Aš vis dar nežinau, kur mano batalionas, pone ministre !


Print

Praėjo gana daug laiko nuo įvykių Ukrainos Kryme. Ukrainos rytuose vis dar tęsiasi mūšiai, siautėja teroristai, numuštas civilinis lėktuvas. Tačiau iš aukštų politikų, kaip Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, lūpų negirdžiu jokios pažangios minties.

Na, tiesa, viena mintis buvo išsakyta. Pavyzdžiui, kad Karo akademijos profesoriui duota užduotis parašyti kažkokią knygą, aiškinančią, kaip reikia ginti valstybę. Mintis gal ir gera, bet ką daro Krašto apsaugoje tarnaujantys civiliai, generolai, pulkininkai, didelis būrys pulkininkų leitenantų ir dar didesnis būrys majorų? Kol kas girdžiu tik keletą nuomonių – atsargos majoro Alberto Daugirdo, atsargos pulkininko Zenono Vegelevičiaus, kelių civilių.

Lietuva jau šiandien galėtų suformuoti vieną armiją, t.y. du korpusus, susidedančius iš 5-6 brigadų, viso virš 60 000 karių. Tai nėra sudėtinga. Reikėtų tik gerai organizuoti mobilizacinį rezervą. Lengvųjų šaulių ginklų Lietuva turi užtektinai mano minimam kariuomenės kiekiui. Tik, manau, kad ir mūsų potencialūs priešininkai žino, kur jie sudėti, kur jie slepiami. Bijau, kad karo išvakarėse priešininkai mūsų ginklus pasistengtų užblokuoti.

Kokia nauda, kad, davus papildomą finansavimą Krašto Apsaugai, tie pinigai bus išleisti ginklams ir kitoms atsargoms pirkti, o karo metu viena taiklia priešo sparnuotąja raketa bus sunaikinti (taip buvo padaryta Gruzijos-Rusijos karo metu 2008-ųjų metų vasarą), kai Rusijos raketos ir spec. padaliniai užėmė ar susprogdino Gruzijos ginklų saugyklas ir mobilizacinio rezervo telkimo vietas. Ginklai ir atsargos dar prieš krizę turi pasiekti karius, kad būtų išsklaidyti..

NATO šalyse galioja elementari taisyklė: 50 proc. karinėms reikmėms skiriamų lėšų atiduodama kariams išlaikyti, 25 proc. – infrastruktūrai ir 25 proc. lėšų – ginkluotės įsigijimui.

Šiemet Krašto apsaugai skyrus papildomai 130 mln. litų, bent 60 mln. Iš jų reikėtų skirti naujiems kariams samdyti. Jau šiemet turėtų būti iki galo sukomplektuoti visi koviniai sausumos pajėgų daliniai, dalis aprūpinimo dalinių ir pradėti formuoti KASP (savanorių pajėgų) batalionai. Tai turėtume atlikti nedelsiant. Kariuomenės sudėtis turėtų jau šiemet padidėti bent 1000 karių.

Gerai būtų susitarti su Lietuvos piliečiais-kariais ir dalį ginkluotės ir amunicijos laikyti namuose, kas užtikrintų konstitucines kiekvieno piliečio teises ir pareigą – „priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“.

Taip pat tai užtikrintų, kad ši įranga karo metu būtų efektyviai panaudota. Tik dar nėra Lietuvoje politikų (valdančioji dauguma), kurie pasitikėtų savo tauta. Dabar gi potencialus priešas bijo ne Lietuvos kariuomenės, o Lietuvos medžiotojų, kurie turi gerą organizacinę struktūrą, gerai žino savo vietoves, na ir turi pakankamai ginklų, amunicijos, kad galėtų apginkluoti ne vieną brigadą ir efektyviai pasipriešinti galimam agresoriui.

Lietuvos Kariuomenė jau šiandien turėtų grįžti prie teritorinės gynybos principų. Mums derėtų nubausti buvusius kariuomenės „transformuotojus“ ir ardytojus. Savanorių pajėgos jau šiandien galėtų pradėt formuoti bent po du-tris batalionus prie kiekvienos rinktinės. Mobilizacijos atveju rinktinės privalėtų tapti brigadomis ir įeiti į korpusų sudėtį. Kariuomenės batalionai taip pat turėtų tapti brigadomis. Tik tokiu būdu galėtume apginti Lietuvą patirdami mažiausias netektis.

Šaulių ginklų Lietuva turi pakankamai, tik su sunkiąja ginkluote ir atsargomis striuka. Be to, Lietuva turi parengusį ir daug būrių vadų. Šiuo metu vienai armijai suformuoti reikėtų virš 2200 leitenantų ir vyresniųjų karininkų.

Seimas turėtų pasirašyti dar vieną susitarimą su visomis Lietuvos partijomis dėl Kariuomenės sudėties ir jos strateginių vystymosi krypčių. Kiekvieno ministro, vadovavusio krašto apsaugos ministerijai, paskutinioji užduotis baigiantis kadencijai turėtų būti tokia – palikti normaliai sukomplektuotą kariuomenę.

Ką turiu omenyje? 10 kovinių komplektų šaudmenų – kiekvienam ginklui. Sandėliuose – po 10 000 uniformų komplektų mobilizaciniam rezervui.

Bet pirmiausiai turėtų būti pasirašytas priėmimo-perdavimo aktas, kuriame būtų nurodyta: priėmiau10 000 profesionalios kariuomenės karių;15 000 karių savanorių pajėgose; 10 000 karių šaulių sąjungoje; 50 00 karių suformuotuose I-os parengties rezervo daliniuose; 100 000 karių suformuotuose II-os parengties rezervo daliniuose…

Taip būtų lengviau vertinti kiekvieno politiko konkrečiai nuveiktą darbą. Dabar gi – viskas beveik atvirkščiai. Kas nors šiek tiek domisi Lietuvos kariuomene, puikiai žino, kaip vyksta krašto apsaugos oerdavimas: priimama ministerijos vėliava, penki kariniai orkestrai ir keli šimtai milijonų skolų už niekam tikusį karinį šlamštą, už kurį turės sumokėti naujas ministras.

Dabartinei Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybei neužtenka, o gal ir nėra supratimo, kaip derėtų vystyti Lietuvos kariuomenę ir užtikrinti Lietuvos konstitucijos vykdymą, garantuoti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų pasinaudoti teise ir pareiga ginti savo valstybę (ne Seimą ir politikus, kurie turi irgi dalyvauti valstybės gynyboje), bet LIETUVOS RESPUBLIKĄ.

Nors ir galioja mobilizacijos įstatymas, nėra sdupratimo, o gal ir noro, kaip jį paversti tikrove. Patvirtinus Lietuvos mobilizacijos planą, man nuo to lengviau netapo, nes aš vis tiek nežinau, kur yra mano batalionas, jo kariai, ginklai. Esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms, kiekvienam Lietuvos piliečiui turėtų būti aišku, ką ir kokiu metu jis privalo daryti: kur rezervistai turėtų prisistatyti, kur saugomi jų ginklai.

Vaizdžiai tariant, galima rasti užduotis beveik kiekvienam Lietuvos piliečiui. Pavyzdžiui, turintys negalią turėtų priklausyti informacinių technologijų padaliniams, kurių užduotis būtų trikdyti priešo kompiuterinių bei ryšio tinklų darbą. Civiliai gyventojai turėtų žinoti, jog karo atveju derėtų nuimti visas gatvių pavadinimų, miestų pavadinimų, namų numerių ir butų numerių lenteles. Ir tegul pabando priešas be išdavikų pagalbos rasti Vilniuje ar Kaune konkretų butą. Civiliai gyventojai labai pasitarnautų savai kariuomenei, jei filmuotų, fotografuotų ir šią informaciją nedelisant praneštų Lietuvos karinei vadovybei. Bent minimaliai apmokyti gyventojai savai kariuomenei galėtų suteikti neįkainuojamos žvalgybinės – kontržvalgybinės informacijos. O tai būtų puiki prevencija linkusiems kolaboruoti asmenims.

Jau dabar prokurorai už terorizmo rėmimą ir skatinimąturėtų nubausti keliolika Lietuvos piliečių, organizavusių ir skatinusių materialinės pagalbos teikimą teroristams Ukrainoje, arba skatinusių nuo Lietuvos atplėšti Klaipėdą bei Vilnių.  

Karas – tai menas. Kare laimi tas, kas dirba daugiau, turi daugiau žinių, nuojautos, patriotizmo, fantazijos, energijos…

Slaptai.lt nuotraukoje: Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, atsargos majoras Arūnas Stašaitis, šio komentaro autorius.

 2014.10.23; 06:17


Prisijunkite prie diskusijos