Austrijos sostinė Viena ne veltui buvo praminta šnipų rojumi


Print

Norint geriau suvokti, kodėl Austrija mums neatidavė KGB atsargos pulkininko Michailo Golovatovo, reikėtų prisiminti, kokios pozicijos Rusijos atžvilgiu oficialioji Viena laikėsi “šaltojo karo” metais.

Toji pozicija – prorusiška. Tiksliau tariant, Austrija jokioms žvalgybos netrukdė veikti jos teritorijoje: nei sovietams, nei amerikiečiams. Austrija ilgai neturėjo net savo kontržvalgybos. O jos sostinė buvo praminta šnipų Meka, šnipų rojumi.

Pažvelkime į Vieną kaip į šnipų sostinę. Taip, Austrijos sostinė garsėja kaip intelektualių turistų mėgstamas miestas. Čia – ir teatras, ir opera, ir muziejai, ir bažnyčios, ir architektūra. Tačiau Austrijos sostinė ilgokai buvo traktuojama ir kaip miestas, į kurį plūste plūsta įvairiausių pasaulio žvalgybų agentai. Ypač ši tendencija buvo ryški “šaltojo karo” laikais. Ne vieną dešimtmetį Viena buvo laikoma būtent ta vieta, kuri traukia tiek šnipus, tiek šnipų demaskuotojus. Viena buvo praminta šnipų sostine.

Šiai nuostatai susiformuoti padėjo ypatinga Vienos geografinė padėtis. Viena įsikūrusi tarp Vakarų ir Rytų Europos. Ji ir skiria, ir tuo pačiu – jungia vakarietišką Europą su rytietiška Europa. Būtent iš Austrijos sostinės Rusijos ir Vokietijos imperijos kadaise viena prieš kitą rengė žūtbūtines žvalgybines kovas. Neutralumo besilaikanti Austrija tradiciškai nesipriešino užsienio žvalgybų veiklai savo teritorijoje. Austrija kaip valstybė užtektinai ilgą laiko tarpą neturėjo net savo kontržvalgybos, kuri bent jau domėtųsi, ką gi iš tiesų jos žemėse veikia kitų valstybių žvalgybos. Todėl nenuostabu, kad šnipams buvo labai patogu palaikyti ryšius su saviškiais būtent Vienoje, o ne Berlyne, Paryžiuje, Londone ar Tel Avive.

Ypač komfortiškai Vienoje jautėsi tuometinė sovietų žvalgyba. Austrija netrukdė sovietų žvalgybos vadovams slapta bendrauti su savo agentais Vienos parkuose, viešbučiuose, kavinėse.  Todėl sovietų KGB būtent Vienoje aptardavo svarbiausius reikalus su savo užverbuotais arba perverbuotais agentais. Amerikos Federalinių tyrimų biuro (FTB) analitikai tokiems KGB susitikimams sugalvojo net specialųjį terminą: “Vienos procedūros”.

Anatolijus Golicynas, KGB darbuotojas, perbėgęs į Vakarus 1961-aisiais metais, prisipažino, jog Vienos laikotarpis jo gyvenime – labai produktyvus. Vienoje kaip KGB kuratorius ji dirbo 1953 – 1955 metais. Tąsyk jis Austrijos sostinėje stebėjo rusų emigrantus – tiek sovietinius, tiek antisovietiškai nusiteikusius.

Piotras Deriabinas – KGB darbuotojas, taip pat nusprendęs pasitraukti į Vakarus. Kadaise KGB jam liepė Vienoje suburti specialų agentūrinį tinklą. P.Deriabino agentai privalėjo pradėti savo veiklą po 1954-ųjų, kai iš Austrijos pasitraukė sovietų kariuomenė.

Po Antrojo pasaulinio karo Austrija, kaip ir Vokietija, buvo padalinta į amerikietiškąją, britiškąją, prancūziškąją ir sovietinę okupacines zonas. Taigi tuo metu Vienoje drauge patruliuodavo net keturių šalių kareiviai – britai, rusai, amerikiečiai ir prancūzai. Tarp patruliuojančiųjų nusistovėjo draugiški santykiai. Bet bičiulystė buvo apgaulinga.

Štai meniniame, nuotykiniame filme “Trečiasis žmogus”, pastatytame 1950-aisiais, spalvingai pavaizduota atmosfera pokarinėje Vienoje. Scenarijų filmui parašė garsusis Gremas Grinas. Nors filme daugiausiai dėmesio skiriama “juodosios rinkos” veikėjams, veikiantiems Vienoje, tačiau užtektinai vietos skiriama ir Vienoje dirbantiems žvalgybininkams.

Pokarinėje Vienoje sykį amerikiečių ir britų žvalgybos sužinojo apie giliai žemėje įkastą slaptą sovietų kabelį, vedantį rusų karinės komendantūros link. Kabelis buvo nutiestas netoli britų okupacinės zonos. Taigi nuspręsta slapta prisijungti prie sovietų kabelio. Ši operacija pavadinta “sidabrine”. Amerikiečių ir britų specialistai nesunkiai prisijungė prie sovietų kabelio. Ir slapta klausėsi visų sovietų karinės komendantūros pokalbių. Operacijos “Sidabras” stogu tapo Gariso audinių parduotuvė. Būtent šios parduotuvės sandėliuke britai įrengė slaptą pasiklausymo postą. Bet audinių parduotuvė ilgainiui tapo tokia populiari, jog gausiai plūstantys pirkėjai ėmė kelti pavojų operacijos saugumui. Amerikiečiams ir britams teko panaudoti neįprastų priemonių, kad pirkėjai neįtartų, jog po jų kojomis vyksta kažkas neįprasto ir slapto.

Tiesa, penktojo dešimtmečio metais Viena prarado šnipų sostinės vardą. Šis apibūdinimas atiteko Berlynui. Nepaisant tokių pasikeitimų Austrijos sostinėje vis tiek knibždėte knibždėjo įvairiausio rango žvalgų, kontržvalgybininkų, agentų, informatorių. Galų gale būtent Vienoje veikė MAGATE – tarptautinė branduolinės energijos agentūra. Toji MAGATE “šaltojo karo” laikais viliote viliojo šnipus. Rusų šnipai čia sugebėjo užimti svarbius, įtakingus postus. Beje, kaip ir tarptautinėse Vienos organizacijose, užsiimančiose prekybos reikalais. Žodžiu, sovietai beveik be trukdžių vogė pažangiausias Vakarų technologijas.

Vienoje veikė ir speciali JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) grupė, kuri rūpinosi išimtinai naujų agentų verbavimu. Ir intensyviai medžiojo sovietams parsidavusius saviškius. Štai tik keli pavyzdžiai.

JAV karinių jūrų pajėgų radistas Džonas A.Džokeris, dirbęs rusams, slapta susitikdavo su savo kuratoriumi iš KGB. Tokių susitikimų iš viso užfiksuota vienuolika. Pats Džonas A.Džokeris yra vaizdingai aprašęs “austriškas procedūras”. Atvykęs į Vieną jis pirmiausiai skubėdavo į nurodytą firmą, nuomojančią automobilius. Išsinuomavęs automobilį jis ilgai važinėdavo po Vieną. Sustodavo būtent griežtai nurodytoje vietoje. Tada – ilga kelionė pėsčiomis. Pagal iš anksto numatytą maršrutą. Painų, turintį net dvidešimt pasisukimų tai į kairę, tai į dešinę.

Viskas buvo suskaičiuota sekundžių tikslumu, kad nurodytoje sankryžoje konkrečiu laiku akis į akį susitiktų su kuratoriumi. Susitikęs perduodavo slaptąją informaciją – šifrų kodus. Prasilenkę jie vėl susitikdavo maždaug po 15 minučių. Tada truputį pasišnekėdavo. Kuratorius įvardindavo naująją užduotį. Paskutiniu momentu kuratorius Dž.Džokeriui perduodavo pinigus – honorarą už šnipinėjimą. Ir papasakodavo, kada, kur ir kaip numatomas naujasis susitikimas.

Kartą Dž.Džokeris į Vieną buvo atskridęs su senute motina. Motinos prireikė tam, kad jos moteriškame dirže būtų galima paslėpti pinigus. Amerikietis muitininkas, tikrinęs Dž.Džokerio motiną, net neįtarė, kad toji maloni senučiukė moteriškame dirže slepia pinigus, gautus už Amerikos interesų išdavimą.

Ronaldas Peltonas, perdavęs slaptos informacijos sovietams, irgi buvo du sykius atvykęs į Vieną. Slapti susitikimai vykdavę konspiraciniame bute. Tačiau trečiasis susitikimas neįvyko. R.Peltonas net tris dienas klaidžiojo po Vieną laukdamas pasirodant kuratoriaus. Bet kuratorius nepasirodė. Sovietai išsigando, kad jų agentas gali būti amerikiečių perverbuotas.

Džeimsas Garperis, teikęs sovietams slaptos informacijos apie Vakarų balistines raketas, taip pat vykdavęs į Vieną slaptiesiems susitikimams.

JAV jūrų pėstininkų seržantas Kleitonas Dž.Lountris, užverbuotas Maskvoje, dar tuo metu, kai SSRS sostinėje saugojo Amerikos ambasadą. Vienoje jis buvo susitikęs bent keletą sykių su naujuoju KGB kuratoriumi. Toks susitikimas buvo reikalingas, nes seržantą iš Maskvos perkėlė į Vieną (saugoti Amerikos ambasados Vienoje).

Buvęs CŽV darbuotojas Edvardas Li Govardas mažų mažiausiai vieną kartą lankėsi Vienoje, kur planavo susitikti su sovietų kuratoriumi (galų gale pabėgo į Maskvą).

Feliksas S.Blošas ilgokai darbavosi Amerikos ambasadoriaus Vienoje padėjėju, kol buvo apkaltintas dviguba veikla, naudinga sovietams. F.S.Blošas buvo demaskuotas Paryžiuje, kur slapta susitiko su sovietų žvalgu, o šį susitikimą užfiksavo prancūzų kotržvalgyba.

Vienoje mįsligomis aplinkybėmis yra prapuolęs KGB darbuotojas Nikolas Šadrinas, nusprendęs talkinti amerikiečiams. N.Šadriną CŽV agentai privalėjo akylai saugoti nuo galimo KGB keršto. Bet su savo užduotimi CŽV nesusitvarkė. N.Šadriną sovietų žvalgyba pagrobė ir tyčia ar netyčia nušovė.

Tad Rusijos žvalgyba niekad nesiskundė sunkiomis darbo salygomis Austrijos sostinėje Vienoje.

Nuotraukoje: Austrijos sostinė Viena, kuri “šaltojo karo” laikais vadinta šnipų rojumi.

2011.07.26


Prisijunkite prie diskusijos