jų stoka kurioje nors iš valstybių, sutarčių nebuvimas tarp atskirų ministerijų ir panašiai Ambasadorius Neris Germanas per aptarimą atkreipė dėmesį į vieną paradoksą: kultūros ministerija per 20 pastarųjų metų nesugebėjo sudaryti sutarties su Latvijos kultūros ministerija. Tas pats priekaištas būtų ir Latvijos pusei.

Kitas kliuvinys yra informacinė erdvė – jos iki šiol nėra! Mes nematom vieni kitų televizijos, negirdim antrosios baltų kalbos! Žinios iš Latvijos Lietuvą pasiekia per rusiškus TV kanalus, o internetą – per rusišką spaudą. Vienintelis Lietuvos radijas dar duoda žinių tiesiogiai, nes turi Rygoje puikų korespondentą Arūną Vaikutį, tačiau ir jo reportažus radijas atsijoja. O juk tos žinios galėtų būti kasdieninės, nes Ryga Lietuvai – tai ne Varšuva ar Berlynas.

O tai, kad kartais apsipykstam, neturėtų nieko stebinti. Kiekvienoje šeimoje tarp brolių juk visko pasitaiko. Nesipyksta tik tie, kurie visai nebendrauja. Be to, jei kiti etniniai broliai – slavai, germanai, romanai – tarpusavyje „pyktųsi“ taip, kaip lietuviai su latviais, tai pasaulis būtų išvengęs daugybės karų. Prisiminkit, kaip yra pykęsi giminaičiai vokiečiai ir britai arba rusai su lenkais, lenkai su ukrainiečiais, serbai su kroatais.

Kaip vertinate filosofo Arvydo Juozaičio knygą “Ryga – niekieno žemė”? Esu ją atidžiai perskaitęs. Įdomi, svarbi, reikalinga. Tačiau bendraudamas su Vilniun atvykusiais keliais latvių žurnalistais patyriau, kad jie nieko nežino apie tą knygą. Ar Latvijoje esama gausių jėgų, kurios nuoširdžiai norėtų rimtesnio Vilniaus ir Rygos suartėjimo?

Knyga gera ir reikalinga. Joje publicistiškai perteikta Latvijos istorija, latvių tautinio charakterio skirtumai nuo mūsiškio ir t.t. Kai kuriems skaitytojams kliūva autoriaus subjektyvus požiūris į vieną ar kitą dalyką, tačiau tai leidžia pats žanras. Ši knyga nėra dokumentų rinkinys, ir su tuo reikia skaitytis. O kad latvių žurnalistai apie ją nieko nežino, neturėtų stebinti – ji dar neišversta į latvių kalbą.

Latvijoje tikrai yra pakankamai jėgų, kurios irgi norėtų glaudesnio bendradarbiavimo su Lietuva. Latvija yra vienintelė šalis, kurioje mes pagrįstai vadinami švelniu žodžiu „braliukas“. Jei šį žodį vartotų tik keli Lietuvos simpatikai, jis Latvijoje nebūtų toks populiarus.

Jūs esate puikiai susipažinęs su šiandienine situacija Latvijoje. Sakykit, ar prorusiškoms jėgoms pavyks Latvijai primesti dvikalbystę? Ir jeigu toji dvikalbystė bus primesta, kuo ji skirsis nuo, sakykim, Suomijoje egzistuojančios dvikalbystės?

Esu tikras, kad būsimasis referendumas tik sustiprins latvių kalbos pozicijas ir dar labiau sutelks pačius latvius, nes visi supranta, kad dvikalbystė būtų mirties nuosprendis latvių kalbai Latvijoje. Suomijos pavyzdys čia netinka, nes švedų kalba ten negožia suomių kalbos, o ir patys švedai, kurių ten tik 6 proc., nėra arogantiškai nusiteikę suomių atžvilgiu ir niekada tokie nebuvo. Tuo tarpu rusų šovinistams latviai yra „chutoriane“ (kaimiečiai).

Įsiminiau Jūsų straipsnį, kuriame įdomiai pasakojate apie šiuolaikinės Lenkijos politikos dvilypumus. Jūs labai taikliai pastebėjote, kad Varšuva neturi jokių pretenzijų Rygai dėl Latvijoje neva asimiliuojamos lenkų tautinės mažumos. O Lietuvai – turi. Nors Latvija, regis, nesudariusi tokių puikių sąlygų lenkų tautinei mažumai puoselėti savo kalbą kaip Lietuva.

Lenkija tęsia pilsudskinę tarpukario politiką Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu. Lenkijos 1920 m. spalio mėn. agresija prieš Lietuvą tik susilpnino Baltijos regioną ir suteikė puikius kozirius Rusijai manipuliuoti antilenkiškomis nuotaikokis Lietuvoje. Tą patį Lenkija daro ir dabar, nesantaikos obuoliu pasirinkusi lenkakalbę mažumą Lietuvoje, tačiau nereikšdama jokių priekaištų Latvijai dėl jos vykdomos tautinių mažumų politikos, įskaitant ir švietimo politiką, kuri Latvijoje yra kur kas radikalesnė nei Lietuvoje.

Toks Lenkijos politikos dvilypumas verčia manyti, kad Lietuvoje ji turi kitų tikslų, o tautinių mažumų gynėjos kaukė yra viso labo tik tų tikslų priedanga.

Kokie šiandien iškyla uždaviniai Jūsų vadovaujamam Letonikos centrui?

VDU Letonikos centras šiuo metu yra apsivėlęs gausybe darbų, kuriuos galima suskirstyti į kelias grupes. Esame įsitraukę į „Bendradarbiavimo per sieną“ projektą su Rėzeknės aukštąja mokykla ir kartu rengiame iki šiol nebūtą Lietuvių-latvių-latgaliečių žodyną. Jo pagrindu paimtas „Dažninis rašytinės lietuvių kalbos žodynas“, kurį sudarė ir išleido VDU Kompiuterinės lingvistikos centras.

Kita kryptis yra antrosios baltų kalbos propagavimas Lietuvos ir Latvijos pasienio mokyklose bei su tuo susiję renginiai. Šį projektą remia Lietuvos URM. Trečias dalykas, kuris šiemet artėja kaip cunamis, yra Lietuvos ir Latvijos forumo V suvažiavimas. Tokie suvažiavimai rengiami nuo 2005 m.; šiemet jį rengti yra Lietuvos eilė. Didžiausias darbų krūvis teks vėlgi mums, Letonikos centrui. O kur dar pavieniai, proginiai renginiai… Bėda, kad mūsų pajėgos negausios – vos 4 žmonės, ir tie patys dirba daugiausia tik dalimi etato.

Jūsų sąskaitoje – ne viena knyga apie Latviją, jos tautosaką, etnografiją, kalbą… Esate išleidęs „Latvių-lietuvių kalbų žodyną“. Latvių kalba ir Latvija susižavėjote, jei neklystu, dar 1980-aisiais, kai buvote pasiųstas į Rygą stažuotėn. Kuo žadate pradžiuginti Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojus nūnai?

Latvių kalba susižavėjau anksčiau, dar studijuodamas lituanistiką. Jos kursai užgavo sveikas ambicijas: jei su latviais likom vieninteliai baltai, tai kokio velnio su jais turėčiau šnekėtis rusiškai? Išmokau latvių kalbą daugiau nei reikalavo studijos, o 1980 m. važiavau į Rygą gauti šnekamosios kalbos įgūdžių.

Lietuvos ir Latvijos draugystės puoselėtojams ir studentams, studijuojantiems antrąją baltų kalbą 2011 metų gale išleidau trumpą „Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną“ (per 7000 žodžių). Tokio žodynėlio iki šiol nebuvo – čia dar vienas paradoksas, turint galvoje tai, jog yra išėję kokių tik nori dvikalbių žodynėlių, bet lietuvių-latvių kalbų išleistas tik dabar.

Šiemet sausio mėn. išėjo mano rinktinių straipsnių rinkinys „Baltiškos impresijos“. Tai straipsniai apie Lietuvos-Latvijos, Latvijos-Rusijos, Lietuvos-Lenkijos santykius, skelbti žiniasklaidoje 1996-2011 m.

Eilės laukia „Lietuvių-latvių kalbų vadovo“ ketvirtasis leidimas. Turiu vilties jį išleisti dar šiemet, gal net iki vasaros.

Nuotraukoje: Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus.

2012.01.23


Prisijunkite prie diskusijos