Ar žvalgyba pagrįstai Lietuvoje persekiojo airį Mihaelį Kembelą?


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt neturėjo galimybės stebėti teismo posėdžių, kuriuose nagrinėta baudžiamoji Michaelio Kembelo byla. Visi teismo posėdžiai buvo uždari. Ši byla nuo pat pradžios buvo apgaubta slaptumo skraiste. Nieko nuostabaus. Pagrindiniai dalyviai čia buvo užsienio ir mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai, siekę kilnių, taurių tikslų – demaskuoti neteisėta ginklų kontrabanda užsiimti panūdusius potencialius teroristus. Bet ar MI 5 ir VSD kontržvalgybininkai nepersistengė, M.Kembelą trakduodami kaip potencialų nusikaltėlį?

Su Michaelio Kembelo (Michael Campbell) advokate Ingrida BOTYRIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog pasiekėte reikšmingą pergalę? Laimėjote sudėtingą bylą. Teismui įrodėte, jog britų ir lietuvių slaptosios tarnybos buvo neteisios, persekiodamos teroristine veikla įtariamą Michaelį Kembelą. Lietuviškoji Temidė galų gale tarė svarų žodį: civilizuotai valstybei nedera piktnaudžiauti taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelius. Svarbu dar ir tai, jog mūsų Apeliacinis teismas savo nuosprendžiu paskelbė, jog slaptųjų tarnybų atstovai, modeliuodami nusikalstamas situacijas, privalo būti preciziškai tikslūs, vadovaudamiesi jiems įstatymo suteiktomis teisėmis. Nukrypti nuo leistinų ribų negalima nė per milimetrą.

Taip, demokratinei valstybei nedera kurti situacijų, kurios inicijuoja naujo nusikaltimo padarymą, o po to už dirbtinai sukurtus nusikaltimus – teisti išprovokuotų asmenų. Gaudykime tikrus, realius nusikaltėlius, kurie nusižengia įstatymams valstybės vardu veikiančių pareigūnų neraginami, neįkalbinėjami ar kitokiu būdu jų neįtakojami. Pripažinkime: jei nebūtų buvę neleistino skatinimo (kas iš esmės yra neteisėta), mano ginamasis nebūtų nusikaltęs. Neturėtume beveik šešerius metus užtrukusio baudžiamojo proceso, o Michaelis Kembelas (Michael Campbell) nebūtų praleidęs beveik šešerių metų už grotų.

Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimas tikrai reikšmingas. Reikšmingas jis pirmiausia plačiąja prasme, nes juo buvo apgintas pamatinis teisinės valstybės principas – valstybinėms institucijoms negalima dirbtinai organizuoti/sukurti nusikaltimų net turint pačius kilniausius sumetimus, o po to už tokį nusikaltimą asmenį persekioti baudžiamąja tvaka. Neabejotina, kad jeigu tokios situacijos vis tik būtų toleruojamos, o teismai minėto principo negintų pilna apimtimi, tai nė vienas iš mūsų negalėtume jaustis saugus, nes potencialia tokios valstybės institucijų veiklos auka galėtų tapti kiekvienas iš mūsų.

Kalbant apie konkrečias šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir vertinant jas minėto principo aspektu, būtina pažymėti, jog savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai bei nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kurie M.Kembelo atžvilgiu buvo taikomi panaudojant ir Jungtinės Karalystės, ir LR Saugumo tarnybų pareigūnus, galėjo būti atlikti tik prieš asmenį, apie kurio veiką, tikėtina – nusikalstamą, jau turima duomenų. Tik tokiu atveju šioje byloje galėjo būti daromos išvados apie prisijungimą prie daromos nusikalstamos veikos.

Todėl teismai, nagrinėdami M. Kembelui pareikšto kaltinimo pagrįstumą ir tirdami prokuratūros pateiktus duomenis, privalėjo šioje byloje įvertinti ir faktinį, ir teisinį JK Saugumo tarnybos MI 5 pareigūno R. M. J. veiklos pagrindą. Tiksliau tariant, teismai privalėjo išsiaiškinti, ar prieš pradedant M.Kembelo atžvilgiu taikyti slaptuosius tyrimo veiksmus JK Saugumo tarnyba bei LR VSD turėjo patikrintos informacijos apie jo veiką, susijusią su šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenų įgijimu, kontrabanda bei parama su kai kuriais teroristiniais aktais siejamai Tikrajai Airijos Respublikonų Armijai (anglų k. – RIRA).

Turiu pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu bylos medžiagos visiškai netyrė ir nevertino, o savo išvadas dėl mano ginamojo kaltės grindė neleistino pareigūnų elgesio pasėkoje atsiradusiais atitinkamo mano ginamojo elgesio rezultatais. Tačiau, manyčiau, neįmanoma padaryti teisingų išvadų vertinant vieną ar kitą reiškinį, jo pasekmes, neįvertinus jo ištakų ir jį sąlygojusių priežasčių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šioms esminėms tokios kategorijos bylos aplinkybėms skyrė deramą dėmesį, žvalgybinės (kontržvalgybinės) informacijos, kuria baudžiamajame procese siekiama pasinaudoti kaip įrodomąja baze, leistinumui, liestinumui ir išsamumui keldamas tuos pačius reikalavimus ir nustatydamas tuos pačius standartus kaip ir bet kuriems kitiems bylos duomenims, kas sąlygojo ir visiškai kitokias teismo išvadas dėl M. Kembelo kaltės įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus.  

Bet pirmosios instancijos teismas, omenyje turimas Vilniaus Apygardos teismas, to visiškai nevertino – pasitenkino pažodiniu kaltinamojo akto teksto perkėlimu į apkaltinamojo teismo nuosprendžio turinį?

Pirmosios instancijos teismo padaryti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, suformuluotų ir Lietuvos teismų praktikoje, ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje, pažeidimai yra detaliai išdėstyti M. Kembelo apeliaciniame skunde. Laikausi nuostatos, jog nėra nei galimybės, nei būtinybės bylos nagrinėjimą perkelti į laikraščių puslapius, todėl paminėsiu tik keletą pavyzdžių.

Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas tokią sudėtingą bylą, visiškai nevertinto itin svarbių, esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčių aplinkybių, kaip pagrindinio kaltinimo liudytojo – JK Saugumo tarnybos MI 5 pareigūno R. M. J. operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) pobūdžio veiklos, vykdytos Jungtinėje Karalystėje ir užsienio valstybėse, faktinis ir teisinis pagrindas bei leistinos šios veiklos ribos; MI 5 pareigūno R. M. J. parodymų patikimumas tiek jo asmenybę charakterizuojančių duomenų aspektu, tiek jo nurodytų aplinkybių įrodytumo bei atitikimo tikrovei aspektu; LR pareigūnų, veikusių pagal NVIM, leistino elgesio ribos ir jų atlikti veiksmai šios bylos operatyvinio tyrimo bei ikiteisminio tyrimo metu jiems nustatytų leistino elgesio ribų aspektu bei kt.

Kaip jau minėjau, tai – tik keli pavyzdžiai. Tačiau itin svarbių, probleminių taškų, į kuriuos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo atkreipta visiškai jokio dėmesio ir jie visiškai nebuvo vertinami, nors jie lemia vienokias ar kitokias išvadas dėl esminių šios bylos aplinkybių, yra kur kas daugiau.

Sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, Jūsų ginamasis iki jam iškeltos baudžiamosios bylos neturėjo jokių nuodėmių. Vaizdžiai tariant, buvo absoliučiai švarus, ant jo galvos nekrito nė menkiausias įtarimų šešėlis?

JK Saugumo tarnyba neturėjo jokių duomenų apie kokią nors M.Kembelo vykdomą nusikalstamą veiką. Tokių duomenų neturėjo ir Airijos teisėsaugos organai. Tačiau šių svarbių aplinkybių Vilniaus apygardos teismas visiškai nevertino.

Vilniaus apygardos teismas neįvertino ir bylos duomenų, bylojančių, kad M.Kembelas niekada nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar teistas dėl narystės neteisėtoje ar su terorizmu siejamoje organizacijoje. Svarbu ir tai, kad iki NVIM taikymo jo atžvilgiu pradžios jis netgi nebuvo žinomas nei Airijos Respublikos, nei Jungtinės Karalystės teisėsaugos organų ar saugumo tarnybų pareigūnams. Nei Airijos Respublikos, nei Jungtinės Karalystės slaptosios tarnybos nedisponavo jokiais duomenimis, iš kurių būtų galima spręsti, kad M.Kembelas linkęs atlikti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina ir faktas, kad M.Kembelui buvo išduotas leidimas šaunamajam ginklui, kuriuo jis teisėtai naudojosi iki pat jo sulaikymo Lietuvos Respublikoje.

Gynybos surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog MI 5 neturėjo jokio realaus preteksto persekioti M.Kembelą, o nusikaltimai, dėl kurių Vilniaus apygardos teismas pripažino šį vyrą kaltu ir nuteisė kalėti net 12 metų, yra vien tik JK Saugumo tarnybos „sukurta“ ir kartu su mūsų VSD realizuota provokacija?

Bylos medžiagoje, kaip jau buvo minėta, nėra jokių duomenų apie kokią nors M. Kembelo nusikalstamą veiką, kurią jis būtų vykdęs iki JK saugumo tarnybos įsikišimo. Bylos medžiagoje taip pat nėra nė vieno dokumento, kuris objektyviai patvirtintų JK teiginį apie šios operacijos, tikrai ar tariamai prasidėjusios Airijos Respublikoje ir vykusios šios bei kitų valstybių teritorijose, teisėtumą. Pavyzdžiui, nėra nė vieno dokumento, kuris patvirtintų, kad MI 5 agentui R. M. J. užsienio valstybės Airija, Lenkija, Belgija ir Prancūzija būtų davusios leidimą jų teritorijose atlikti slaptuosius tyrimo veiksmus ir jų metu rinkti įrodymus. Taip pat nėra nė vieno dokumento, kuriame būtų nurodyta R. M. J. suteiktų leidimų, jeigu tokie būtų buvę, galiojimo trukmė.

Tokiu būdu liko nepaneigtos M. Kembelo nurodytos aplinkybės, kurios kartu su kitais bylos duomenimis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis buvo išprovokuotas atlikti jam inkriminuotus nusikaltimus. Mūsų ginamasis, duodamas parodymus, viso proceso metu nuosekliai aiškino apie itin aktyvų JK saugumo tarnybos bendradarbio R. M. J. elgesį įtraukiant jį į nusikalstamas veikas, kurių jis pats neketino daryti ir iki pažinties su R. M. J. niekad nedarė. Šiuos jo parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina byloje esantys duomenys apie neleistinai aktyvų minėto JK piliečio elgesį  Lietuvoje jam atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Taigi, JK specialiosios tarnybos pareigūno veiksmais nebuvo prisijungta prie kokio nors M.Kembelo jau pradėto ir atliekamo nusikaltimo.

Taip pat labai svarbu, kad šis JK pilietis, skirtingai nei mūsų ginamasis, turėjo kriminalinę patirtį. Prieš įsidarbindamas MI 5 struktūrose jis vertėsi neteisėta veikla – užsiminėjo plataus masto kontrabanda. Ši aplinkybė negali charakterizuoti R.M.J. kaip labai patikimo agento. Be to, privalu įvertinti ir aplinkybę, jog šis agentas, duodamas parodymus, kaip ir kiekvienas konkrečioje operacijoje dalyvaujantis pareigūnas, yra suinteresuotas bylos baigtimi, t.y. suinteresuotas, kad būtų pasiektas tas rezultatas, dėl kurio ir buvo vykdoma konkreti operacija. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja ir materialinis tokio asmens interesas, kuris bent jau JK yra plačiai žinomas faktas, nes už dalyvavimą tokio pobūdžio operacijose agentams yra mokami solidūs užmokesčiai.

Ši byla apgaubta paslaptingumo skraiste. Pagrindiniai bylos dalyviai – Didžiosios Britanijos ir Lietuvos žvalgybininkai. Be to, Didžioji Britanija garsėja turinti stiprią tiek žvalgybą, tiek kontržvalgybą.

Žvalgybinės veiklos metu surinkta informacija – specifinė. Tokiu būdu surinktos žinios privalėtų būti vertinamos itin atsargiai. Čia turėtų veikti ypatingi saugos mechanizmai. Juk žvalgyboje neišvengiami patys įvairiausi darbo metodai. Jei žvalgybinės veiklos metu surinktą informaciją atiduodame teismui, ir teismas, ir gynyba privalo turėti galimybę visapusiškai patikrinti slaptųjų tarnybų atstovų veiksmus – ar pareigūnai veikė teisėtai, ar neperžengė jiems suteiktų leidimų ribų.

Bet šioje byloje Jūs ir Jūsų kolegė advokatė Rasa Kučinskaitė turėjote rimtų sunkumų? Jums buvo trukdoma išsiaiškinti, ar britų ir lietuvių slaptosios tarnybos neperžengė leistinų elgesio ribų?

Ši bylos dalis pati sudėtingiausia. Tie duomenys, kuriais kaltinimo šalis grindė mūsų ginamajam pareikštą kaltinimą, nei teismui, nei gynybos šaliai nebuvo atskleisti ta apimtimi, kuria jie privalėtų būti atskleisti, kad būtų objektyvi galimybė juos išsamiai ir nešališkai ištirti ir padaryti pagrįstas išvadas dėl valstybės pareigūnų veiksmų, kuriais buvo renkami mūsų ginamąjį turėsiantys įkaltinti duomenys, teisėtumo.

Noriu pažymėti, kad teismui netgi nebuvo pateikta visiškai jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, ar Jungtinės Karalystės Saugumo tarnybos MI 5 pareigūnai duomenis šioje byloje rinko turėdami visus būtinus leidimus. Tuo tarpu tokios kategorijos byloje, kai pareigūnai yra vieninteliai veikiantys asmenys, jų veiksmų teisėtumą patikrinti yra būtina, nes neteisėtu būdu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, ypač turint omenyje, kad šiuo atveju galioja principas – “leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme”.

Šį esminį klausimą gynyba kėlė ir ikiteisminio tyrimo pabaigoje, ir šios bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau šių svarbių duomenų prokuratūra taip ir nepateikė. Visi su tuo susiję gynėjų prašymai buvo atmesti ir valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio prokuro, ir pirmosios instancijos teismo.

Vilniaus Apygardos teismas atmetė Jūsų prašymus pateikti duomenis, kurie padėtų objektyviai vertinti, ar slaptųjų tarnybų pareigūnai buvo neleistinai aktyvūs, skatindami M.Kembelą nusikalsti?

Deja, atmetė. Pagrindinė tokio pobūdžio bylų šerdis – ar asmuo buvo įtikinėjamas, ar kitokiu būdu skatinamas nusikalsti. Jei slaptųjų tarnybų pareigūnai tiesiog prisijungia prie jau pradėtos nusikalstamos veikos, jos neinicijuoja ir neskatina, šiuo aspektu elgiasi pakankamai pasyviai, atlikdami tik tuos veiksmus, kurie inicijuojami kitų asmenų, – viena. Bet jei slaptųjų tarnybų pareigūnai patys įkalbinėja ar kitokiu būdu skatina žmogų, neturėjusį išankstinio sumanymo įvykdyti jam inkriminuojamą nusikaltimą, – visai kas kita.

Dar ikiteisminio tyrimo metu gynyba prašė papildyti bylos medžiagą duomenimis, kurie leistų atsakyti į šiuos klausimus. Atsisakyta. Siekiant bylos nagrinėjimo operatyvumo, anlogiškas prašymas Vilniaus Apygardos teismui buvo pateiktas dar bylos rengimo nagrinėti teisme stadijoje, tačiau mūsų prašymas net nebuvo išnagrinėtas. Vėliau toks prašymas buvo net keletą kartų teiktas bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme metu, bet kiekvieną kartą buvo atmetamas visiškai be jokių motyvų. Tik Apeliaciniame teisme kai kurie gynybos prašymai buvo išgirsti.

Kalbant apie duomenų rinkimo ir tiesos nustatymo šioje byloje peripetijas, svarbu pažymėti ir tai, kad nei Airijos Respublikos, nei Didžiosios Britanijos kompetentingos institucijos neparodė ypatingo geranoriškumo vykdant Lietuvos Apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą dėl teismo prašomų duomenų pateikimo. Nors minėtos valstybės buvo informuotos apie tai, kad M. Kembelas yra laikomas suimtu Lietuvoje net nuo 2008 m. pradžios, tačiau nedėjo jokių pastangų, kad Lietuvos teisinės pagalbos prašymas būtų įgyvendintas kaip įmanomai skubiau, užtikrinant Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ištisus metus mes laukėme atsakymo į Lietuvos teisinės pagalbos  prašymus, kol galiausiai iš 2013-ųjų vasario mėnesį gautų atsakymų tapo aišku, jog teisinės pagalbos prašymai greičiausiai taip niekada ir nebus įvykdyti.

Noriu paaiškinti, kad šios bylos ypatumas yra tas, kad operacija, kuri pavirto šios mūsų aptariamos baudžiamosios bylos medžiaga, buvo vykdoma ir mūsų VSD, ir Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI 5, o ji prasidėjo būtent JK. Tačiau teismui nebuvo perduota visiškai jokių duomenų apie šios istorijos užuomazgas, apie pačią jos pradžią, užsimezgusią ne mūsų šalyje.

Taigi šis baudžiamasis procesas jau nuo pat pradžių buvo pasmerktas gana keistai eigai, gana keistai jis klostėsi ir teisminio nagrinėjimo metu. Žodį "keistai" pavartojau ne šiaip sau. Kadangi pirmosios instancijos teisme, jau iš esmės užbaigus tirti visus įrodymus ir prokurorui nurodžius, kad yra pateikta visa jo žinioje esanti medžiaga, staiga atsirado papildoma medžiaga – slaptų garso įrašų protokolai, iš kurių vėliau buvo išpūsta didelė istorija. Neva mūsų ginamasis kalbasi su kitu asmeniu apie galimą teroro aktą Londone.

Noriu pažymėti ir tai, kad MI 5 agento veikla, kiek ji liečia jo veiksmus ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš esmės yra visiškai neuždokumentuota nei vaizdo, nei garso įrašuose, nei foto nuotraukose, nėra fiksuoti netgi jokie jo telefoniniai kontaktai su M. Kembelu ar kitais šioje byloje įtariamais asmenimis, kas ganėtinai keista kalbant apie tokio pobūdžio tarptautinę operaciją. Visa tai leidžia daryti pakankamai pagrįstas prielaidas apie tai, kad tokio turinio pokalbių ir susitikimų, apie kuriuos parodymus davė minėtas MI 5 agentas, arba iš viso nebuvo, arba jie buvo visai kitokio pobūdžio.

Jau nekalbant apie tai, kad JK kompetentingos institucijos nepateikė visiškai jokių duomenų, iš kurių apskritai būtų galima spręsti apie šio asmens veiklos teisėtumą, o juk jis veikė ne vienos valstybės teritorijoje, tikrai ar tariamai rinkdamas M. Kembelą ir kitus asmenis turėsiančius įkaltinti įrodymus. Paradoksalu, bet vienintelis dokumentas, kurio sulaukėme iš JK – oficialus JK Vidaus reikalų ministerijos raštas. Jis bylojo, esą pareigūno, kuris Lietuvoje bei kitose užsienio valstybėse veikė kaip pagrindinis žaidėjas, veiksmai – visiškai teisėti. Šiandieną galiu daryti tik prielaidas, kad tokio dokumento, kurio net negali pavadinti įrodymu, pateikimą Lietuvai ko gero apsprendė požiūris į mūsų valstybę, nes nei vienoje JK teisminėje institucijoje tokiais “įrodymais” nebūtų grindžiama kaltinimo pozicija. O apie tai leidžia spręsti net ir paviršutiniškos žinios apie tokios kategorijos bylų procesą JK teismuose.

Tokios kategorijos bylų nagrinėjimas JK teritorijoje, ypač specifinį statusą turinčioje Šiaurės Airijoje, – yra gana sudėtingas, tačiau nepaisant to yra susiformavusi gana aiški tokių bylų teisminio nagrinėjimo praktika, reikalaujant teismui ir gynybos šaliai atskleisti tiek ir tokių duomenų, kurie padėtų pakankami patikimai nustatyti dvi pagrindines aplinkybes: ar slaptasis pareigūnas, imituodamas nusikalstamą veiklą, veikia absoliučiai teisėtai ir ar pats yra visiškai patikimas. Šie du aspektai labai svarbūs. Į juos kreipiamas rimtas dėmesys. Aiškinamasi ir tai, ar informacija buvo fiksuojama, kaip fiksuojama, o jei jos niekas nefiksavo, tai – dėl kokių priežasčių. Žodžiu, institucija, kuravusi nusikalstamą veiką imitavusio agento veiksmus, neišvengiamai privalo pateikti pakankami duomenų ir pakankamai įtikinamų paaiškinimų, kad teismas turėtų galimybę pašalinti visus neaiškumus ir visas abejones. Lietuva gi neturi jokios patirties nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ypač kai tos bylos turi užsienio slaptųjų tarnybų veiklos elementą.

Ar teisinga, jei įtarsiu, jog britai specialiai sumanė NVIM taikyti ne savo šalyje, kur griežti įstatymai ir reiklūs teisėjai, o Lietuvoje, kuri neturi patirties teisiant tikrus ar menamus teroristus?

Mes galime turėti pačių įvairiausių nuomonių. Bet tokie svarstymai ir liks mūsų asmeninėmis nuomonėmis. Nes oficialiai tokios versijos niekas nepatvirtino. Tačiau turime teisę kelti klausimą, kodėl teisminis procesas dėl užsienio šalies piliečio tariamai įvykdytos nusikalstamos veikos, beje, nukreiptos ne prieš Lietuvą, bet prieš kitą užsienio valstybę, vyksta būtent Lietuvoje. Šiuo požiūriu teisminis procesas Lietuvoje – tikrai nelogiškas. Jau nekalbant apie tokios kategorijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo patirties stoką, būtinų atlikti vertimų iš ir į užsienio kalbą gausą, užsienio teisės taikymo ir aiškinimo problematiką bei kt., kas sąlygoja ir nepamatuotai dideles laiko bei finansines sąnaudas.

Vadinasi, sėkmingai neutralizavote britų kontržvalgybos argumentus ir tuo pačiu patekote į jos nemalonę?

Taip vertinti nereikėtų. Byla teismui todėl ir atiduodama, kad tiek kaltintojų, tiek gynėjų argumentus pasvertų nepriklausoma trečioji šalis, t.y. teismas, kuris pats tiesiogiai privalo išsamiai ir nešališkai ištirti visus bylos duomenis. Žinoma, galbūt visuomenei priimtinas būtent toks teisminių procesų kategorizavimas ir galbūt visuomenė būtent taip mato teisminius procesus, tačiau toks vertinimas, manyčiau, yra iš esmės ydingas. Juolab kad visuomenė nedalyvauja teisminiuose procesuose, todėl nepajėgi matyti viso bylos paveikslo. Ypač buvo sudėtinga ši byla. Mat ji nuo pat pradžios nagrinėta už uždarų durų. Visi teismo posėdžiai buvo uždari, o visi teisme liudiję asmenys – slaptųjų tarnybų pareigūnai. Ar gali visuomenė susidaryti objektyvią nuomonę apie tokią bylą, jei ji nieko nematė ir nieko negirdėjo?

Tad ne itin geras sumanymas tokius teisminius procesus analizuoti žiniasklaidos priemonėse, paviršutiniškai aptarinėjant, teisingas ar neteisingas teismo sprendimas nuteisti ar išteisinti konkretų asmenį.

Manyčiau, jog visuomenė privalo išmokt gerbti teismų sprendimus. Pagaliau turim suprasti, kad teismo verdiktus skelbia profesionalai, tad ir teismo sprendimų kvalifikuotam ir argumentuotam vertinimui yra būtinos teisinės žinios ir bylos aplinkybių žinojimas. Šiuo metu vos ne kiekvienas jaučiasi galįs vertinti teismų sprendimus, nors teisminis nagrinėjimas – sudėtingas procesas, kuris, reikalauja ir teisinių žinių, ir konkrečios bylos aplinkybių žinojimo. Žiniasklaida mėgsta sensacingus šūkius ir dėmesį patraukiančias antraštes. Nieko nepadarysi – jai reikia skaitytojo dėmesį pritraukiančių priemonių. Tačiau žiniasklaida neturėtų imtis vertintojo vaidmens. Ji turėtų atlikti visuomenės informavimo funkciją, jei mano, kad teismų kronika yra visuomenės dėmesio verta tematika.

O teismas neturėtų būti įpareigotas palaikyti kaltintojų pusės…

Visiškai teisingai. Teismas turėtų būti vienodai reiklus tiek prokurorams ir slaptosioms tarnyboms, tiek kaltinamąjį ginantiems advokatams. Toks reiklumas turėti išlikti nepriklausomai nuo nagrinėjamos bylos kategorijos ir nepriklausomai nuo to, kiek teisėsaugos institucijų vykdytas tyrimas buvo paprastas ar sudėtingas. Negalima nė akimirkai pamiršti, jog visais atvejais kalbama apie žmogaus likimą. Teismas neturėtų priklausyti nei nuo politikų, nei nuo slaptųjų tarnybų spaudimo. Jis turi vertinti tik tai, kas jam pateikta.

Šioje byloje mano ginamojo išdėstyti paaiškinimai, kaip ir kodėl jis atsidūrė Lietuvoje, nebuvo paneigti bylos nagrinėjimo metu, t.y. nebuvo pateiktas nė vienas įrodymas, kuris patvirtintų JK Saugumo tarnybos MI 5 agento teiginius apie šios operacijos pradžią, tariamus jo susitikimus su M. Kembelu bei kitais asmenimis, tokių susitikimų metu vykusių pokalbių turinį, jų kontaktus telefonu bei kt.

Apeliacinis teismas savo išteisinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinimo šalis neįrodė, jog M.Kembelas pats, savo iniciatyva, ėmėsi nusikalstamos veikos. Įsidėmėkime: įsukama sudėtinga speciali operacija, kurios deklaruojamas tikslas – užkirsti kelią teroristinei veiklai, tačiau pati svarbiausia operacijos dalis (jos ištakos), kaip tyčia, visiškai nedokumentuojama ir nefiksuojama. Be to, proceso dalyvius bandoma įtikinti, kad tai yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas, o teismas besąlygiškai turi patikėti vieninteliais šioje byloje esančiais duomenimis – paties agento teiginiais apie tokio masto operacijos pradžią ir jos eigą pradinėje stadijoje.

Bet jei pradedama tarptautinė teroristų medžioklė, mažai tikėtina, kad tokia slaptųjų tarnybų operacija nebūtų kruopščiai dokumentuojama nuo pat jos pradžių. Mums ši aplinkybė kėlė rimtų abejonių. O šios abejonės nebuvo pašalintos ir teisminio šios bylos nagrinėjimo metu. Kruopščiai laikydamasis įstatymų bei teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl šių abejonių savo griežtą poziciją tarė ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Kai kurios televizijos parodė įspūdingų vaizdo įrašų. Bet tos ištraukos buvo tendencingai parinktos?

Taip, žiniakslaidoje, taip pat – ir užsienio žiniasklaidoje, atsidūrė iš bylos konteksto M.Kembelui nepalankių nuotraukų, vaizdo įrašų, versijų. Ta informacija į žurnalistų rankas pateko iš prokuratūros prieš nuosprendžio paskelbimą Vilniaus apygardos teisme. Tokį šioje byloje valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro elgesį mes skundėme aukštesniajam prokurorui, kuris atmesdamas skundą nurodė, kad duomenų, kurie kartu yra ir kito ikiteisminio tyrimo duomenys, paskleidimas yra prokuroro diskrecijos teisė. Suprask, jei prokuroras mano esant reikalinga, jis gali informuoti visuomenę pateikdamas kai kuriuos bylos duomenis.

Mano nuomonė yra visiškai kitokia: pirmiausia kyla klausimas, kam prokuratūrai reikia skubėti viešinti duomenis ir viešųjų ryšių akcijomis stiprinti savo poziciją, jei kaltinimo argumentai yra tokie tvirti ir nenuginčijami? Antra, privalau pažymėti, jog žiniasklaidoje atsidūrusi informacija – tendencinga, ištraukta iš konteksto. Pavyzdžiui, paskelbta nuotrauka, kurioje mūsų ginamasis rankose laiko ginklą, tačiau, be abejo, žiniasklaidoje neatsiduria bylos medžiagoje esantys pokalbiai tarp M.Kembelo ir VSD pareigūno, iš kurio turinio matyti, kad ne M. Kembelas prašo, bet būtent VSD pareigūnas jam pasiūlo tą ginklą apžiūrėti ir paduoda jį jam į rankas.

 Tokios viešos akcijos teisėsaugos organams, manyčiau, nepritinka. Nepritinka dar ir dėl to, kad viešojoje erdvėje atsidūrusi informacija įdomi, sensacinga, bet joje – iškreipta tikrovė. Visuomenei specialiai bandyta įpiršti nuomonę, esą M.Kembelas – teroristas.  O tai iliustruoja ir per žiniasklaidą pateikto garso įrašo ištrauka, kuria buvo bandoma formuoti nuomonę, esą tarp M.Kembelo ir kito asmens vyksta pokalbis apie teroro aktą Londone. Tačiau perklausius visą šį garso įrašą ir susipažinus su jo stenograma akivaizdu, kad šio pokalbio, kuris bylos medžiagoje kažkodėl atsidūrė teisminio bylos nagrinėjimo pabaigoje, dalyviai juokauja, keldami akivaizdžiai retorinius klausimus, susidedančius iš tokių frazių kaip "ar tu gali įsivaizduoti; jeigu turėtum" (<..> kaltinime nurodytą amuniciją <…>).

Kiek laiko užtruko šios temos nagrinėjimas Lietuvos teismuose?

M.Kembelas buvo sulaikytas 2008-ųjų sausio mėnesį. Šią bylą narpliojo jau dveji teismai – Vilniaus Apygardos ir Apeliacinis teismai. Įskaitant ikiteisminį tyrimą ši byla užtruko iki 2013-ųjų metų antrosios pusės. Žodžiu, M.Kembelas už grotų praleido beveik šešerius metus.

Apibendrinimas būtų toks: šioje byloje advokatams nebuvo lengva dirbti?

Sudėtingiausia gynybai buvo surinkti duomenis, susijusius su įvairiais užsienio teisės taikymo ir aiškinimo aspektais. Lietuvos teismų praktikoje nėra nusistovėjusių aiškių tokių duomenų vertinimo taisyklių. Todėl buvo itin sudėtinga ir tokius duomenis surinkti, ir  juos tinkamai įvertinti. Jau nekalbant kad buvo itin sudėtinga išsiaiškinti, kokie užsienio šalyse surinkti duomenys atitinka teisėtumo reikalavimus ir gali būti pripažinti įrodymais byloje, o kurie – ne, nes tik teisėtu būdu surinkti duomenys pagal Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksą gali būti pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje.

Be to, ne mažiau sudėtinga yra ir kita šios bylos specifinė dalis – iš esmės visi šioje byloje dalyvavę asmenys yra slaptųjų tarnybų pareigūnai, tad tam tikrų svarbių aplinkybių, ypač tokių, kurios turi tiesioginę reikšmę vertinant šių liudytojų patikimumą, nustatymas buvo labai sudėtingas arba visiškai neįmanomas.

Nuotraukoje: advokatė Ingrida Botyrienė.

2013.10.15


Prisijunkite prie diskusijos