Atviras laiškas Seimo narei prof. A.M.Pavilionienei: ką skatina primityvūs jausmai


Print

Pas­ku­ti­niu me­tu at­si­grę­žė­te į ho­mo­sek­su­a­lios orien­ta­ci­jos žmo­nes ir, at­ro­do, jų pro­ble­mos Jums ta­po svar­biau­sios. Ne­ga­li­me ty­lė­ti. Glu­mi­na ir skau­di­na, kad Jū­sų gi­na­mi žmo­nės rei­ka­lau­ja ypa­tin­go dė­me­sio ir pri­pa­ži­ni­mo. Ho­mo­sek­su­a­lų pa­ra­duo­se su­si­ren­ka jau­ni, svei­ki, stip­rūs ir links­mi žmo­nės. Ko gi jie no­ri? Ko­kių „ly­gių“ tei­sių? Kas jiems drau­džia­ma Lie­tu­vo­je?

Vi­si žmo­nės yra skir­tin­gi sa­vo pri­gim­ti­mi, ne­ly­gūs sa­vo so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi, vi­si yra „ki­to­kie“. Tik tie, ku­riems la­biau­siai rei­kia pa­gal­bos, pa­ra­mos ir su­pra­ti­mo, gy­ve­na ty­liai, ne­rei­ka­lau­da­mi jo­kios „ly­gy­bės“ – vis tiek ne­bus „ly­gūs“. Nie­ka­da… Tai iš tie­sų ne­lai­min­gi žmo­nės – ak­lie­ji, kurč­ne­by­liai, žmo­nės su psi­chi­kos ar ju­dė­ji­mo ne­ga­lia. Jie – aki­vaiz­džiai ki­to­kie.

Ne­rei­kia pa­ra­dų tam įro­dyti. O kas gi­na jų tei­sę gy­ven­ti bent kiek ge­riau, oriau, ne skur­de, ne at­skir­ty­je, ne glo­bos na­muo­se? Tie žmo­nės, per­fra­za­vus Jū­sų žo­džius, „vi­sa­da bu­vo, yra ir bus ša­lia mū­sų“ (del­fi.lt). Ko­dėl jų ne­ma­to Lie­tu­vos au­to­ri­te­tin­gi žmo­nės? Ko­dėl ne­pa­ste­bi­te ir Jūs?

Liūd­na, kad mū­sų vi­suo­me­nė, ran­kio­da­ma sve­ti­mas tra­di­ci­jas, iš­kė­lė ant pje­des­ta­lo ly­tiš­ku­mą, sek­su­a­lu­mą, rep­ro­duk­ci­nes tei­ses ir pan.

Mū­sų nuo­mo­ne, žmo­gus – ne tik ly­ti­nė bū­ty­bė (prieš­ta­rau­ja­me Jū­sų tei­gi­niui del­fi.lt). Svar­biau­sia – mąs­tan­ti bū­ty­bė, ku­rian­ti Že­mė­je gė­rį, ge­ro­vę, da­ly­vau­jan­ti net gy­vy­bės kū­ri­me. Žmo­ni­jos mi­si­ja – kur­ti ir sau­go­ti gy­vy­bę, ypač sil­pną, ne­ga­lin­čią ap­si­gin­ti, su­da­ry­ti jai sau­gias są­ly­gas aug­ti tvir­to­je šei­mo­je.

Kai pa­mirš­ta­mi svar­biau­si žmo­ni­jos tiks­lai, kai dė­me­sys su­kon­cen­truo­ja­mas tik į kū­niš­ku­mą, sek­su­a­lu­mą, ma­lo­nu­mus ir pan., vi­suo­me­nė tam­pa egois­tiš­ka, be­jaus­mė ki­tų skaus­mui, to­le­ruo­jan­ti gy­ve­ni­mą be pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės. Tie pri­mi­ty­vūs jaus­mai ska­ti­na amo­ra­lu­mą, iš­yra šei­mos, dau­gė­ja ap­leis­tų vai­kų tra­ge­di­jų, ne­pil­na­me­čių ma­mų skau­džių is­to­ri­jų, plin­ta nu­si­kal­ti­mai, ypač sek­su­a­li­niai.

Kas at­sa­kys už griau­na­mą do­ro­vę Lie­tu­vo­je?

Pra­šo­me Jū­sų – pa­gal­vo­ki­te apie Lie­tu­vos at­ei­tį. At­si­gręž­ki­te į tik­rą­sias ver­ty­bes ir jų iš­sau­go­ji­mą.

Krei­pia­mės į Jus, kaip į švie­sios at­min­ties Ro­lan­do Pa­vi­lio­nio, mū­sų Al­ma Ma­ter rek­to­riaus, žmo­ną, naš­lę, ver­tą pa­gar­bos mo­ti­ną ir sa­vo anū­kų mo­čiu­tę. Jū­sų pa­li­kuo­nys į gy­ve­ni­mą iš­ėjo iš svei­kos tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos šei­mos. Ar ga­li­te pro­pa­guo­ti gy­ve­ni­mo ne­pa­tik­rin­tą, nie­kuo ne­pa­grįs­tą, su nie­kuo ne­su­sie­tą šei­mos mo­de­lį, su­da­ran­tį ne­sau­gią ap­lin­ką au­gan­tiems vai­kams – tau­tos at­ei­čiai?

Nuotraukoje: parlamentarė prof.  A. M. Pa­vi­lio­nie­nė.

Atvirą laišką pasirašė Aud­ro­nė SABALIAUSKIENĖ, Re­gi­na INČIŪRIENĖ, Ire­na MARCINKEVIČIENĖ, 1950–1954 metais veikusios pasipriešinimo okupacijai tautinės religinės organizacijos „Atžalynas“ dalyvės.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.06.21


Prisijunkite prie diskusijos