Auganti infliacija ir silpstantis euras privertė ECB nustebinti rinkas


ECB Vadovė Christine Lagarde. EPA-ELTA nuotr.

Nors birželio mėnesį Europos centrinis bankas (ECB) skelbė, kad nuo liepos mėnesio imsis palūkanų normų didinimo 25 baziniais punktais, galiausiai, ketvirtadienį į posėdį susirinkusi šios finansų institucijos Valdančioji taryba apsisprendė imtis ryžtingesnio sprendimo ir bazines palūkanų normas padidino puse procentinio punkto.
 
Nors rinkos dalyviai ir ekspertai buvo linkę prognozuoti, kad sprendimų priėmėjai veikiausiai išliks nuoseklūs ir pirmą kartą per vienuolika metų didinant palūkanas apsiribos ketvirčio procento pakėlimu, galiausiai priimtas Banko sprendimas stebinti neturėtų. Euro zonoje ir toliau fiksuojama rekordinė infliacija, JAV dolerio atžvilgiu smunkantis euro kursas ir kritika dėl vėluojančių sprendimų, galinčių prislopinti spartų kainų augimą, ECB privertė ieškoti sprendimų, kuriais būtų pasiųstas signalas apie pasirengimą imtis veiksmų.
 
Vis tik, nors pagrindiniu euro zonos pinigų politikos formuotojų rūpesčiu išlieka itin aukšta infliacija, sprendimą dėl palūkanų normų didinimo lydėjo ir naujos priemonės, skirtos valdyti „nepagrįstų“ skolinimosi skirtumų tarp šalių narių išaugimą, priėmimas.
 
Kiti didieji bankai palūkanas didina kur kas sparčiau
 
Ketvirtadienį Frankfurte priimtus sprendimus ECB vadovė Christine Lagarde vadino „išties istoriniais“. Tendencingas palūkanų normų mažėjimas euro zonoje prasidėjo dar 2008 m. gruodį, visam pasauliui susiduriant su ekonominės krizės iššūkiais. Jas vėl didinti imta 2011 m., kuomet balandžio ir liepos mėnesiais apsispręsta palūkanas pakelti po 0,25 proc. punkto. Tačiau pinigų politiką vėl imta švelninti tų pačių metų lapkritį.
 
Prieš daugiau nei dešimtmetį priimtas sprendimas didinti palūkanų normas buvo pernelyg skubotas, aiškina buvęs Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Tačiau šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA jis sakė esąs tikras, kad šį kartą ECB savo sprendimų atšaukinėti nereikės, kadangi „turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją“.
Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Galiausiai 2014 m. euro zonoje vis dar fiksuojant nepakankamai spartų ekonominį augimą, indėlių palūkanų normos apskritai įžengė į neigiamą teritoriją, o visiškas žemumas jos pasiekė dar 2019 m. rugsėjį, pasauliui dar nesusidūrus su COVID-19 pandemija. Euro zonoje ir visame pasaulyje prasidėjus koronaviruso iššūkiams, centriniai bankai ir toliau vykdė skatinamąją pinigų politiką.
 
Tačiau praėjusių metų pabaigoje pradėjusi augti infliacija, sprendimų priėmėjus privertė imtis monetarinės politikos griežtinimo. JAV Federalinis rezervas (FED) palūkanų normas jau padidino iki 1,5-1,75 proc. ribos, Anglijos bankas nustatė 1,25 proc. lygį. Todėl vienintelis „didžiojo ketverto“ bankas, kuriame palūkanų normos vis dar bus mažesnės nei ECB, yra Japonijos centrinis bankas, kuriame palūkanos siekia -0,1 proc. Todėl euro zonos pinigų politikos formuotojai neretai buvo kritikuojami, kad siekiant valdyti infliaciją jie atsilieka nuo kitų centrinių bankų.
 
Ilgojo laikotarpio infliacijos prognozės viršija paties ECB keliamą tikslą
 
Infliacija buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, paskatinusių ECB imtis pinigų politikos griežtinimo. Ilgojo laikotarpio kainų augimo prognozės, šiek tiek viršijo sprendimų priėmėjų užsibrėžtą 2 proc. lygį.
 
Pagal birželio mėnesį skelbtas Banko ekspertų prognozes, 2022 m. vidutinė metinė infliacija bus 6,8 proc., o 2023 ir 2024 m., numatoma, kad kainų augimo tempas sumažės atitinkamai iki 3,5 ir 2,1 proc.
 
Šią savaitę ECB priimtus sprendimus komentavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus aiškino, kad spartesnį palūkanų kėlimą paskatino tai, jog infliacija ima įsigalėti vis platesne apimtimi, o euro zonoje fiksuojami mėnesio infliacijos duomenys „dar kartą nustebino“.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Dar viena priežastis, skatinusi centrinį banką imtis veiksmų, galinčių bent kažkiek nustebinti rinkas – euro kurso smukimas dolerio atžvilgiu. Prieš keletą savaičių vienas euras pirmą kartą per dvidešimt metų nukrito žemiau dolerio, jo kursas siekė 0,9998. Po savaitės, šį trečiadienį euro kursas kiek išaugo, rinkoje kiek padidėjus lūkesčiams, kad ECB bazines palūkanas ketvirtadienį gali pakelti ne 0,25, o iš karto 0,50 proc. punkto.
 
Nors ECB nesiekia tiesiogiai paveikti valiutos kurso, euro kurso mažėjimas JAV dolerio atžvilgiu taip pat buvo vienas iš veiksnių, kurį, priimant sprendimą dėl spartesnio palūkanų didinimo įvertino ECB. Tai pripažino ir G. Šimkus.
 
Lietuvos banko vadovo teigimu, dolerio sustiprėjimas euro atžvilgiu taip pat prisideda prie infliacijos augimo, kadangi daugelis energetinių išteklių yra perkami juos įkainojant būtent JAV valiuta. Todėl valiutų kursas yra vienas iš „informacijos šaltinių“, lemiančių sprendimą, akcentavo G. Šimkus.
 
ECB formuoja „koridorių“, kuriame gali skolintis komerciniai bankai: tai lemia ir Euribor dydį
 
Todėl ECB apsisprendė nuo liepos 27 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normas pakelti iki 0,5 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos sieks 0,75 proc., o indėlių palūkanų normos sudarys 0,00 proc.
 
Nustatydami šiuos dydžius, centriniai bankai siekia paveikti tarpbankines palūkanų normas. Taip suformojamas „koridorius“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.
 
Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai pirmiausiai skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.
 
Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.
 
Komercinių bankų skolinimosi galimybės paveikia ir tarpbankinės palūkanų normos Euribor procentą, kuris, kartu su banko nustatoma marža, lemia galutinį paskolų palūkanų dydį. Lietuvos banko pateikiamais skaičiavimais, vidutinė paskola, kuri Lietuvoje šiuo metu sudaro maždaug 50 tūkst. eurų, Euribor išaugus 0,5 proc. punkto, brangtų 12 eurų. Atitinkamai išaugus 1 proc. punktu – palūkanos išaugtų 24 eurais, o pasiekus 2 proc. – apie 50 eurų.
 
ECB sieks ir toliau didinti palūkanas, tačiau susidurs su sunkumais
 
Nors Lietuvos atstovas ECB Valdančiojoje taryboje G. Šimkus aiškiai indikuoja, kad tai nėra pirmas ir paskutinis palūkanų normų didinimas artimiausiu metu, tačiau ekonomistai jau dabar sako, jog sprendimų priėmėjams siekiant toliau griežtinti pinigų politiką, bus susiduriama su iššūkiais.
 
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad finansų rinkose vis dar girdimi praėjusį dešimtmetį euro zoną krėtusios valstybių skolos krizės aidai – Italijos skolinimosi kaina sparčiai didėja, o jai nepadės ir byranti Mario Draghio vyriausybė bei galimi išankstiniai rinkimai Italijoje.
 
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Dėl šios priežasties ECB pristatė ir naują bei, N. Mačiulio teigimu, „šiek tiek prieštaringai vertinamą“ pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (angl. transmission protection instrument), kurio pagalba bus siekiama užtikrinti, kad nė vienos euro zonos valstybės skolinimosi kaina netaptų netvari.
 
Tai, kad išeinant iš neigiamų palūkanų normų ribos, prie „pigių pinigų pripratinta“ euro zona veikiausiai susidurs su sunkumais, akcentavo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas.
 
Būtent naujosios transmisijos apsaugos priemonės poreikis, LLRI eksperto vertinimu, iliustruoja situacijos, kurioje atsidūrė pinigų politikos formuotojai sudėtingumą.
 
Tokios priemonės būtinybė kyla dėl to, kad euro sistemą sudaro 19 valstybių narių. Todėl siekiant, kad pinigų politikos sprendimai visas šalis nares paveiktų panašiai, yra būtinas naujas instrumentas, G. Šimkaus teigimu „iš principo bazuka“, kuri „ex ante“ nebus apribota savo pirkimų apimtimi. Tuo metu ECB vadovė Ch. Lagarde, pristatydama šį instrumentą, pabrėžė, kad ECB būtų linkęs jo nenaudoti. „Tačiau jeigu jį panaudoti teks, mes nedvejosime“, – ketvirtadienį kalbėjo ji.
 
Anot sprendimų priėmėjų, pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas padės Valdančiajai tarybai dar veiksmingiau vykdyti jai suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą.
 
LLRI asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas. LLRI nuotr.

Naujoji priemonė leis euro sistemai vykdyti vertybinių popierių pirkimus antrinėje rinkoje. Banko pranešime teigiama, kad šiuo instrumentu būtų supirkinėjamos tų jurisdikcijų obligacijos, kurios susidurtų su finansavimo sąlygų pablogėjimu, nesusijusiu su priežastimis, nulemtomis konkrečiai šaliai būdingų bruožų.
 
Bet kokiu atveju, šiuo metu pirmoji gynybos linija apsisaugant nuo su pandemija susijusios rizikos pinigų politikos perdavimo mechanizmui, vis dar yra sumų, gautų iš pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) įsigytų vertybinių popierių išpirkimo, suėjus jų išpirkimo terminui, reinvestavimo lankstumas, akcentuoja ECB.
 
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
 
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
 
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
 
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2022.07.25; 06:44
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.