Ar tikrai viskas blogai Lietuvoje?


Print

Visuomenės gyvenimo apžvalgininkai dažnai kaltinami, kad rašo tik apie  blogus dalykus. Tai savaime suprantama: reikia į viešumą iškelti problemas, bėdas. O ten, kur viskas gerai, kam apie tai rašyti ir kalbėti? Tačiau kartais būtina pakalbėti ir apie gerus dalykus.

Niekas Lietuvoje per daug nenustemba, jei politikas pasinaudodamas savo padėtimi išsirūpina kokių nors sau gėrybių. Tačiau ne visi politikai taip daro. Štai žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius atsisakė jam teisėtai priklausančios Europos sąjungos paramos, kad vėliau nebūtų kaltinamas pasinaudojęs tarnybine padėtimi. Sutikime, kad toks atvejis nėra dažnas. Šis poelgis parodo, kad ne visi į valdžią eina vien todėl, kad nori ja pasinaudoti. Egzistuoja garbingo politinio elgesio pavyzdžiai, tik gal ne visada reikiamai pastebimi.

Kitas džiugus įvykis mūsų valstybėje. Aukščiausias teismas pripažino akivaizdžią tiesą, kad atlyginimo dydis  yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Taip buvo išteisinta jauna motina, kuri buvo teisiama už esą fiktyvaus atlyginimo pagrindu gautą pernelyg didelę motinystės pašalpą. Pagaliau sveikas protas nugalėjo šioje absurdo byloje. Žmogus kaltas tampa tada, kada jo kaltė įrodyta, o ne numanoma. Jis nėra kaltas vien todėl, kad gauna didesnes pajamas ar atlyginimą. O juk žemesnės instancijos teismai jau buvo nusprendę, kad šių faktų užtenka, norint įrodyti kaltę. Daugiau uždirbti šioje valstybėje tapo pavojinga.

Šituo atveju man kyla klausimas: ar tie prokurorai, kurie kurpė šią bylą, privalės atsakyti? Ar bus tai jaunai moteriai atlyginta už patirtą žalą, sugaištą laiką, nerimą? Pareigūnai privalėtų jausti atsakomybę ir asmeniškai atsakyti už tokias politizuotas bylas. Aklas kažin kokio ministro politinės valios vykdymas turėtų labai brangiai kainuoti pareigūnams, kurie tokius nurodymus vykdo.

Reikia tikėtis, kad teisėjai, kurie šiandien ypatingai kritikuojami, susipras, kad jie privalo laikytis įstatymų ir įrodymų, o ne savo nutartyse remtis numanomais, subjektyviais, todėl ir abejotinais motyvais. Suprantu, kad teisėjams to norisi, nes tokiu atveju sprendimas daugiau priklauso nuo paties teisėjo, jis taip parodo savo valdžią. Tačiau žmonių nepagausi: jie mato tokias klaidas. Ir kažin, ar verta giliai ieškoti priežasčių, kodėl žmonės nepasitiki teismais. Juk tai taip akivaizdu. Kaip ir akivaizdu, kad niekas nepagerins teismų įvaizdžio, tik patys teisėjai, jei priims sprendimus pagal įstatymus, o ne pagal savo ar kitų norus ar nuotaikas. Aukščiausias teismas šiuo atveju parodė pavyzdį.

Tad gal ne viskas blogai mūsų valstybėje? Juk jei visi politikai, teisėjai, pareigūnai ir valdininkai būtų vagys ir niekšeliai, Lietuvos valstybės jau nebebūtų. O ji yra. Ir tikrai neverta galvoti, kad politikai nori blogo mūsų valstybei, tik akivaizdu viena: trūksta valstybinio mąstymo, supratimo, kad valstybė yra viena, o jos interesus privalo ginti visos partijos, visi pareigūnai. Juk tikrai daug problemų išsispręstų, jei atsirastų supratimas, kad dėl siaurų interesų negalima griauti bendro reikalo.

Prisiminkime, prieš dešimtmetį buvo labai aiškiai pasakyta: mes norime į Europos sąjungą ir NATO. Taip buvo suformuota politinė valia. Ir partijos, valstybės aparatas dirbo šia linkme. Nei viena rimtesnė politinė partija dėl savo naudos neišdrįso atmesti šių strateginių tikslų. Net Artūras Paulauskas, kuris prieš rinkimus agitavo prieš NATO, vėliau, jau tapęs Seimo pirmininku, rėmė euroatlantinius Lietuvos siekius.

O koks šiandien gali būti tikslas? Atsakymas, man regis, paprastas – Lietuva. Ir reikia valstybinio mąstymo. Ir šį supratimą reikia skatinti, o ne griauti. Tada tikrai mūsų gyvenimas taps geresnis ir gražesnis.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Virginijus Savukynas.

www.tinklink.lt

2010.10.22


Prisijunkite prie diskusijos