Austrijos laikraštis „Kronen – Zeitung“, sutrumpintai vadinamas „Krone“ (liet. „karūna“) nevengia skelbti kritiškų straipsnių apie Europos Sąjungą. 2010 m. gegužės 11 d. numerio rubrikoje „Skaitytojų laiškai“ paantrašte „Dėl Europos Sąjungos teatro“ skelbiamos dvi kritiškos nuomonės, kurių autoriai nestokoja humoro jausmo. Kadangi panašių kritiškų minčių galima išgirsti ir Lietuvoje, manytume, jog mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su „bendrasąjungiečių“ iš Austrijos mintimis. Pateikiame šiek tiek sutrumpintą straipsnių vertimą. Josefas Klepitsas savo laišką pavadino „Ar Europos Sąjunga nesubyrės?“
Aš esu už Europą ir vertinu tai, kad priklausau Europos kultūros ir civilizacijos terpei. Bet Europa yra kas kita nei ES su išsipūtusia savo galva Briuselyje. ES atstovai neturi teisės savintis Europą, bet jie nuolat savinasi, ir tai yra pagrindinė problema. Europa priklauso mums visiems, ne vien tik Briuselio biurokratams.
„Krone“ yra vienintelis laikraštis, kuris kasdien visiems suprantama kalba primena šį skirtumą. Ir gerai. Briuselis reglamentuoja, kuri obuolių dalis gali būti rausva, nustato maksimaliai leistiną vejapjovių keliamą garsą. Jis sprendžia, kas yra švarus vanduo, iš ko susideda saldainiai nuo kosulio. Reglamentuojamas agurko išsilenkimo laipsnis, traktoriaus sėdynė. Nepamirškime diskusijų dėl uogienės, reklamos draudimų – vienintelis dalykas, ko trūksta, yra draudimas uždrausti.
Sunku patikėti, bet pasitaiko ir blaivaus proto: nutarimas, reglamentavęs leistiną dydį skylutės, susidariusios iš medžio tekstūros iškritus šakelei, veikiai buvo panaikintas.
Nėra ko stebėtis, kad tikėjimas Europos Sąjunga nuolat mažėja, klupinėjama užkliuvus už savo klaidų ir valdžios interesų. Daugelis dalykų buvo pradėta įgyvendinti pernelyg greitai. Pavyzdžiui, atidarytos visos sienos, Europos Sąjunga išplėsta į rytus, į euro zoną pateko tokie aferistai ir sukčiai kaip graikai. Ypač tenka apgailestauti dėl to, kad ES seniai prarado ryšius su žmonėmis ir iš valstybių narių išreikalauja vis daugiau pretenzijų į valdžią.
Negalėjo būti ištesėti daugybė aistringų mūsų Europos Sąjungos fanų pažadų – Vranickio (Vranitzky – politikas, buvęs Austrijos federalinis kancleris, Austrijos socialistų partijos pirmininkas – I.T. ), Buseko (Busek – politikas, Austrijos liaudies partijos veikėjas, buvęs Austrijos vicekancleris. – I.T.), Moko (Mock – buvęs Austrijos vicekancleris, Užsienio reikalų ministras, Austrijos liaudies partijos veikėjas. – I.T.), Šiuselio ir kompanijos (Schüssel&Co, Šiuselis – politikas, Austrijos liaudies partijos veikėjas, buvęs Austrijos federalinis kancleris. –I.T.): neišsaugotas santaupų anonimiškumas, nieko gero neišėjo iš tranzito sutarties.
Nedarbas pasiekė rekordinį lygį, mūsų valiutos vertę lemia spekuliantai. Europos Sąjungoje jaunimo nedarbas jau siekia 20 procentų, Ispanijoje – net 42 proc. Nedarbas reiškia, kad pagrindinis mokesčių šaltinis vis labiau senka, o tai sukelia socialinį nerimą.
Bendra valiuta buvo geras politinis sprendimas. Vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų, buvęs Vokietijos federalinis kancleris Helmutas Kohlis, prieš daugalį metų buvo pasakęs, jog tam, kad būtų galima išgyventi, vien valiutinės sąjungos neužtenka. Kad būtų galima atsilaikyti prieš Kinijos, Indijos ir JAV rinkas, euro zonoje papildomai dar reikia ekonominės vienybės su vienodomis mokesčių ir rinkliavų normomis. Europai iki to dar labai toli, ir niekas nežino, ar apskritai galima šitaip nepaisyti nacionalinių interesų. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba: spekuliantai valiuta, ekonominės vienybės nebuvimas, besitęsiančios biurokratinės patyčios ir nepaliaujamas eilinių piliečių atskirtumas galėtų sužlugdyti ir šimtmečio projektą – Europos Sąjungą.
Wilhelmo Haiblio laiškas skelbiamas pavadinimu „Vėl buvo galima užlopyti dar vieną „skylę“.
Nors daugelis to nenorėtų girdėti, bet Europos Sąjunga taip skubotai atsirado pirmiausia dėl ekonominių priežasčių. Vienas svarbiausių argumentų buvo siekis ilgesniam laikui apsaugoti mūsų „gerovę.“ Po karo Vidurio Europos šalys išgyveno didžiulį ekonomikos pakilimą.
Dėl didėjančio bedarbių skaičiaus, mažėjančių realių pajamų ir kelių kitų priežasčių tas ekonomikos augimas išsisėmė. Vienintelė galimybė buvo „į savo laivą“ pasikviesti „augančias rinkas.“ Būtent dėl to taip staiga buvo forsuojama Europos Sąjungos plėtra (taip pat į rytus). Kad visa ši finansinė mašina iš tikrųjų veiktų, į tas augančias rinkas iš pradžių reikia įlieti pinigų. Pinigų palankių kreditų pavidalu, tarkime, mūsų bankų pinigų. Šalyse, į kurias tie pinigai pateks, žmonės nusipirks (taip pat paėmę kreditan, gavę paramą ir pan.) daiktų, kurių anksčiau nebūtų galėję įsigyti. Variklis pradeda suktis. Mes vėl imame gaminti dalį tų daiktų, kurių ten jiems reikia ir t. t.
Kol variklis veikia, viskas gerai. Bet neduok Dieve jis ims užsikirsti. Menkiausias netikrumas rinkoje gali sukelti grandininę reakciją. Staigiausiai nutraukti dirbtinį „augimą.“ Netikrumas reiškia netikrumą ir pinigų rinkoje (tai puikiai matėme ekonomikos krizėje), ir pratrūksta lavina. Geriau įsigilinus galima teigti, kad šiandien niekas negali įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu staiga reikėtų grąžinti visus kreditus ir paskolas. Kad mums negrėstų toks scenarijus, reikia nedelsiant užkamšyti kiekvieną skylę. Ekonomikos krizės (kuri iš tiesų buvo pinigų rinkos krizė) sąlygomis labai stipriai remiant bankus, arba – kaip rodo Graikijos pavyzdys – finansiškai remiant visą valstybę.
Ir dar – turime susitaikyti su tuo, kad pinigų tikriausiai niekas niekada negrąžins.
2010.05.26
