Atoveiksmis į nutautinimą


Print

Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.

Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).

Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.

Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.

Taigi, naudojantis šiuo mechanizmu, globalizmo apaštalai sėkmingai gali naikinti tautas, jų savastį, paveldą. Natūralu, kad esant veiksmui, randasi atoveiksmis, nes dėsnis veikia gamtoje ir visuomenėje. Tik, jei gamtoje atoveiksmis kiekybiškai lygiavertis veiksmui, visuomenės gyvenime atoveiksmis gali būti net didesnis už veiksmą.

Lietuva, ištrūkusi iš sovietinės vergijos, ištroškusi nepriklausomybės ir laisvės, demokratiją pasitiko kaip „šventąją karvę“, tarsi joje ir būtų įkūnyta nepriklausomybė ir laisvė. Iškart (gal beždžioniaujant Vakarams) iš asmens dokumentų dingo tautybė, įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Trispalvė dingo net ant automobilių numerių, nekalbant apie šių vėliavų privalomą kėlimą valstybinių ar tautinių švenčių proga.

Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys. Žinoma tik tai, kad tauta gimsta žmonių istorinio likimo bendrystėje; juos vienija bendras istorinis likimas. Taigi, istorinio likimo bendrystė ir yra kiekvienos tautos esminis bruožas. Istorinio likimo bendrystę puoselėja ir saugo konservatizmas, jis ir yra tikras tautos dvasios sergėtojas. Konservatizmo reiškinys nesipriešina dabarties ir ateities kūrybai, pažangai, tačiau jis pripažįsta vienodas teises praeities kūrybai, tradicijoms, paveldui, pripažįsta ne tik esamų ir būsimų, bet ir buvusių kartų teisę gyventi tautoje, jis priešinasi užmarščiai pasiglemžiančio laiko tėkmei. Žmonijai nepavaldus laikas veržiasi atiduoti pirmenybę šiandienai ir rytojui, tačiau per konservatyvųjį pradą turime daug materialaus bei dvasinio paveldo dalykų, kurių paveikti laikas nepajėgus. Grožimės senovinėmis šventyklomis, buvusių civilizacijų išlikusiu paveldu, tautų, tautybių kalbų įvairove veikiausiai todėl, kad visa tai ženklina tarsi nevaldomo laiko antspaudas – konservatyviojo prado sankcija tolimesniam gyvenimui.

Lietuvių tautos kelias nužymėtas kovomis dėl išlikimo, dėl prarastos ar prarandamos laisvės, dėl teisės į tautos vertą būtį. Nuo seniausių laikų tautai ir jos valstybei iškylančių grėsmių akivaizdoje Lietuva sutelktai atitinkamu atoveiksmiu priešindavosi grobikams. Tačiau, būdama tarp Rytų ir Vakarų „ant vieškelio, ant kelio didžio“, patyrė teritorijos dalybas tarp grobikų, nešė okupantų uždėtą vergijos jungą. Praradusi valstybingumą, nesant vadovybės, tauta telkėsi į įvairius sambūrius, sąjūdžius sukilimams ar net partizaniniam karui. Konservatyviojo prado dėka ir dvasios galia vėl ir vėl rasdavosi galimybė išlikti, tautai vėl ištarti: „aš čia gyva“. Veiksmas pralaimėdavo, atoveiksmis laimėdavo.

Pastarosiomis dienomis nenutyla šaukšte vandens sukelta „audra“ dėl tautinių eitynių š. m. kovo 11 d.: intelektualais pasivadinę kosmopolitų pasekėjai ir net Valstybės veikėjai eitynes smerkia, dalyvius įvardija įžeidžiančiais žodžiais. Iškart, sutartinai, tarsi pagal dirigento lazdelę. Labai panašu, kad ta lazdelė tikrai yra vieno europarlamentaro rankose. O gal reikėtų bent susimąstyti, kodėl vyksta tokios eitynės; juk tai – atoveikis į nutautinimą, natūraliai kylantis tautinio atgimimo reiškinys. Susimąstykite, intelektualai ir Valstybės veikėjai! Gal, norint išvengti atoveiksmių, veiksmai turėtų būti kitokie?

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2011.03.20


Prisijunkite prie diskusijos