Atsakymas „besisukantiems“ Holokausto industrijos versle


Print

Istorikas Algimantas Kasparavičius, mėgstantis pakritikuoti tiek Lietuvos praeitį, tiek ir dabartį, savo naujausioje publikacijoje „Holokaustas Lietuvoje: istorija, kurią anksti užmiršti“ gerokai peržengė racionalios kritikos ribas, sąmoningai ar dėl nežinojimo pamindamas bet kokį objektyvumą.

Minėtoje publikacijoje gausu ne tik akivaizdžiai spekuliatyvių bei neobjektyvių vertinimų, bet ir tikrovės neatitinkančių visuomenę klaidinančių teiginių. Galima nekreipti dėmesio į šio istoriko dažnai atvirai reiškiamą antitautišką, antilietuvišką poziciją, nuolat prisidenginėjant mistinių „europietiškų vertybių“ sklaida, tačiau pastarasis atvejis gerokai peržengia ir paties A. Kasparavičiaus įvaizdį atitinkančios skleistos demagogijos „šedevrus“.

Autorius tarsi remiasi CNN svetainėje pasirodžiusia medžiaga, kurioje teigiama, jog Lietuva nesmerkia Holokausto… Galima pagalvoti, štai A. Kasparavičiui atsivėrė akys, pamačius, jo manymu, neginčytinų autoritetų nuomonę. Tačiau nesigilinsime čia į CNN sąmoningą ar nesąmoningą vienos vienintelės „teisingos“ nuomonės atstovavimo reikalus – matyt, kompanijos verslo plane nėra numatyta atvažiuoti į Lietuvą ir bent jau pabandyti objektyviai pažvelgti į realybę.

Kas kita čia vietoje gyvenančio ir turinčio visas galimybes objektyviems vertinimams istoriko teiginiai. Štai vienas iš jų: „Tai, kad valstybinė institucija Vilniaus centre pavadinta Genocido aukų muziejumi ligi šiol ignoruoja holokaustą, yra gana pamėkliška. Kaip Genocido aukų muziejus, įsikūręs mieste, kuris II-ojo pasaulinio karo metais neteko apie 40 proc. gyventojų ir netgi vienos iš trijų titulinių tautų, gali savo ekspozicijose išsiversti be šių netekties faktų, sveiku protu sunkiai suvokiama. Keista, kad ligi šiol Lietuvoje tas faktas niekam „neužkliuvo“: pradedant valstybės vadovais, jų patarėjais, Seimo, vyriausybės nariais ir baigiant intelektualais.“

Pirmiausia, „pamėkliška“ yra tai, kad Vilniuje gyvenantis visus dviveidiškumu kaltinantis istorikas nežino (arba apsimeta nežinąs) ne tik GAM įsteigimo aplinkybių ir koncepcijos, bet ir šio muziejaus statuso.

GAM įsteigtas 1992 m. spalio 14 d. po audringų visuomenės mitingų, reikalaujančių buvusiuose KGB rūmuose sukurti sovietinį genocidą atspindintį ir jo aukas pagerbiantį muziejų. Steigėjai – LR Kultūros ir švietimo ministerija bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kurie ir parinko dabartinį pavadinimą, atsižvelgdami į absoliučios daugumos Lietuvos žmonių nuomonę. Tik 1997 m. muziejus buvo reorganizuotas, o steigėjo funkcijos perduotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC), kuris, atsižvelgdamas į jau veikiančių Vilniuje muziejų ekspozicijas, parengė GAM koncepciją ir ją nuosekliai įgyvendino. Šiandien tai lankomiausias muziejus visoje Lietuvoje ir jau vien tai daug pasako apie jo ekspozicijų kokybę, nepaisant paties žemiausio jo oficialaus statuso.

Lietuvoje pagal savo statusą muziejai skirstomi į keturias kategorijas: nacionaliniai, respublikiniai, apskričių ir savivaldybių bei žinybiniai. GAM yra žinybinis muziejus, užimantis 3365 kv. m. plotą (likusią pastato dalį užima teismai).

Tuo tarpu vos už 300 metrų veikia respublikinis valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, užimantis 5340 kv. m. plotą, iš kurio 1382 kv. m. kažkam išnuomoti. Lankomumu muziejus neprilygsta GAM, nepaisant kur kas aukštesnio savo statuso, tačiau A. Kasparavičiui niekas netrukdo jame apsilankyti ir pasitenkinti išties išsamia holokausto ekspozicija. Gaono muziejus turi net penkis filialus: Tolerancijos centrą, Holokausto ekspoziciją, Istorines ekspozicijas, Panerių memorialą ir Ž. Lipšico memorialinį muziejų Druskininkuose. Dar daugiau – GAM ir Gaono muziejai tarpusavyje sutarę vengti atspindimų temų dubliavimo.

Holokausto ekspozicijas istorikas nesunkiai galėtų aptikti ir kituose Lietuvos muziejuose, tačiau akivaizdu, jog ne toks yra jo tikslas – sunku būtų patikėti, kad šių visuotinai žinomų arba lengvai aptinkamų faktų istorikas nežinotų. Nebent tikslas būtų visuose be išimties Lietuvos muziejuose įrengti holokausto ekspozicijas arba visus juos paversti vien holokausto muziejais. Pagaliau, jeigu istorikui viso to atrodo pernelyg mažai, niekas netrukdo jam pačiam imtis darbo drauge su visu istorijos institutu ir inicijuoti dar vieno holokausto muziejaus steigimą – tokias jo pastangas daugelis tik pasveikins.

Kita istoriko citata: „Dėl šios apgailėtinos politikos šiandien ir kyla skandalai pasaulyje, leidžiantys klijuoti lietuviams žydšaudžių etiketes. Jei mes negerbiame savęs, tai kodėl mus turėtų gerbti kiti? Kaip šiandien moraliai turi jaustis lietuviai, ką apie Lietuvą turi galvoti pasaulis, jeigu „klaida“ Genocido aukų muziejaus ekspozicijose bus ištaisyta tik po žeminančios publikacijos CNN tinklalapyje?“

Dėl lietuvių ir pasaulio savijautos pergyvenantis A. Kasparavičius gali būti tikras, jog „klaida“ niekada nebus ištaisyta nei po CNN, nei po kieno nors kito publikacijos. Jau vien dėl to, kad jokios klaidos šiuo atveju nebuvo – steigiant GAM ir svarstant šio muziejaus koncepciją gautas visų suinteresuotų Lietuvos institucijų bei žinybų pritarimas, neprieštaravo tam ir žydų bendruomenė, kuri, kap minėta, turi savo muziejus su atitinkamomis ekspozicijomis. Ko gero, nebuvo atsiklausta tik CNN bei A.Kasparavičiaus, gal dėl to jiems taip apmaudu…

Tenka cituoti toliau: „Keistoka, kad Lietuva, kuri turi specialius tyrimų centrus iki šiol nesugebėjo net pakenčiamai ištirti vadinamosios žydšaudžių temos. Regis, Lietuvoje nėra nei vienos monografijos, disertacijos, kurioje ramiai, argumentuotai būtų išanalizuota kad ir tų liūdnai pagarsėjusių lietuviškų savisaugos batalionų problema. Ištirtas jų kontingentas, socialinė padėtis, „žygiai” Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Kiek žmonių dalyvavo egzekucijose, kiek atliko pagalbinį vaidmenį, ar visuomenė juos rėmė?“

Istoriko žiniai vien LGGRT centras yra išleidęs gausybę medžiagos šia tema. Vien publikacijų pavadinimų vardijimas užimtų pusę straipsnio apimties, tad netikintiems siūlau pasiskaityti čia. Žinoma, istorikas dar labai pergyvena ir dėl to, kad Lietuvoje prastai dirba prokuratūra bei teismai, esą vangiai tiriantys arba apskritai netiriantys holokausto nusikaltimų. CNN esą tai taip pat pastebėjo…

Klausimas, žinoma, retorinis, tačiau galbūt istorikas gali paminėti bent vieną atvejį, kai pačios JAV teismai nuteisė ką nors dėl holokausto nusikaltimų? Amerikiečiai tik „drąsiai ir atvirai“ išsiunčia tokius įtariamuosius į kitas šalis, atimdami pilietybę „dėl nuslėptos praeities“, nes puikiai suvokia, jog jų demokratiškiausioje teisinėje sistemoje esant tokiai dokumentinių įrodymų bazei visi kaltinimai neišvengiamai žlugtų, o bylos būtų beviltiškai pralaimėtos. Todėl A. Kasparavičiaus išsakyti kaltinimai dėl dviveidiškumo nagrinėjant holokausto nusikaltimus galėtų būti nesunkiai peradresuojami tai pačiai JAV, nes Lietuva vos per 20 savo Nepriklausomybės metų realių teisinių procesų statistika Ameriką gerokai aplenkė. Pastaroji per 65 metus savo tyruose teaptiko du lietuvius, įtariamus holokausto nusikaltimais… Lietuvoje gi tokių asmenų paprasčiausiai nėra – visi nuteisti bei sušaudyti dar sovietmečiu. Galbūt panašių publikacijų tikslas ir yra juos sugalvoti, ką sėkmingai jau daugelį metų daro liūdnai pagarsėjęs E. Zurofas su kompanija?

Gal metas ir mums „modernizuoti“ savo teisinę sistemą ir mums atsiunčiamus įtariamuosius paprasčiausiai siųsti atgal, perimant JAV praktiką? Tačiau akivaizdu, jog netgi visiškai dubliavus amerikietiškąją teisinę sistemą, Lietuva ir toliau būtų beatodairiškai kaltinama bei šmeižiama – to reikalauja holokausto industrijos interesai ir labai gaila, kad Lietuvos istorikai įtraukiami į šio abejotino bei moraliai degradavusio, tačiau labai pelningo verslo verpetą. Kad tik kas neužmirštų duoti užsakymų ir mūsiškiams…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ričardas Čekutis.

www.patriotai.lt

2010.07.16


Prisijunkite prie diskusijos