Arūnas Spraunius. Azerbaidžanas ir Gruzija padeda Kijevui vaduotis iš Maskvos primetamos izoliacijos


Print
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Be abejo, kalbama apie technininį susitarimą, bet geopolitiniame būtent šio regiono kontekste ir tokios smulkmenos yra įsidėmėtinos.

Rugsėjo 8-ąją dieną Odesoje Ukrainos valstybinės įmonės „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo.

Memorandumas numato steigimą bendros įmonės, kuri užsiims valdymu„Ukrzaliznycja“ keltų „Plevnos herojai“ ir „Šipkos herojai“, vystant krovinių gabenimo maršrutą „Europos Sąjunga (ES)-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“.

Primintina, kad praėjusių metų sausio 14 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku šios šalies, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu. Vadinamasis „Naujojo šilko kelio“ su Ukrainos įtraukimu projektas nors pamažu, bet juda į priekį.

Primintina, kad pirmas Rusiją aplenkiantis konteinerinis, pakrautas maisto produktais bei metalo gaminiais, t.y. 32 vagonų bandomasis krovininis sąstatas „Viking“, praėjusių metų sausio 15-ąją dieną startavęs iš Ukrainos uosto Iljičevsko po 5 dienų pasiekė Azerbaidžaną, iš kur keltu „Karabach“ Kaspijos jūra buvo pasiųstas į Vidurio Aziją ir toliau į Kiniją.

Azerbaidžano sostinė Baku

Naktį į sausio 31 dieną sąstatas pasiekė Dostyko stotį Kazachstano-Kinijos pasienyje. „Viking“ atvykimo į galinę stotį proga surengtame posėdyje tuometinis Ukrainos infrastruktūros ministras Andrejus Pivovarskis nurodė, jog reisas bus konkurencingas, jei kelyje į vieną pusę užtruks 11-12 dienų (pirmas bandomasis sąstatas keliavo 15,5 dienos). Taigi dirbti yra kur ir tai pamažu daroma.

Tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, jog Maskvos mėginta organizuoti Ukrainos ekonominė tranzitinė blokada žlugo. Beje, Ukraina ir su Lietuva praėjusių metų vasario pradžioje pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo vystant „Viking“ projektą „Naujojo šilko kelio“ maršrutu.

Praėjusių metų liepą Baku lankydamasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu su pasitenkinimu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas. Pasak prezidento,  Azerbaidžanas visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu. Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Prezidentas Ilhamas Alijevas savo ruožtu pažymėjo ekonominių-prekybinių ryšių ir veiksmų derinimo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Europos Taryba, svarbą.

Baku šiuo metu pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos, kurią Baku vertina kaip ekonominio bei politinio bendradarbiavimo aikštelę, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą. Į tokių klausimų ratą situacija aplink Kalnų Karabachą bei Maskvos siekis ekonomiškai „uždaryti“ Ukrainą, be abejo, įeina.

Ypač žinant aplinkybę, iš kur kyla tikroji grėsmė. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Rusijos Federacija visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jau šių metų dienraščio „The Financial Times“ rugsėjo 7-os dienos numeryje Vašingtono strateginių bei tarptautinių tyrimų centro (CSIS) Eurazijos ir Rusijos programos direktoriaus pavaduotojas Jeffrey Mankoffas ir CSIS projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas E. Hillmanas sukonkretino Maskvos pastangas „uždaryti“ Ukrainą.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti sala. 26-ešių kilometrų geležinkelio ruožas suteikia galimybę iš Rusijos į Baltarusiją, Baltijos bei kitas Europos valstybes vykstantiems traukiniams aplenkti Ukrainos teritoriją. Pasak ekspertų, judėjimas šiuo keliu gali išaugti pradėjus eksploatuoti transporto koridorių „Šiaurė-Pietūs“ (nuo Maskvos iki Mumbajaus) ir ryšium su Ukrainą aplenkiančių vamzdynų („Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) statyba. Po vieną šie projektą situacijos radikaliai nekeičia, bet jų suma gali atkirsti Ukrainą nuo jos tradicinės prekybinių ryšių struktūros.

Komentaro autoriai primena, jog 2013-aisiais pasirašytą sutartį su Kinija dėl 8 milijardų dolerių kinų investicijų į tuometinę „Naujojo šilko kelio“ versiją ir Pekino pažadą už 3 milijardus dolerių pastatyti Kryme naują uostą palaidojo 2014-ųjų pradžioje tarp Ukrainos ir Rusijos kilęs karinis konfliktas. Karas pažeidė ir infrastruktūrą (tiltus, geležinkelius), ir tradicinius prekybinius ryšius. Kijevui nelieka nieko kito kaip iš naujo megzti prekybinius santykius – pirmiausia su Vakarais (2016 metais Ukrainos eksportas į ES sudarė 37 proc. visoje eksporto struktūroje, palyginimui, 2012-aisiais ta dalis siekė 25 proc.). Tuo pat metu tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą rytų kryptimi.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir draugų randa taip pat Azerbaidžane. Čia tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais, kas tais metais įvyko – žinoma, Rusija užpuolė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją.

Beje, Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Iki šio momento Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų pirko iš Azerbaidžano po 55 dolerių už tūkstantį kubinių metrų kainą (pigiai). Be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių, iki 2016-ųjų suteikusių prieigą prie šio kuro 21 tūkstančiui naujų abonentų.

Deja, viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, atrodo mažiausiai dviprasmiškai, todėl posovietinės respublikos vis dažniau logiškai ginasi regionine kooperacija – kaip galimybe išlikti. 

2017.09.18; 06:00