Autoriaus teisių pažeidimai – dažnas reiškinys Lietuvoje


Print

Konfliktas su Krašto apsaugos ministerijos fotografu Alfredu Pliadžiu (kur šiuo metu jis dirba, – ne tiek svarbu) kilo maždaug prieš dvejis metus. Susipykome dėl dviejų karinės tematikos nuotraukų, kurias buvau paskelbęs be jo sutikimo. Atsitiktinai gatvėje sutiktas fotografas A.Pliadis reikalavo, jog už tas nuotraukas sumokėčiau jam po keliasdešimt litų, juolab, kad po nuotraukomis nėra jo pavardės. (Po nuotraukomis tebuvo parašyta, kad jos – iš mano asmeninio archyvo). Teisinausi nuotraukas paėmęs iš asmeninio archyvo (tai – tiesa, kadaise intensyviai bendradarbiavau su KAMu kaip karinio priedo žurnalistas, todėl išties turiu sukaupęs neblogą nuotraukų karine tematika archyvą). Taigi vengiau mokėti honorarą.

Bevilkinant šį nemalonų reikalą buvau iškviestas į autorių teises ginančią agentūrą, kuri pareikalavo, kad A.Pliadžiui už nuotraukas sumokėčiau jau ne po keliasdešimt, bet po kelis šimtus litų. Paaiškėjo, jog, nesusitaręs su manimi gražiuoju, fotografas A.Pliadis teisybės ėmė ieškoti teisminėse institucijose. Ir ką gi?

Gintaras Visockas

Advokatas, su kuriuo tariausi dėl iškilusio konflikto, patarė sutikti: jei ryžčiausi bylinėtis, teisėjas gali priteisti net daugiau, nei prašo A.Pliadis.

Už nuotraukų paskelbimą be autoriaus sutikimo tąsyk sumokėjau nemažą baudą. Tikriausiai nereikia aiškinti, kaip tuo metu buvau įsižeidęs! Su gatvėje atsitiktinai sutiktu A.Pliadžiu, žinoma, pasisveikindavau, bet tik pro sukąstus dantis.

Po susikirtimo prabėgo daugiau nei dveji metai, o pyktis, atvirai kalbant, išgaravo. Šiandien pradedu gerbti kolegos A.Pliadžio poziciją ginant autoriaus teises. Mat šiais, 2009-aisiais, vis dažniau ir dažniau atsiduriu tokioje pat padėtyje, kaip anuomet dėl tų dviejų nelemtų nuotraukų atsidūrė fotografas A.Pliadis.

Štai 2009-ųjų metų rugpjūčio 17-ąją “Lietuvos žiniose” buvo paskelbtas Rimanto Varnausko straipsnis “Kieno užsakymus vykdo VSD ir prokurorai?” (straipsnis pradedamas pirmąjame laikraščio puslapyje ir tęsiamas trečiąjame, taigi jį galima laikyti svarbiausiu tos dienos rašiniu). Žurnalisto R.Varnausko publikacijoje – net kelios didelės citatos, paimtos iš man priklausančios internetinės svetainėsSlaptai.lt. Iš Slaptai.lt svetainės paimtos citatos “Lietuvos žiniose” užima vos ne pusę R.Varnausko publikacijos. Tačiau jokių nuorodų ar užuominų į Slaptai.lt nėra.

Tos citatos yra labai svarbios. R.Varnauskas rašo apie Kaune įkalintų K. ir M.Gatajevų problemas, todėl nenuostabu, kodėl savo rašinyje jis išsamiai cituoja čečėnų Khadižat ir Maliko Gatajevų pasisakymus. Bet juk pokalbio su įkalintais Gatajevais bent jau tuo metu R.Varnauskas neturėjo. Iki publikacijos “Kieno užsakymus vykdo VSD ir prokurorai?” paskelbimo jis nebuvo susitikęs su Gatajevais, nes šie čečėnai vis dar uždaryti kalėjime. Leidimą susitikti su kalinčiais Gatajevais per didžiausius vargus tuo metu gavau tik aš, šių eilučių autorius.

Minėtą “Lietuvos žinių” korespondento R.Varnausko straipsnį rugpjūčio 17-ąją persispausdino dar du leidiniai – www.balsas.lt ir www.alfa.lt. Be abejo, ten irgi tebuvo nurodyta, jog citatos paimtos iš “Lietuvos žinių”, o ne iš Slaptai.lt  (plačiau apie šį nutikimą rasite šiame straipsnyje). Įdomiausia net ne tai, kad trys nemažus tiražus turintys leidiniai pasinaudojo svarbia, sensacinga ir unikalia portalo Slaptai.lt medžiaga, nepaskelbę jokių nuorodų. Praėjus kelioms dienoms po kolegos žurnalisto R.Varnausko akibrokšto parašiau elektroninius laiškus į visas tris minėtas redakcijas, informavau apie, mano supratimu, įvykusį nesusipratimą. Be kita ko, prašiau ištaisyti šią klaidą bei tartis dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Tačiau nesulaukiau jokio atsakymo, jokio atsiprašymo. O juk su “Lietuvos žinių” vyriausiuoju redaktoriumi Valdu Vasiliausku gana seniai asmeniškai pažįstamas. Teko su juo kadaise dirbti “Literatūroje ir mene”, “Lietuvos aide”, būtent V.Vasiliausko dėka žurnale “Ekstra” buvo paskelbti keli mano straipsniai karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Bet štai 2009-ųjų metų rugsėjo dienomis V.Vasiliauskas kažkodėl nė už ką nebenori prisiminti buvusio pavaldinio.

Jokios žinutės nesulaukiau ir iš www.balsas.lt bei www.alfa.lt redakcijų, nors su jų vadovais Arūnu Brazausku bei Virgiu Valentinavičiumi taip pat esame pažįstami. Bent jau sveikinamės susitikę gatvėje. Su A.Brazausku kadaise dirbome “Lietuvos aide”. V.Valentinavičiui “Neringos” kavinėje esu pasakojęs, kaip karinį NATO aljansą vertina Lietuvos provincijos žmonės (tuo metu dirbau “Valstiečių laikraštyje”, leidau karinį priedą, taigi tekdavo dažnai lankytis provincijoje ir domėtis, ką apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas bei Lietuvos narystę NATO aljanse mano nedidelių miestelių ir kaimų žmonės). Jei neklystu, tąsyk mano žinios V.Valentinavičiui buvo reikalingos rengiant kažkokį pranešimą apie Lietuvos požiūrį į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją. O štai dabar – nei labas, nei sudie.

Todėl šiandien gerai suprantu fotografo A.Pliadžio atkaklumą ginant autoriaus teises, juo labiau, kad tokių pažeidimų nuolat gausėja. Prieš keletą metų Algirdo Pilvelio vadovaujamas “Lietuvos aidas” paskelbė didžiulį mano straipsnį čečėniška tema, nors neturėjo nei žodinio, nei raštiško mano leidimo. Tiesa, skirtingai nei “Lietuvos žinios”, tąsyk buvo nurodyta mano pavardė, bet vis dėlto nenurodytas šaltinis, iš kur paimta publikacija. Bent apie simbolinį honorarą “Lietuvos aidas”, žinoma, net neužsiminė. O juk toje publikacijoje rėmiausi asmenine patirtimi, įgyta ne kur nors Vilniaus kavinėje: 1994-aisiais gyvenau ir dirbau žurnalistu karo laukiančioje Čečėnijos sostinėje Grozne. Tikriausiai nereikia aiškinti, kiek man teko sugaišti laiko, pinigų ir energijos, kol tada atsidūriau Šiaurės Kaukaze. Tik tų didelių pastangų dėka aš parašiau ir tą straipsnį apie slaptųjų tarnybų naudojamas dezinformacijas. O A.Pilvelis lengva ranka pasiėmė svetimą tekstą – ir nė ačiū.

Ne taip seniai sužinojau, kad “Laisvas laikraštis” persispausdino mano publikaciją apie konfliktą su buvusiu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Algirdu Juozapu Katkumi. Susiradęs tą laikraštį aptikau ir savo pavardę, ir nuorodą, iš kur paimtas straipsnis. Bet juk leidimo persispausdinti tą rašinį nedaviau. Gal ir būčiau leidęs A.Drižiui panaudoti minėtą rašinį be honoraro, juk esame buvę kursiokai, tačiau jis nei telefonu, nei elektroniniu paštu nesiteikė paprašyti paslaugos. O juk tas rašinys – tai maždaug pusės metų trukusio incidento su A.J.Katkumi apibendrinimas.

Negaliu neprisiminti ir dar vienos istorijos, susijusios su tuo pačiu leidiniu. Rugpjūčio viduryje minėtame laikraštyje pasirodė didžiulis Algio Kasperavičiaus rašinys, kuriame cituojamas mano interviu su Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge (iš www.slaptai.lt paimta didelė citata). Bet nuorodos, jog citata paimta iš mano internetinės svetainės, – nėra. Autoriaus teisų gynimo požiūriu tokį elgesį jau galima laikyti nusižengimu.

Liūdna, graudu, apmaudu, bet tokių atvejų šiandien lietuviškoje žiniasklaidoje – į valias. Net advokato Kęstučio Čilinsko vadovaujamam Jungtiniam Demokratiniam Judėjimui galėčiau pareikšti priekaištų. Atsiverskite JDJ internetinę svetainę www.demokratija.eu ir joje rasite videointerviu su buvusiu parlamentaru, slaptųjų bei specialiųjų tarnybų ekspertu, teisininku Romanu Sedlicku. Bet ar, peržvelgus pagrindinį tos internetinės svetainės puslapį, galima suprasti, jog videointerviu paimtas būtent iš www.slaptai.lt, jog buvusį parlamentarą kalbina būtent žurnalistas Gintaras Visockas? Ne, negalima. Tik pradėjus žiūrėti minėtą videopokalbį apie konservatorių klaidas atsiverčia užsklanda su nuorodomis į videostudiją “SLAPTAI” ir internetinę svetainę www.slaptai.lt. Bet juk tos užsklandos – mano, o ne JDJ.

Beje, peržiūrint kai kuriuos kitus videoreporžtažus ar dokumentinius filmus iš skyrelio “Dokumentalistika”, jų autorystė įvardijama kur kas konkrečiau.

Nesidžiaugiu, kad JDJ priklausanti internetinė svetainė savo puslapiuose paskelbė mano videointerviu su R.Sedlicku. Negaliu sakyti, jog esame politiniai oponentai, greičiau – bendraminčiai. Kai kur mano pozicija tikrai sutampa su advokato K.Čilinsko keliamais priekaištais buvusiai ar šiandieninei valdžiai. Bet ar tai reiškia, jog privalau visiems bendramičiams nemokamai dalinti savo publikacijas, į kurias sudėjau ir daug laiko, ir žinių, ir darbo? Savo poziciją galėčiau paaiškinti kad ir vieno pažįstamo advokato, į kurį kreipiausi patarimo, pastabą.

– Žinai, Gintarai, tau galėčiau nemokamai sukasti lysvę sode arba be užmokesčio nuplauti automobilį. Bet teisinių patarimų be atlygio duoti negaliu, nes aš – advokatas. Advokatavimas – tai mano profesija, ji mane maitina, jokių kitų pragyvenimo šaltinių neturiu. Tad jei tau reikia mano kaip teisininko patarimo, konsultacijos, pirmiausiai susitarkime dėl honoraro, – kalbėjo mano bičiulis.

Šiuos žodžius įsiminiau. Šiuos žodžius norėčiau adresuoti JDJ vadovybei. Straipsnių rašymas bei videointerviu rengimas yra vienintelis mano pragyvenimo šaltinis. Todėl už dyką nei rašyti, nei filmuoti negaliu.

Beje, šio judėjimo vadovybė neleido mano studijai už dyką naudotis jų kabinetu Vilniaus Spaudos rūmuose. Ne taip seniai pasiteiravau: ar man būtų galima retsykiais jų kabinete filmuoti videointerviu, nes neturiu pastovios studijos, o Spaudos rūmai – strategiškai patraukli vieta. Kokio atsakymo sulaukiau? Man buvo pasakyta: galiu naudotis, bet tada turėčiau padengti išlaidas už kabineto komunalines paslaugas: už elektrą, vandenį ir t.t.

Dėl tokio atsakymo nei supykau, nei įsižeidžiau. Tokia jų valia. Bet jei jau man reikia padengti išlaidas už komunalines paslaugas, tai tada ir jūs mokėkite honorarą už naudojamą videointerviu. O jei JDJ priklausančiai internetinei svetainei trūksta originalių, niekur kitur neskelbtų publikacijų, jei neįspūdingi jos reitingai google paieškoje ir menkas tiražas, – ne mano bėda.

Nūnai tenka patirti keisčiausių gudravimų. Vieną rugpjūčio dieną sulaukiu Pilietinės demokratijos partijos sekretoriato laiško. Prašoma portale www.slaptai.lt paskelbti partijos lyderio Algimanto Matulevičiaus rašinį. Būčiau mielai paskelbęs buvusio Seimo NSGK pirmininko A.Matulevičiaus straipsnį, nes man patinka jo požiūris į daugelį šių dienų negerovių.

Bet paskutiniu momentu užsižiūrėjau, jog minėtas tekstas jau … paskelbtas kitame internetiniame leidinyje. Gal čia ir nedidelė bėda, tačiau, žiūrint autorių teisės požiūriu, vos netapau plagijatoriumi. Buvusio parlamentaro A.Matulevičiaus straipsnis paskelbtas portale www.balsas.lt, taigi jau privalau nurodyti pirminį šaltinį, gal net sumokėti honorarą tam leidiniui, o šito juk aš nežinojau. Pilietinės demokratijos partijos sekretoriatas manęs neįspėjo, kad nori nušauti du zuikius.

Kai kam gali pasirodyti, jog esu per daug atsargus. Gal ir taip. Tačiau laikytis tokių taisyklių skatina karti gyvenimiška patirtis. Baudų daugiau mokėti nebenoriu. Nei A.Pliadžiui, nei kam nors kitam. Tad dar sykį primenu visiems savo gerbėjams ir bendraminčiams: www.slaptai.lt kitų leidinių rašinius persispausdina tik retais atvejais. Taip elgiuosi dar ir dėl to, kad dažni persispausdinimai leidiniui neatneša nei solidumo, nei populiarumo. Lietuviškoje žiniasklaidoje šiandien kaip niekad daug leidinių, kurie naudoja vienas kito straipsnius, nuotraukas ir vis tiek dedasi originalūs, išradingi, populiarūs. Tuo tarpu www.slaptai.lt bando eiti sunkesniu keliu. Mes laikomės pozicijos: geriau rečiau, bet kokybiškiau. Mes iš tikrųjų norime turėti savo išskirtinį veidą, o ne tapti panašūs kad ir į JDJ internetinę svetainę, gyvenančią beveik vien iš persispausdinimų.

Man artima taip pat ir žurnalisto Virginijaus Savukyno nuomonė. Kartą jis pastebėjo, jog žiniasklaida, pavyzdžiui, analizuodama per LRT rodomas laidas, neretai pažeidžia net laidos rengėjo autoriaus teises. Sakykim, komentuodami vieną ar kitą TV laidą, žurnalistai nurodo televizijos, laidos pavadinimą, išvardina, kas laidoje dalyvavo, o štai laidos vadovo – rengėjo pavardės nepamini. Nors būtent jis daugiausiai laiko sugaišta, rengdamasis laidai.

Šiandien man priimtinas ir fotografo A.Pliadžio atkaklumas ginant savo teises į savo nuotraukas.


Prisijunkite prie diskusijos