Paskutiniu metu atsigręžėte į homoseksualios orientacijos žmones ir, atrodo, jų problemos Jums tapo svarbiausios. Negalime tylėti. Glumina ir skaudina, kad Jūsų ginami žmonės reikalauja ypatingo dėmesio ir pripažinimo. Homoseksualų paraduose susirenka jauni, sveiki, stiprūs ir linksmi žmonės. Ko gi jie nori? Kokių „lygių“ teisių? Kas jiems draudžiama Lietuvoje?
Visi žmonės yra skirtingi savo prigimtimi, nelygūs savo socialine padėtimi, visi yra „kitokie“. Tik tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos, paramos ir supratimo, gyvena tyliai, nereikalaudami jokios „lygybės“ – vis tiek nebus „lygūs“. Niekada… Tai iš tiesų nelaimingi žmonės – aklieji, kurčnebyliai, žmonės su psichikos ar judėjimo negalia. Jie – akivaizdžiai kitokie.
Nereikia paradų tam įrodyti. O kas gina jų teisę gyventi bent kiek geriau, oriau, ne skurde, ne atskirtyje, ne globos namuose? Tie žmonės, perfrazavus Jūsų žodžius, „visada buvo, yra ir bus šalia mūsų“ (delfi.lt). Kodėl jų nemato Lietuvos autoritetingi žmonės? Kodėl nepastebite ir Jūs?
Liūdna, kad mūsų visuomenė, rankiodama svetimas tradicijas, iškėlė ant pjedestalo lytiškumą, seksualumą, reprodukcines teises ir pan.
Mūsų nuomone, žmogus – ne tik lytinė būtybė (prieštaraujame Jūsų teiginiui delfi.lt). Svarbiausia – mąstanti būtybė, kurianti Žemėje gėrį, gerovę, dalyvaujanti net gyvybės kūrime. Žmonijos misija – kurti ir saugoti gyvybę, ypač silpną, negalinčią apsiginti, sudaryti jai saugias sąlygas augti tvirtoje šeimoje.
Kai pamirštami svarbiausi žmonijos tikslai, kai dėmesys sukoncentruojamas tik į kūniškumą, seksualumą, malonumus ir pan., visuomenė tampa egoistiška, bejausmė kitų skausmui, toleruojanti gyvenimą be pareigos ir atsakomybės. Tie primityvūs jausmai skatina amoralumą, išyra šeimos, daugėja apleistų vaikų tragedijų, nepilnamečių mamų skaudžių istorijų, plinta nusikaltimai, ypač seksualiniai.
Kas atsakys už griaunamą dorovę Lietuvoje?
Prašome Jūsų – pagalvokite apie Lietuvos ateitį. Atsigręžkite į tikrąsias vertybes ir jų išsaugojimą.
Kreipiamės į Jus, kaip į šviesios atminties Rolando Pavilionio, mūsų Alma Mater rektoriaus, žmoną, našlę, vertą pagarbos motiną ir savo anūkų močiutę. Jūsų palikuonys į gyvenimą išėjo iš sveikos tradicinės lietuviškos šeimos. Ar galite propaguoti gyvenimo nepatikrintą, niekuo nepagrįstą, su niekuo nesusietą šeimos modelį, sudarantį nesaugią aplinką augantiems vaikams – tautos ateičiai?
Nuotraukoje: parlamentarė prof. A. M. Pavilionienė.
Atvirą laišką pasirašė Audronė SABALIAUSKIENĖ, Regina INČIŪRIENĖ, Irena MARCINKEVIČIENĖ, 1950–1954 metais veikusios pasipriešinimo okupacijai tautinės religinės organizacijos „Atžalynas“ dalyvės.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.06.21
