Aslaną Maschadovą nužudė 2005-ųjų kovo 8-ąją


Print

2005 metų kovo 8 dieną klastingai, žiauriai ir ciniškiausiai buvo nužudytas Aslanas Maschadovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas. Jo neapraudojo ir nelydėjo iškilmingai į paskutinę kelionę, kaip lydimi tokio rango asmenys, ir kaip to reikalauja civilizuotų šalių etika. Jo kūnas nebuvo palaidotas žemėje, kaip to reikalauja visų tautų ir visų religijų papročiai.

Jis nebuvo grąžintas savo šeimai; jį pagrobė. Kas? Ogi tie, kas kasdien pagrobia nuo 10 iki 100 taikių čečėnų: barbarai rusai ir jų pakalikai – Kadyrovo čečėnai, kuriuos žmonės vadina tautos išdavikais.

Aslanas Maschadovas buvo 1977 metais visos tautos išrinktas prezidentas viso pasaulio visuomenės akyse. Buvusios SSSR teritorijoje su jos fiktyviais rinkimais, vienoje „blogio imperijos“ dalyje vyko eiliniai rinkimai, antrieji (pirmieji vyko 1991 metų spalio 27 dieną).

Tai buvo iš tiesų visos liaudies rinkimai (juos pripažino net pati Rusija). Jie virto tikra švente (ir pirmieji po griūties), nes vyko pasibaigus karui ir todėl, kad žmonės norėjo išrinkti Maschadovą.

Būtent Maschadovas po to, kai buvo nužudytas Džocharas Dudajevas, vykdė čečėnų pasipriešinimo štabo viršininko pareigas, kartu su generolu Aleksandru Lebedevu pasirašė Chasav-Jurtos paliaubas. Rinkimai buvo laisvi, demokratiški (niekas nieko nevertė daryti ir negrasino) ir teisėti. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) atsiuntė savo stebėtojus į Čečėnijos Respublikos prezidento rinkimus, ir visi stebėtojai pabrėžė, kad tie rinkimai buvo laisvi ir sąžiningi. Faktiškai, Maschadovas buvo pripažintas tarptautiniu lygiu.

Žmonės didžiavosi, kad jie balsavo, rodė delnus su antspaudu, įspaustu po balsavimo (kad nebalsuotų du kartus). Maschadovas gavo daug sveikinimo telegramų, taip pat ir iš prezidento Jelcino.

Tapęs prezidentu, Maschadovas didvyriškai užsivertė sau ant pečių milžinišką darbą – atkurti respubliką, kuri buvo sugriauta po pirmojo Čečėnijos karo. Pagalbos beveik nebuvo. Žmonės pasiaukojančiai ir su didžiausiu įkvėpimu atstatinėjo šalį. Pradėjo nuo ligoninių: buvo daugybė sužeistųjų, apdegusių ir karo suluošintų žmonių; paskui atsikūrė mokyklos, iš pradžių žemesnės klasės, paskui vyresnės. Pradėjo veikti universitetas, nors studentų buvo labai mažai: žuvo fronte arba nebaigė mokyklos.

Pirmasis derlius gautas po metų. Tai buvo šventė. Tikras savas gausus derlius. Žmonės maudėsi auksiniuose grūduose, džiaugsmas buvo neapsimestinis. Bet jau tada Aslanas Maschadovas įžvelgė, kad barbarų Rusija nenurims, matydama nepriklausomos respublikos Ičkerija atsikūrimą.

Rusijos FSB (Federacine saugumo tarnyba) vis dažniau rengdavo Čečėnijoje smulkias ar stambesnes provokacijas, ir Maschadovas ne kartą ragino joms nepasiduoti. Jis buvo labai taikingas. Per paradą 1998 metų rugsėjo 6 dieną Čečėnijos Nepriklausomybės dieną suplūdus begalei žmonių jis kalbėjo, kad įmanomos stambios Rusijos provokacijos ir reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota taika ir išvengta naujo karo.

Bet jam nepavyko užkirsti kelio antrajam Čečėnijos karui.

Kremliaus banditai, sufabrikavę siaubingą bylą prieš čečėnus, – dėl trijų gyvenamųjų namų susprogdinimo, – ir per tai sunaikinę apie 300 savo piliečių, parengė gerą dirvą naujam įsiveržimui į Čečėniją: tiesiog kitą dieną po sprogimų, kai Rusijos gyventojai buvo apimti panikos ir siaubingai išsigandę, FSB Putino asmenyje paskelbė apie „čečėnų pėdsakus“, t. y. paprasčiausiai, kad sprogdino čečėnai. Ir kad dabar juos „murkdys“, kur jie bebūtų: lėktuve – tai lėktuve, išvietėje – tai išvietėje.

Čečėnams buvo priskirta pravardė „teroristas“, kuri sklido visomis radijo ir televizijos kanalų bangomis, ir kuri, deja, tebegyvuoja ir „tebefunkcionuoja“ iki šiol, apkurtindama Vakarus ir neleisdama jiems išgirsti tiesos balso. Tos pačios bangos iškėlė Putiną į Rusijos prezidento postą. 1999 metais Rusijos kariauna, valdoma FSB su Putinu priešakyje, kuris (pirmiausia) buvo staigiai paskirtas ministru pirmininku, – vėl įsiveržė į Čečėniją, dangstydama agresiją užkoduotu pavadinimu „antiteroristinė operacija“.

Po 2001 metų rugsėjo 11-osios tragedijos Amerikoje, kai į pasaulio leksikoną atėjo žodžių junginys „tarptautinis terorizmas“, Rusija iškart jį pritaikė čečėnams. Dabar čečėnai jau tapo „tarptautiniais teroristais“. Iš tiesų tai buvo gerai apgalvotas Rusijos manevras, atitraukiantis pasaulio visuomenę nuo savųjų „reikalų“.

Visiškai galioja Aslano Maschadovo mintys, išsakytos 2004 metais laiške ETPA: „Visiškai neabejotina – tai, kad šiandien tarptautinio terorizmo centras yra Kremlius, kuris pasirinko Čečėniją ir čečėnus kaip objektus FSB kuriamiems teroristiniams metodams išbandyti. Naivu manyti, kad dabartinis Rusijos režimas pasidrovės išnaudoti savo teroristinę patirtį tarptautinėje arenoje politiniams ir kitokiems uždaviniams spręsti.

To pavyzdys – klastingas ir bailus teroro aktas, įvykdytas Rusijos specialiųjų tarnybų Kataro valstybėje, be laiko atėmęs gyvybę mano pirmtakui Zelimchanui Jandarbijevui. Jis įvykdytas panaudojant diplomatinius kanalus“.

Dabar mes esame liudytojai ilgos grandinės teroro aktų, įvykdytų Rusijos FSB (KGB) arba joms dalyvaujant.

Kai prasidėjo antrasis Čečėnijos karas (1999), dar žiauresnis taikių gyventojų atžvilgiu už pirmąjį, Aslanas Maschadovas priėmė vienintelį jam įmanomą sprendimą: vadovauti Čečėnijos Pasipriešinimui. Jis nepabėgo iš liepsnojančios respublikos ir nesislapstė karo įkarštyje, laukdamas, kol jis baigsis. Jis patraukė į miškus kartu su geriausiu Čečėnijos jaunimu, kuris didvyriškai priešinosi galingai Rusijos agresijai.

Ir dabar, kai medžiojami (beveik kaip raganos viduramžiais ir vėlesniais amžiais) tie, kas sugebėjo išgyventi, ir jiems skelbiami kaltinimai, kad jie „neteisėtai nešioja ginklą“ ir dalyvauja „neteisėtose gaujų formuotėse“, – tie jaunuoliai, pasišventę savo tėvynei ir tautai, atsako taip (iš kaltinamojo Rizvano Taisumovo kalbos teisme): „Tas ginklas teisėtas, jis man išduotas mūsų Prezidento Aslano Maschadovo potvarkiu, ir aš už jį pasirašiau“.

Viename savo interviu 2009 metais Anzoras Maschadovas, nužudyto prezidento Aslano Maschadovo sūnus, kalbėjo: „Kremliaus išdavystės neribotos, tai žino visas pasaulis, ir nė viena Vakarų valstybė nepareikalavo grąžinti Maschadovo kūno, kad palaidotume jį žemėje garbingai, kaip Prezidentą“.

Galima pridurti, kad XXI amžiuje tebesitęsiantis sulėtintas čečėnų tautos genocidas – tai jau tiesioginis ir įžūlus Kremliaus iššūkis visam pasauliui, nekalbant jau apie civilizuotą ir demokratinę Europą, kuri pagrindinėmis savo vertybėmis ir prioritetais laiko žmogaus teises, t. y. žmogiškąjį faktorių. Tai ir yra vertingiausias civilizacijos turtas.

Aslanas Maschadovas žuvo taip pat didvyriškai, kaip ir gyveno. Kai Rusijos banditai apsupo namą, kur jis buvo su savo bendražygiais, ir kai iškilo pavojus, kad juos sučiups, Maschadovas pasakė: „Aš gyvas nepasiduosiu“. Ir jis nebūtų pasidavęs, bet į patalpas buvo įmesta bomba. Ji užmušė Maschadovą iškart. Trys jo padėjėjai liko gyvi, nes buvo patalpų gilumoje. Juos paėmė gyvus be pasipriešinimo. Nežinia, ar šiandien jie gyvi, būdami tolimuose ir greičiausiai slaptuose Putino GULAG‘o skyriuose. O jeigu dar gyvi, tai iš jų lėtai siurbiama gyvybė. Baisu apie tai galvoti.

Jokių tyrimų dėl Maschadovo nužudymo nebuvo, nė viena Vakarų valstybė nepasipiktino ir nepareikalavo atviro tarptautinio tyrimo ir teismo dėl nužudymo. Nė viena Vakarų valstybė nepasidomėjo Maschadovo bendražygių likimu, nors jų likimas nepalyginamai baisesnis už nelemto amerikiečių kalėjimo kalinių Gvantaname, apie kurį šūkalioja visas pasaulis.

Ir, matyt, iš inercijos nė viena valstybė nepasmerkė Rusijos režimo už sekančio (po Maschadovo) Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidento nužudymą. Tokiu būdu buvo nužudyti vienas paskui kitą keturi Ičkerijos prezidentai. Tai atvėrė Putinui galimybes pastatyti savo marionetę Ramzaną Kadyrovą, kuris buvo „pastebėtas“ FSB kaip „perspektyvus kadras“ po to, kai dar būdamas paauglys nušovė parkuojant automobilį savo žemietį čečėną už tai, kad tas pastatė savo mašiną priekyje Kadyrovo mašinos. FSB pastebėjo, kad toks statytinis paklusniai naikins savo paties tautą, vykdydamas bet kokią kruviną užduotį.

O pasaulio visuomenė, apakinta audringų ir pretenzingų statybų Čečėnijoje, nemato už to fasado tebesitęsiančio teroro, kuris ribojasi su tautos sunaikinimu. Tikroji čečėnų tautos padėtis lieka už regėjimo lauko, kaip sakė viena Kanados imigracijos ministerijos bendradarbė: „nepasiekiama radarams“ – pagrindinei pasaulio žiniasklaidai, skirtingai nuo daugelio vargstančių tautų, tokių kaip irakiečiai, afganai, darfurcai, Somalio, Kenijos ir kitų Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų tautos.

Apie jas liautasi kalbėti, rašyti vadinasi, ir žinoti. O patyčios iš tautos tęsiasi. Maža to, daugėja deportuojamų atgal į pragarą pabėgėlių, stebuklingai išlikusių per karą ir kruviną Kadyrovo režimą. Po deportacijos beveik visi dingsta be pėdsakų, tapdami režimo aukomis.

Kada gi pasaulis pagaliau prasiverš pro tylos ir dezinformacijos blokadą ir atkreips dėmesį į tragišką čečėnų tautos padėtį?

Nuotraukoje: nužudytas Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas.

Straipsnio autorė – Viktorija Pupko iš Bostono.

2013.03.13


Prisijunkite prie diskusijos