Atlyginimai Lietuvoje sparčiai kyla tik penktadaliui


Print

Premjerui su Vyriausybe garsiai džiaugiantis augančiais ekonominiais rodikliais, visuomenės apklausos rodo gyventojų pesimistines nuotaikas. Dažno lietuvio nešildo informacija apie augantį bendrąjį vidaus produktą ar aukštas turto pajamas.

Kylančios kainos, maža pensija ar vos minimalius poreikius tenkinantis atlyginimas yra dažnas kasdienybės apibūdinimas. Iš kur atsiranda ši takoskyra tarp statistikos ir gyvenimo realybės?

Dviejų greičių Lietuva

Diskusijose vis pasigirsta apibūdinimas – dviejų greičių Lietuva. Tai kurgi tie mūsų greičiai nesutampa? Šiandien penktadalis didžiausias pajamas gaunančių asmenų mūsų šalyje gali jaustis stipriais vidutiniokais – jie jau yra pasiekę ES pajamų vidurkį.

Tačiau didžiajai daliai Lietuvos piliečių dar daugokai trūksta iki europinės gerovės – prognozuojama, kad bendrai ES vidutinį pajamų lygį pasieksime apie 2030 metus.

Vertinant šalies vidutinio darbo užmokesčio pokyčius galima džiaugtis – per pastaruosius 3 metus rodiklis pakilo 15 proc. Tačiau pažvelgus giliau, matome kad tokio ir didesnio gerovės augimo nesulaukė 4/5 Lietuvos gyventojų.

Penktadalio vargingiausių šeimų pajamos per šiuos trejus metus išaugo vos 6 proc. Todėl galima teigti, jog minimalaus darbo užmokesčio padidinimas – lašas problemų jūroje. Tuo tarpu penktadaliui didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos išaugo net 21 proc. Ar toks augimas pakankamas pagrindas džiaugtis ekonomikos laimėjimais – palieku spręsti Jums.

Tai kam gi Lietuvoje sekasi? Jei esi vyras nuo 25 iki 49 metų amžiaus, gyveni mieste, dirbi informacijos ir ryšių ar finansinių paslaugų ir draudimo sektoriuose – turbūt gali būti patenkintas savo ekonomine padėtimi. Matyt, kasdien važiuoji nauju automobiliu į darbą stikliniame biure, pakeliui išgerdamas puodelį karštos kavos.

Gyvenimas atrodo visai gražus, o dar keli straipsniai verslo žurnale apie augančias investicijas ir besikuriančius tarptautinius paslaugų centrus įkvepia naujiems iššūkiams. Sveikinu, esi sėkmingas žmogus. Tačiau tokių nėra daug.

Startinės pozicijos skirtingos

Akivaizdu, jog esama situacija nėra visiems vienodai palanki. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvoje skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko tyrimo duomenimis pagal pajamų nelygybę esame 4-oji šalis Europos Sąjungoje.

O ir pastarųjų metų statistikos tendencijos nekinta – sparčiausiai pajamos auga turtingiausiems. Todėl belieka konstatuoti, jog dabartinė Vyriausybė augančios ekonomikos sąlygomis nesugebėjo užtikrinti deramos gerovės didžiajai daliai šalies gyventojų, kitaip nei stambaus kapitalo atstovams, kurių pajamos augo daugiausiai iš visų socialinių grupių.

Žvelgiant į vidutinės pensijos dydį (247 Eur/mėn.), sunku įsivaizduoti kaip įmanoma pragyventi su tokiomis pajamomis. Tačiau prabilus apie pensijų didinimą ar galimą indeksavimą vis pasigirsta dabartinės valdžios pasiteisinimas, permetant kaltę – negalime didinti, nes turime grąžinti A.Kubiliaus nusavintas pensijas.

Tik pamirštamos kelios detalės. Net kriziniais metais vidutinė pensija sudarė 38-39 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Šiandien, kylant ekonomikai, vidutinė pensija sudaro vos 34 proc. VDU, nors vienintelis pensijų šaltinis ir objektyvus didinimo/mažinimo kriterijus yra surenkamų mokesčių nuo darbo užmokesčio lygis. Kitaip tariant, pensijų augimas šios Seimo kadencijos metu buvo triskart mažesnis nei vidutinio darbo užmokesčio ar net mokamų pašalpų.

Regionai uždirba trečdaliu mažiau

Peržiūrint pajamas kitu pjūviu, išsiskiria miestai ir kaimiškos vietovės. Uždarbis mieste ir kaime skiriasi 35 proc. Nedarbo lygis – du kartus. Analizuojant, kaip galima mažinti atskirtį, jau prieš dešimtmetį Europos Komisija išleido komunikatą „Užimtumas kaimiškose vietovėse: kaip sumažinti darbo vietų trūkumą“.

Jame pagrindinėmis priežastimis, kurios neigiamai veikia dirbančiųjų skaičiaus augimą kaimiškose vietovėse, buvo pripažintos: neigiamos demografinės tendencijos ir jaunų žmonių nutekėjimas, aukštas susitelkimo lygis vos keliose ekonominėse veiklose, prastos būklės infrastruktūra (susisiekimas ir t.t.), žemas paslaugų pasiekiamumas, pavyzdžiui, nekokybiškas interneto ryšys, žemas gebėjimų, žinių, inovatyvumo lygis, neišvystytas socialinis ir institucinis kapitalas. Tačiau problemų suradimas nereiškia jų sprendimo.

Lietuvoje tuštėjantys kaimai yra akivaizdus reiškinys. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų kaimiškose teritorijose sumažėjo 17 proc. Pagal šį rodiklį esame absoliutūs lyderiai ES. Potencialūs investuotojai ir darbdaviai tai vertina kaip produktyviausios ir kvalifikuotos darbo jėgos išvykimą. Todėl analizuojant šalies regionus naujoms investicijoms, dažnai pasirenkamas saugesnis variantas – didieji miestai ir jų priemiesčiai.

Ten jau sukurta gera infrastruktūra ir užtikrintas didelis kiekis tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Todėl investuojant ir kuriant naujas darbo vietas tai tampa svarbesniu kriterijumi nei trečdaliu aukštesnis vidutinio darbo užmokesčio lygis. To pasekmė – maža konkurencija dėl darbuotojų kaimiškose vietovėse, neskatinanti darbo užmokesčio augimo.

Tai kaip bus?

Variantas A: tęsiam dabartinę politiką. Ko gero, kritimas į visų statistinių lentelių dugną išliks vyraujančia tendencija. Mažiausi mokytojų ar mokslininkų atlyginimai, mažiausios pensijos, bet didžiausia pajamų nelygybė. Čia tinka šauniojo kareivio Šveiko atsakymas „Vis tiek bus kažkaip – dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“. Atlyginimų augime mus pralenkė lenkai, vėliau pralenkė estai ir latviai. Bet ES dar liko bulgarai ir rumunai. Gal dar kokius naujokus į ES priimsim. Vis ne paskutiniai.

Variantas B: Renkantis pokyčius, kurie atneštų gerovę daugumai šalies gyventojų, svarbu turėti pakankamai politinės drąsos tą daryti. Stambaus kapitalo savininkų, rinkimuose statančių už savo draugus politikoje, nelabai domina darbo užmokesčio didinimas. Jiems kur kas reikšmingesnis žemas turto, pelno ir pajamų apmokestinimas, ką reguliariai transliuoja rėmėjų nestokojantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Vis gi, žiūrint toliau nei metų pelnas, reikėtų suvokti, kad maži atlyginimai lemia žemą vartojimo lygį. Kas ilguoju laikotarpiu reiškia mažesnį bendrąjį vidaus produktą.

Europietiškos gerovės modelis Lietuvai

Nors dažnai socialinė politika Lietuvoje yra matoma kaip papildomos išlaidos, ar net grėsmė konkurencingumui, tačiau reikia pripažinti, kad europietiškos gerovės modelis gali mums padėti keliais aspektais.

Pirma, investuojant į kompetencijų kėlimą, gyventojai įgauna gebėjimų, reikalingų nuolat kintančioje globalioje darbo rinkoje, ir gali pretenduoti į didesnius atlyginimus.

Antra, socialios rinkos modelis reiškia nuoseklesnę mokesčių sistemą ir visapusišką pensijų sistemą, ilguoju laikotarpiu užtikrinančias didesnį privatų vartojimą. Tuo pačiu, efektyviai veikianti socialinė sistema gali padidinti piliečių pasitikėjimą savo valdymo institucijomis ir vyriausybe.

Taigi, norint užtikrinti atlyginimų augimą daugumai Lietuvos gyventojų, pirmiausia padėti gali kompetencijų ugdymas ir gyventojų kvalifikacijos kėlimas orientuojantis į aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimą. Kylanti darbo jėgos kvalifikacija savaime trauktų investicijas. Tik ne bet kokias, o kuriančias gerą uždarbį garantuojančias darbo vietas.

Pastebėta, kad šalyse, kuriose aukštas darbuotojų kvalifikacijos kėlimo lygis, darbo produktyvumas yra taip pat gerokai aukštesnis. Tuo tarpu Lietuvoje beveik 40 proc. besikreipiančių į darbo biržą asmenų, nurodo neturį reikiamo išsilavinimo norimam darbui gauti.

Apklausus darbingo amžiaus asmenis, paaiškėja, kad per paskutinius 12 mėnesių vos 5 proc. dalyvavo kokioje nors kvalifikacijos kėlimo programoje ar mokymuose. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse tai darė kas trečias. Jose investicijos į gyventojų mokymą atsiperka su kaupu – kompetentingų darbuotojų sukuriama didesnė vertė yra naudinga ir valstybei, ir verslui.

Akivaizdu, kad Vyriausybė turėtų dėti daugiau pastangų siekiant išlaikyti švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų centrų sistemą Lietuvos periferinėse teritorijose, o pašalpų mokėjimas turėtų būti tiesiogiai susietas su naujų darbo vietų kūrimu ar darbo rinkoje paklausios specialybės įgijimu, kvalifikacijos kėlimu.

Gaila, bet šiandien apstu pavyzdžių, kai pašalpos yra tapę gyvenimo būdu. Nemažai ekspertų pripažįsta, kad didesnį efektą duotų ne socialinių išmokų mokėjimas grynais pinigais, bet didesnis finansavimas socialinėms paslaugoms žmonėms teikti kuo arčiau jų. Ir, pirmiausia, tai turėtų būti tokios socialinės paslaugos, kaip kompetencijos ugdymas, kvalifikacijos kėlimas, atvežimo į nutolusią darbo vietą paslauga regionuose.

Svarbus dirbančiųjų skaičiaus didinimas

Analogiškai, siekiant turėti galimybę didinti pensijas, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į augantį vidutinį darbo užmokestį, bet ir į dirbančiųjų skaičių. Nes būtent nuo šių dviejų rodiklių priklauso Sodros biudžetas. Tačiau šiandien dirbančiųjų dalis mūsų šalyje sudaro apie 66 proc. 15-64 metų amžiaus grupėje. Akivaizdu, kad išaugęs darbo jėgos aktyvumas turėtų teigiamą poveikį ilgalaikiam gerovės lygiui. Tačiau kaip paskatinti žmones dirbti?

Skandinavijos šalys pasirinko sąlygų šeimai gerinimo priemones, kartu padedančias spręsti ir demografines problemas. Jas sudaro efektyvi vaikų dienos priežiūros įstaigų sistema, geros sąlygos derinti motinystę su darbu bei pagalba reintegruojant tėvus į darbo rinką. Todėl Skandinavijos šalyse dirbančiųjų dalis yra nuo 69 proc. Suomijoje iki 75 proc. Norvegijoje. Fenomenalus pavyzdys už ES ribų – Islandija, kurioje dirba 83 proc. darbingo amžiaus piliečių.

Kitas dažnai aptariamas darbuotojų skaičiaus didinimo šaltinis – emigrantų susigrąžinimas. Jei jų emigracija finansiškai buvo sėkminga ir atlyginimas užsienyje tenkina jų lūkesčius, reikalingos plataus pobūdžio priemonės, kurių didžioji dalis – ekonominės. Vienas svarbiausių veiksmų – lengvatinės sąlygos grįžusiajam pradėti verslą, t.y. optimizuojant mokesčius ir smulkaus verslo galimybes. Taip ne tik skatinsime emigrantų grįžimą ir įsiliejimą į darbo rinką, bet ir naujų darbo vietų kūrimą ir regionų plėtrą.

Manau, kad sutelkus pastangas į kokybiškų investicijų pritraukimą regionuose, gyventojų kompetencijų didinimą, geresnių sąlygų derinti šeimą ir darbą užtikrinimą bei išskirtinį dėmesį verslo kūrimui, Lietuva turi visas galimybes užtikrinti tolygų pajamų augimą ir ekonominę gerovę.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

Tsajunga.lt nuotraukoje: Gintarė Skaistė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narė.

2016.03.01; 06:17


Prisijunkite prie diskusijos