Atominės jėgainės paveldas – painūs ir brangūs sprendimai


Print

Kai 2004 metais Lietuva pasirašė stojimo į Europos Sąjungos sutartį, kartu ji pasirašė ir protokolą Nr. 4, kuriuo įsipareigojo sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) veiklą 2009 m. gruodžio 31 dieną. Buvo pasižadėta atsisakyti senosios elektrinės, tačiau išsaugota teisė statyti naują ir išlikti branduolinės energetikos valstybe. Uždarius IAE, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad nuo tos dienos prasideda tikra Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Bet ar tikrai? IAE uždaryta, tačiau energetinė nepriklausomybė ne tik nesumažėjo, bet iš tikrųjų dar labiau padidėjo, ir energetinės problemos tapo net sunkiau išsprendžiamos.

Nors jau daugiau kaip 10 metų kalbama apie svarbias elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, kol kas nieko šia linkme nėra padaryta. Beveik visa elektros gamyba tapo priklausoma nuo Rusijos energetinių žaliavų importo. Naujos atominės elektrinės Visagine statybai Rusija netiesiogiai pradeda sudaryti kliūtis, viešai paskelbus, kad Karaliaučiaus krašte iki 2018 m. bus įrengti du didžiuliai atominiai reaktoriai, kurių pagamintos energijos su nemažu pertekliumi užteks ne tik visai Karaliaučiaus sričiai, bet ir Baltijos valstybėms. Baltarusija irgi planuoja tuo pačiu metu pastatyti netoli Vilniaus panašaus galingumo atominę elektrinę. Kyla klausimas, kas pirks naujos Lietuvos atominės pagaminamą energiją, jeigu Rusija turės didžiulį elektros perteklių šiame regione ir galės ją pigiau parduoti Baltijos energijos biržoje nei Lietuvoje pagamintą kažkokio užsienio investuotojo? Todėl prieš keletą metų Lietuvos politikų ir žiniasklaidos išgarsinta atominės energijos partnerystė su Latvija, Estija ir Lenkija pradeda iširti, tuo pačiu naujos atominės elektros reikalingumas mažėja.

Nors kol kas Lietuvos energetinė ateitis politikų akyse yra susieta su branduoline energetika, ji negali užtikrinti nei visiškos šalies nepriklausomybės, nei energetinio saugumo. Atominė energetika visuomenei pateikiama kaip patogi ir racionali alternatyva sprendžiant Lietuvos energijos problemą. Tačiau po šiuo gražiai nuspalvintu paviršiumi glūdi dvi didžiulės ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Viena yra susijusi su milžiniškų finansų suradimu naujos atominės statybai ir po to – skolų sumokėjimu, kita – su išlaidomis, susijusiomis su branduolinio kuro ir kitų radioaktyvių atliekų apsauga daugeliui šimtų metų.

Lietuva, kaip valstybė, neturi ir neturės netolimoje ateityje užtektinai savų lėšų pastatyti naują atominę jėgainę. Todėl ji kviečia investuotojus finansuoti 51 proc. atominės jėgainės statybos išlaidų ir perimti tokios jėgainės vadybą. Daroma prielaida, kad toks investuotojas atsiras. Tačiau jeigu jis atsiras, jis taip pat norės gauti stambias palūkanas už 10 mlrd. litų investiciją. Visa tai, aišku, turės sumokėti Lietuvos vartotojas per 10 statybos metų, dar net nepagaminus nė vieno elektros vato. Tariant, jog Lietuva sunaudos nuo 9 iki 10 teravatų elektros energijos, vien palūkanų išlaidoms padengti kiekvienas vartotojas turės mokėti apie 10 centų antkainį už kiekvieną sunaudojamą elektros energijos kilovatvalandę. Pats kapitalo grąžinimas, imant 20 metų laikotarpį, pridėtų dar apie 5 centus. Panašios išlaidos susidarys už Lietuvos partnerių investicijas, nors ne visai aišku, ar šios išlaidos pasirodys bendra mokesčių forma, ar bus surenkamas kaip mokestis už sunaudotą energiją. Bet kokiu atveju pridėtiniai mokesčiai prie dabartinės elektros energijos kainos pakils mažiausiai 15–20 centų už vieną kilovatvalandę, tikėtina, kad dar bus pridėtas ir administracinis antkainis, kaip kad dabar daroma.

Pastačius naują atominę jėgainę, prie šių palūkanų ir paskolos išmokėjimo reikės pridėti pačios gamybos išlaidas, užsieniečio operatoriaus uždarbį, elektros persiuntimo išlaidas, statinio ir įrangos amortizaciją, kuro išlaidas, remontą, valstybinius mokesčius, draudą ir pan. Todėl Lietuvos vartotojo išlaidos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę tikriausiai gerokai viršys 50 centų.

Tačiau tai tik galimos apčiuopiamos investicijų kainos už naujos branduolinės jėgainės įsigijimą ir valdymą.

Daug sudėtingesnis yra branduolinio kuro ir kitų atliekų saugojimo papildomų išlaidų įvertinimas, kurias taip pat vienokiu ar kitokiu būdu turės apmokėti elektros vartotojai pridėtiniais įkainiais arba valstybinių mokesčių forma. Apsaugos problemos ir su jomis susijusios išlaidos prisidės prie jau turimų problemų dėl dabartinių IAE atliekų, pasibaigus pirmai branduolinio kuro kasečių veiklai naujame reaktoriuje. Nelaimei, jos truks kelis šimtmečius su papildomais milžiniškais rūpesčiais pašalinant arba palaidojant atgyvenusius reaktorius.

Atgyvenusius reaktorius išmontuojant, nugriaunant ir radiacijos paliestus griuvėsius palaidojant pasaulis turi labai mažai patirties. Nedaug informacijos randama žiniasklaidoje ir, suprantama, beveik nieko negirdima iš pačių energetikų. Iki šiol nesukurtas visuotinai priimtas branduolinės energijos saugumo apibrėžimas ir šiuo klausimu yra daug kontroversijos. Todėl ilgalaikė pastatų dispozicija, susidorojimas su reaktorių atliekomis ir išlaidos, susijusios su jų saugojimu, yra neaptartos. Atliekos, be abejonės, pareikalaus ilgalaikės apsaugos ir didelių kasmetinių išlaidų siekiant užtikrinti, kad jos nesukeltų pavojaus gyventojams ir aplinkai. Vienaip ar kitaip, šių dienų sprendimas naudotis atomine energija amžiams įkinkys būsimas kartas į didžiules išlaidas. Klausimas yra tik, kiek tai kainuos.

Skelbiami statistiniai tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų pageidauja atominės energijos. Ji pristatoma kaip nebrangios elektros šaltinis, nekeliantis taršos problemų. Sovietų Sąjungos pastatyta IAE buvo sugalvota kaip didžiulis elektros šaltinis, turėjęs aptarnauti visą šiaurės rytų regioną, apimantį Karaliaučiaus kraštą, Baltijos valstybes ir dalį Gudijos. IAE buvo pastatyta SSRS pinigais ir daugiausia – Rusijos technologijomis bei atvežtais į Lietuvą statybininkais. Todėl 95 proc. IAE darbuotojų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo kitataučiai – dauguma rusai. Kadangi visas RBMK reaktorius buvo Rusijos sukurtas, branduolinio kuro kasetės buvo išskirtinai Rusijos gamybos. Panaudotos kasetės turėjo būti išvežamos į Rusiją ilgalaikiam palaidojimui.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsakomybę už visą IAE (elektros gamyba, saugumas, branduolinio kuro bei remontinių ir pataisymo dalių pirkimas, susidorojimas su branduolinėmis atliekomis ir t. t.) perėjo į jos rankas. Branduolinės kuro kasetės ir remontinė įranga IAE reikalams turėjo būti perkama tik iš Rusijos, nes tokių niekas kitas negamino. Tačiau Rusija, kiek žinoma, nesidomėjo branduolinių atliekų priėmimu iš atkurtos Lietuvos. Neaišku, ar Lietuvos energetikai derėjosi dėl tokių atliekų grąžinimo Rusijai, nes, pagal IAE direktorių Viktorą Ševaldiną, jų grąžinimas būtų nemažai atsiėjęs. Be to, nežinoma, ar ES būtų sutikusi tai net ir iš dalies finansuoti. Taigi, susidarė labai patogi ir palanki padėtis Rusijai: jai nereikės rūpintis Lietuvos kasečių palaidojimu, tai pelningai atliks Rusijos bendrovė Lietuvos teritorijoje už ES ir Lietuvos pinigus.

Pasak Lietuvos žiniasklaidos, šiuo metu IAE teritorijoje yra 22,000 panaudotų radioaktyvių branduolinio kuro kasečių. Iš jų 18,000 mirksta aušinamame baseine 5 metrų vandens gylyje, o likusios jau 5 metai laikomos pirmame ir antrame reaktoriuose nuo 2009 m. pabaigos. Kiekviena kasetė yra 3.64 metro ilgio ir 13.6 mm diametro vamzdžiai, pripildyti prisodrinto urano. Panaudotos kasetės sudaro didžiausią saugumo problemą tiek žmonėms, tiek pačiai aplinkai, nes jose esantis uranas yra didelio radioaktyvumo, kadangi kasečių naudingumas reaktoriuje baigiasi išnaudojus vos 5 procentus ten sukauptos radiacinės energijos.

Pagal dabartinį planą, po 5 metų šiuo metu reaktoriuose esančios kasetės turėtų būti perkeltos į aušinamą baseiną, o baseine esančios ir jau šiek tiek radioaktyviai atšalusios turėtų būti patalpintos apsaugotoje teritorijoje specialiuose 70 tonų sveriančiuose gelžbetoniniuose sarkofaguose 30–50 metų. Šios kasetės turės būti nuolatos stebimos dėl šilumos pakilimo, radiacijos lygio ir sarkofago bei kasečių prakiurimo. Po to jos kas 30–50 metų turės būti perkeltos į naujus sarkofagus, priklausomai nuo sarkofago suirimo.

Toks branduolinių atliekų perlaidojimas turės tęstis net kelis šimtmečius, jeigu ne ilgiau, nebent bus galimybė jas kur nors ir kaip nors palaidoti. Tačiau baseine panardintų kasečių perkėlimas į sarkofagus iki šiol nėra atliktas, nes vėluojama pradėti sarkofagus statyti.

Tad pirmame reaktoriuje kasetės mirksta jau daugiau nei šešeri metai, dėl to šio reaktoriaus išardymo darbai negali prasidėti.

Žiniasklaidoje taip pat skelbiama, kad didelio radioaktyvumo atliekos, pvz., viso reaktoriaus įranga ir įvairūs kiti prietaisai, turintys didesnį nei leistiną radioaktyvumą, bus sandėliuojami didžiuliame betoniniame pastate, kurio statyba taip pat vėluoja. Pastato statybą numatoma užbaigti šiais arba kitais metais, nors pagal naujai paskirtą IAE direktorių Osvaldą Čiukšį, tas gali užsitęsti net iki 2013 m.

Laikui bėgant sustabdytoje IAE reikės susitvarkyti su visa ten esančia įranga, pastatais ir aplinka. Jos sudaro keturias grupes: 1) panaudoto branduolinio kuro, 2) reaktoriaus įrangos bei pastatų dalių, stipriai paliestų radiacijos, 3) įrangos ir pastatų dalių, kurioms radiacija neturėjo daug poveikio ir 4) vietos aplinkos, kurioje IAE stovėjo. Antruoju atveju, kadangi niekas iki šiol nebuvo griaunama, atliekos nesudarė didelio tūrio, todėl jas buvo galima patalpinti vienoje nedidelėje betoninėje patalpoje. Visos atominės jėgainės nugriovimas, didelio tūrio atliekų hermetiškas palaidojimas sarkofaguose ir nuolatinis radiacijos sekimas pareikalaus kruopštaus planavimo, didelių išlaidų apsaugant statinius, sudarant planus pastatus ir įrangą ardant, medžiagas atskiriant ir jas sandėliuojant. Apie šių darbų planavimą ir jų apimtį iki šiol nieko nepasisekė sužinoti, neaišku, ar apskritai reikalingas įvertinimas buvo ir ar yra atliekamas.

Atominės elektrinės uždarymo scenarijai gali būti įvairūs, bet visi jie brangūs ir ilgai trunkantys. Svarbiausi reikalavimai per visą uždarytos atominės jėgainės gyvavimo laikotarpį yra šie: ji neturi kelti pavojaus gyventojams ir aplinkai, o bet kokia grėsmė po to iš viso turi būti panaikinta.

Pats brangiausias galutinio IAE panaikinimo variantas: kad buvusioje atominės elektrinės vietoje liktų tik žalia pieva be jokių radioaktyvių atliekų žymių, pvz., jų palaidojimas keliolikos kilometrų gylio žemės gręžiniuose. Yra ir kitų variantų. Galimas branduolinio kuro ir radioaktyvių medžiagų laidojimas žemės paviršiuje esančiuose talpintuvuose arba jų išvežimas į užsienio kapinynus; atominių pastatų nuaktyvavimas ir tik jų dalinis nugriovimas; visos vietovės atitvėrimas didelių plotų ir draudimas gyventi aplinkinėje teritorijoje bei naudoti žemę ūkinei veiklai; arba, pašalinus branduolinio kuro atliekas, užlieti visą IAE teritoriją stora betono danga ir pan. Labiau intriguojantis variantas būtų pasiūlyti Baltarusijai perimti visą Ignalinos jėgainę ir jos aplinką bei už tai gauti iš Baltarusijos lietuviškų žemių plotus, pvz., Gervėčius, Ašmeną ir kt. Taip Baltarusija įsigytų jos pageidaujamą ir gerai veikiančią atominę elektrinę. Baltarusija galėtų ją valdyti be suvaržymų, nes šiuo reikalu neturi jokių įsipareigojimų ES. O Lietuva atsipalaiduotų nuo įsipareigojimų ir didelių išlaidų ne tik nugriaunant visą IAE, bet ir teikiant ilagaamžę apsaugą radioaktyvioms atliekoms.

Europos Sąjunga IAE uždarymui iki šiol yra paskyrusi daugiau nei 1 mlrd. eurų. Pagal tai, 2005 m. IAE pasirašė su vokiečių firma “Nukem” 123 mln. eurų vertės sutartį dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo bei apsaugos komplekso statybos, o su “Nukem” – GNS bendrove – dėl branduolinio kuro saugyklos pastatymo už 92.7 mln. eurų. Pastaroji sutartis 2006 m. buvo padidinta be jokio konkurso iki 171.6 mln. eurų. Vėliau, 2009 m., šias firmas, su kuriomis IAE turi 1.18 mlrd. litų apsaugos darbų sutartis, nupirko Rusijos firma “Atomstroyexport”.

Saugyklų statyba vėluoja jau trečius metus. “Nukem” visus darbus yra patikėjusi kitai Rusijos firmai “Rangai IV”. Ši įmonė šiuo metu pertvarkoma, siekiant išvengti bankroto. Statybos darbai, teigiama, pradėti tik pernai metų pabaigoje, paaiškinant, kad buvo delsiama dėl leidimų statyboms vėlavimo. Pagal energetikos viceministrą Romą Švedą, “Nukem Technologies” pateikia vis naujų pretenzijų dėl projekto kainos. Neoficialiomis žiniomis, reikalaujama 60 proc. papildomų lėšų. Pirmus sarkofagus žadama užbaigti statyti 2011 metais, nors kiti mano, kad tai neįvyks iki 2012–2013 metų. Tačiau lieka neaišku, ar bankroto atveju ši įmonė bus įpareigota nors ką nors pateikti, nors, kiek žinoma, jiems už Lietuvos užsakytus darbus jau yra viskas užmokėta.

Sarkofagų neturėjimas iš baseino išimtoms branduolinėms kasetėms iš pirmojo reaktoriaus patalpinti dar 3–5 metus ir nuo 8 iki 10 metų iš antrojo reaktoriaus apkrauna Lietuvą didžiulėmis išlaidomis. Jų priežiūra kainuoja Lietuvos mokesčių mokėtojams beveik tiek pat, kiek ir veikiančių reaktorių. Pakrautuose reaktoriuose ir toliau tebevyksta lėta branduolinė reakcija, kurios metu išsiskiria milžiniški šilumos kiekiai. Todėl abu reaktoriai yra ir turės būti nuolat aušinami dar daugelį metų. Ironiška, kad nors abu reaktoriai yra operacinėje būklėje tarsi jie veiktų, kadangi turbinos išjungtos, elektra negaminama.

Sustabdžius IAE veikimą, ši elektrinė tapo viena iš didžiausių elektros energijos ir dujų vartotojų Lietuvoje. IAE direktorius metams numato apie 180 mln kWh elektros energijos (tiek, kiek Kauno hidroelektrinė pagamina dirbdama visu galingumu) ir 60 mln. m3 dujų sunaudojimą. Sunaudotos elektros vertė šių metų kainomis bus apie 80 mln. litų, o dujų – apie 18 mln. litų. Jėgainėje 2010 m. liks dirbti 2,500 specialistų, 2011 m. ir vėliau – apie 1,900. Jie, Ševaldino teigimu, reikalingi sustabdytiems reaktoriams aptarnauti ir radioaktyvumo bei šilumos būklę prižiūrėti, o atėjus laikui, panaudotą radioaktyvų branduolinį kurą iškrauti ir perkelti į apsauginius talpintuvus, o skystas radioaktyviausias atliekas perdirbti ir jas užkonservuoti. Į šių specialistų pareigas taip pat įeina radiacijos kontrolė ir jėgainės aplinkos stebėjimas 30 kilometrų spinduliu. Pirmasis darbų etapas turėtų būti užbaigtas iki 2017–2019 metų, kol iš abiejų reaktorių bus pašalintas visas branduolinis kuras. Vėliau, maždaug 2020 m., bus ardoma ir nukenksminama pagrindinė IAE įranga, paveikta radiacijos. Šios atliekos bus pakuojamos ir sandėliuojamos saugyklose, kurias numatoma pastatyti elektrinės teritorijoje.

Liekančių IAE specialistų metinis algos vidurkis yra 44,000 litų, arba apie 110 mln. litų per metus. Tolimesnės išlaidos bus reikalingos padengti medžiagų supirkimą ir rangovų darbus. Ševaldino teigimu, uždarytos IAE išlaidos sieks apie 400 mln. litų per metus, ir tokių lėšų reikalaus apie 25 metus. Tad bendri uždarymo darbai šiuo laikotarpiu sieks nuo 10 iki 12 mlrd. litų. Tačiau Ševaldino pateiktos išlaidos neapima visos IAE išardymo, pastatų nugriovimo, didžiulio radiacinio laužo palaidojimo ir žemės atnaujinimo. Dėl aplinkosaugos reikalavimų, jie gali užtrukti nuo 5 iki 10 metų, priklausomai nuo finansavimo. Tačiau Ševaldinas net ir tai taria su didele atsarga, nes RBMK reaktorius išmontuojant niekas neturi patirties, nežinoma, su kokiomis problemomis teks susidurti. Tos problemos gali lengvai padvigubinti metines išlaidas prasidėjus griovimo darbams. Tad labai įtikėtina Lietuvos 1999 m. energijos strategijos dokumente išsakyta prognozė, kad šios išlaidos gali siekti net 40 mlrd. litų.

Iki šiol 80 proc. išardymo išlaidų padengė ES, o likusias 20 proc. – Lietuva. Tačiau bent šiuo metu net ir Ševaldinas abejoja, ar ES tęs tolimesnį Ignalinos uždarymo darbų finansavimą. Jo negavus, darbų užbaigimo grafikas gali gerokai nusitęsti. Pati IAE pinigų dabar ne tik neužsidirba, bet net yra valstybės išlaikoma, nes, atrodo, finansų šiam reikalui ji nėra sukaupusi. IAE finansavimas dėl panaudoto kuro ir radioaktyvių medžiagų saugojimo turi pirmos kategorijos statusą. Tai reiškia, jog IAE išlaidos bus apmokamos pirmiau negu kiti žemesnės kategorijos valstybės finansiniai įsipareigojimai. 

Lietuva yra pirmoji pasaulio valstybė, atsisakiusi atominės energetikos. Tačiau Lietuvos vyriausybė tikisi, kad tokia padėtis truks tik apie dešimtmetį. 2018–2020 metais ji planuoja vėl tapti branduolinės energijos šalimi. Manoma, kad šalia uždarytos IAE iškils nauja, moderni ir 16 mlrd. litų kainuojanti atominė jėgainė. Tačiau kalbant apie tai labai retai minimos būsimos šimtmetinės radioaktyvių atliekų apsaugos problemos ir su tuo susijusios gana stambios išlaidos, išleistos neproduktyviam tikslui.

Šių šimtmetinių apsaugos problemų ir didelių išlaidų akivaizdoje kyla klausimas, ar galima ir ar būtina užkrauti ant Lietuvos piliečių pečių dar vieną sunkiai pakeliamą mokesčių arba didelių elektros įkainių naštą tik tam, kad Lietuva vėl taptų atomine šalimi? Visų pirma, Lietuvos poreikiams patenkinti nebūtinai reikia didžiulės atominės elektrinės, pagaminančios daug daugiau elektros nei Lietuva gali sunaudoti. Nors Lietuvos energijos vartotojai teigia, kad Lietuvos energijos vartojimas ateityje bus žymiai didesnis, dabartinis pasaulinis ekonominis nuosmukis ir prognozės ateičiai sunkiai pateisina žymesnį energijos panaudojimo augimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES.

Turint elektros perteklių, ją reikia žymiai pigiau parduoti, nes pagamintos energijos negalima padėti į šalį kaip duonos kepalo vėlesniam laikui. Taip atsitiko IAE veikimo laikotarpiu, kai energijos perteklius buvo parduodamas Baltarusijai už mažesnę kainą nei gamybos savikainą. O kad IAE pelningai veiktų, Lietuvos vartotojai turėjo padengti nepelningą elektros pardavimą, mokėdami daugiau už sunaudotą elektrą. Antra, didžiulė atominė elektrinė reikalauja laikyti parengtyje maždaug panašaus galingumo elektrinę, kuri, iškilus reikalui, galėtų trumpam sustabdyti atominės elektrinės veikimą, perimti elektros gamybą. Tokia atsarginė elektrinė reikalauja maždaug tiek pat lėšų algoms ir visos gamybinės įrangos išlaikymui parengties stadijoje, kaip ir pačios atominės jėgainės valdymo išlaidos. Jų dydis gali į metus siekti 150–200 mln. litų arba apie du pridėtinius centus už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę. Su tokiomis išlaidomis nesusiduriama turint mišrius ir smulkesnius elektros energijos šaltinius. Trečia, vietinės darbo jėgos panaudojimas statant naują atominę bus mažas, nes statybų vadovybė, technologinis peronalas ir didžiuma specializuotų statybos darbininkų bus svetimtaučiai. Jie duos mažai ekonominės naudos Lietuvai. Ketvirta, naujos atominės jėgainės atidarymas tik dar labiau pasunkins ir pabrangins naujai besikaupiančių branduolinių atliekų saugojimo išlaidas.

Stebina, kiek nedaug dėmesio Lietuvos energetikos planuotojai ir valstybės įstaigos skiria mažiau kainuojančioms ir ilgalaikių įsipareigojimų nereikalaujančioms mišrios elektros gamybos ir koordinuoto Baltijos elektros žiedo alternatyvoms. Sekant Danijos, Vokietijos, Švedijos pavyzdžiais, atsinaujinantys energijos šaltiniai, pvz., biokuras, vėjas ir saulė, suskystintos dujos, hidroenergija, geoterminiai šaltiniai, net ir mažos atominės elektrinės be radioaktyvių atliekų teikia žymiai geresnį ir praktiškesnį būdą, norint užtikrinti energetinę ir ekonominę nepriklausomybę bei skatinant vietinių gyventojų įdarbinimą. Sunkiai suprantamas ir viešumoje beveik nesvarstomas įsipareigojimas daryti skolintais pinigais didžiulės ir abejingos vertės investicijas ir apkrauti sunkiomis ekonominėmis bei aplinkosaugos naštomis ne tik dabarties, bet ir ateities kartas. Tokio masto investicijos bei alternatyvos turėtų būti išsamiai nagrinėjamos Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, pasitelkiant nevyriausybinių organizacijų ir suinteresuotų piliečių nuomones, turi būti pateikta visuomenei diskutuoti ir galutinai referendume nuspręsta, kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmetama.

Siekiant energetinio saugumo ir nepriklausomybės, Lietuva turėtų siekti tapti mišrios energetikos šalimi – konvencinės (tradicinės) ir alternatyvios. To siekia ir ES, reikalaudama, kad visos ES šalys iki 2020 metų gautų bent 20 proc. savo energijos poreikių iš atsinaujinančių šaltinių, kurie nesukeltų brangių ir ilgalaikių atliekų palaidojimo ir saugojimo problemų. Lietuvos siekis pastatyti atominę elektrinę, kuri pagamintų daug daugiau energijos nei jos poreikiams reikia, prieštarauja ir slopina aternatyvių šaltinių vystymą, galinčių varžytis su branduoline elektros gamyba. Tikėkimės, kad prieš darydama galutinį sprendimą Lietuva ne tik paviešins visas alternatyvas, bet ir pateiks jas visos tautos sprendimui.

Apibendrinimas

1. Numatymas statyti atominę elektrinę, siekiant patenkinti Lietuvos gyventojų elektros energijos poreikius, yra, visas išlaidas sudėjus, brangiausia investicija iš visų kitų galimų pasirinkimų.

2. Numatytas atominės elektrinės pajėgumas yra daug didesnis nei Lietuvai reikalinga. Egzistuoja galimybė, kad numatomas eksportuoti elektros perteklius, esant Karaliaučiaus atominei jėgainei, neatneš numatomo pelno.

3. Nauja atominė elektrinė užkraus didžiulę finansinę naštą ant Lietuvos elektros vartotojų pečių. Atominės elektrinės statybos metu numatoma 15–20 centų permoka už kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatvalandę.

4. Atominei elektrinei pradėjus veikti, didelio atsarginio pajėgumo jėgainės išlaikymas gali pareikalau  ti papildomos apie 2 centų permokos už kiekvieną panaudotą elektros energijos kilovatvalandę, neįskaitant užsieniečio investuotojo pelno antkainio.

5. Neaišku, kokią įsidarbinimo galimybę Lietuvos piliečiai turės Visagino elektrinės statybos ir elektros gamybos laikotarpiais. Tačiau nebūtų nuostabu, jei investuotojas, turintis 51 proc. akcijų ir kaip jėgainės operatorius atsakingas už atominės veikimą ir elektros gamybą, daugeliu atvejų pasitelks į pagalbą importuotą vadovybę ir svarbesnius technologus bei sistemos operatorius, labai panašiai, kaip IAE darė prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir lenkų valdoma ,,Mažeikių nafta” daro šiandien.

6. Visuomenei mažai žinoma, kad branduolinių atliekų sutvarkymas ir saugojimas yra daugelio šimtmečių problema, ilgainiui galinti daugiau kainuoti nei pati atominės jegainės statyba. Šias išlaidas turės apmokėti Lietuvos energijos vartotojai žymiai padidintomis kainomis už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę. Visagino atominė elektrinė, pasibaigus jos veiklai, tik padvigubins nuostolingas išlaidas nei tos, kurios laukia uždarius IAE elektrinę.

7. Tokio dydžio investiciją, alternatyvas ir radioaktyvių atliekų pasekmes reikia nagrinėti Vyriausybėje ir Seimo komitetuose, išsamiai diskutuoti plačioje visuomenėje, galų gale, referendumo keliu turėtų būti nusprendžiama, kas Lietuvos gyventojams yra priimtina ir kas atmestina.

Laikraštis “DRAUGAS”

2010.04.17


Prisijunkite prie diskusijos