“Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną”


Print

Kovo 2-ąją naujienų agentūroje ELTA buvo surengta įsimintina spaudos konferencija, kurioje išsamiai papasakota apie pavojus, kurie iškils Lietuvai, jei Baltarusija Astravo rajone vis dėlto pastatyts atominę elektrinę. Konferencijoje dalyvavo žinomi Baltarusijos ir Rusijos aplinkosaugininkai. Omenyje turimas Baltarusijos profesorius, technikos mokslų daktaras Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos “Ekodom” vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės “Ekozaščita” koordinatorius Andrėjus Ožarovskis. Konferencijoje taip pat kalbėjo Seimo narys Gintaras Songaila bei lietuviškosios ekologinės bendrijos “Atgaja” pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys.

Konferencija buvo surengta keliomis valandomis anksčiau, nei mūsų Aplinkos ministerija Vilniaus universiteto fizikos fakulteto Didžiojoje fizikos auditorijoje viešai pristatė planuojamos statyti atominės elektrinės (AE) poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Toks skubėjimas – neatsitiktinis. Svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos konferencijų salėje tvirtino, jog mes, lietuviai, turėtume į visas ataskaitas žiūrėti labai kritiškai, nepatikliai, kadangi “jos dažnai neatskleidžia visos tiesos apie pavojus, kuriuos keltų Lietuvos pašonėje, vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus, pastatyta Astravo AE”.

atomine_ visi

O pavojų – dešimtys. Baltarusijoje planuojamos statyti AE oponentai aiškino, kad Rusijoje sukurtas reaktorius AES-2006, kurį norima statyti būtent Baltarusijos teritorijoje, bus įrengiamas pirmą kartą, todėl “nėra jokių praktikoje patvirtintų jo patikimumo ir techninių sprendimų efektyvumo įrodymų”. Taigi Lietuvos ir Baltarusijos gyventojams gali tekt tapti pavojingo eksperimento įkaitais. Oficialusis Minskas baltarusiams, jei šie pritartų tokiam sumanymui, “siūlo puikias darbo sąlygas su solidžiais atlyginimais”. O lietuviams, ypač vilniečiams, iš tokių statybų nebus jokios naudos. Vien didelis galvos skausmas. Mat oficialioje Baltarusijos ataskaitoje apie poveikį gamtai nenumatomos jokios realios priemonės, galinčios apsaugoti lietuvius nei nuo galimos avarijos ar radioaktyvių nuotekų, nei nuo įprasto AE poveikio gamtai.

Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos “Ekodom” vadovė I.Suchi apgailestavo, kad baltarusiška ataskaita parengta suinteresuotų struktūrų, kad ji neduoda atsakymų į svarbiausius kertinius klausimus. Baltarusė I.Suchi taip pat apgailestavo, kad baltarusiškoje ataskaitoje – daug neapibrėžtumo, paviršutiniškumo, klaidinančių duomenų.

atomine_ ozarovskis

Profesorius G.Lepinas tvirtino, jog nuo Astravo miestelyje pastatytos AE labiausiai kentėtų Neries upė. Nes ši upė laikoma pagrindiniu šaltiniu, kuris vandeniu aprūpintų būsimą Baltarusijos AE. Tuo tarpu į Nerį tekės visi techniniai, buitiniai ir lietaus vandenys iš pačios AE. Be Neries į Baltarusijos AE 30-ies kilometrų zoną patenka dar bent penki vandens telkiniai, esantys bendroje su Baltarusija teritorijoje. Bet Neris nukentėtų labiausiai. Būtent iš jos bus imamas vanduo reaktoriams atšaldyti. Pasak prof. G.Lepino, “Neris šiandien į Lietuvą neša skaidrų, beveik gerti tinkamą vandenį. Šią tiesą byloja Neryje neršiančios ežerinės ir jūrinės lašišos, įrašytos į Raudonąją knygą. Pastačius Astravo AE šios retos žuvys tiesiog išnyktų, nes vanduo jau nebebus toks švarus, be to, padidės keliais laipsniais paties vandens temperatūra”.

Pasakodamas apie baltarusiškos AE keliamus pavojus prof. G.Lepinas pabrėžė, jog atominės elektrinės yra “pavojingos ne tik avarijos, bet ir ne avarijos režime”. AE išmeta apie 300 įvairaus pobūdžio radioaktyvių medžiagų, kurios ženkliai kenkia žmonių ir gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, skatina vadinamojo sunkiojo vandens susidarymą, kurį žmogus geria tarsi normalų. Tuo tarpu sunkusis vanduo po truputį ardo visus žmogaus organus. Esama ir tokių atliekų, kurios, pakliuvusios į gamtą, pakenkia viskam, kas gyva, nes trukdo išaugti iki normalaus dydžio ir aukščio tiek augalams, tiek gyvūnams.

Atsakinėdamas į susirinkusiųjų klausimus prof. G.Lepinas akcentavo dar vieną bet kokios AE keliamą problemą: kur dėti panaudotas medžiagas? Prof. G.Lepino įsitikinimu, šiandien pasaulyje dar niekas nemoka patikimai saugoti AE atliekų. Jis kadaise rūpinosi po Černobylio avarijos susidariusių radioaktyvių atliekų saugojimo reikalais. Taigi paaiškėjo, jog iš 400 kapinynų nėra nė vienos absoliučiai patikimos kapavietės. Visos iš jų daugiau – mažiau į aplinką praleidžia nuodingų medžiagų. Jis taip pat stebėjosi, kodėl iki šiol neatlikti žemės, ant kurios žadama statyti AE, paviršiaus tyrimai. “Statybas pradėti planuojama jau dabar, o ataskaitą apie žemės paviršiaus stabilumą pateiks tik vėliau?” – stebėjosi mokslininkas iš Baltaruijos.

Atominės fizikos inžinierius iš Rusijos A.Ožarovskis akcentavo, kad išrinktasis rusiškas reaktorius Baltarusijos AE statybai – eksperimentinis. Todėl būtų kvaila tikėti ekspertų tvirtinimais, esą jis – visiškai patikimas, saugus. Baltarusijos AE peršamas reaktorius dar nėra niekur pastatytas ir dar nėra veikęs nė vienos valandos, todėl galimos tik spėlionės, kaip jis veiks. Tiesa, Kinijoje pastatytas panašus, ir vis dėlto visai kitokios modifikacijos reaktorius, kurį lyginti su būsima Astravo miestelio AE – bergždžias laiko gaišinimas.

Dėstydamas savo požiūrį į būsimos baltarusiškos AE statybos patikimumo – nepatikimumo reikalus fizikas A.Ožarovskis siūlė atkreipti dėmesį į aplinkybę, kodėl iki šiol šalia Maskvos niekas niekad nestatė jokios atominės elektrinės ir net neplanuoja tokios statyti. Nors Maskvai toks objektas labai praverstų. Pasak svečio iš Rusijos, atominė elektrinė šalia Maskvos nestatoma tik todėl, jog Kremliuje visi puikiai suvokia: šimtaprocentinių saugumo garantijų nėra ir negali būti.

Fizikas A.Ožarovskis ironiškai analizavo daugelį visuomenei pateikiamos baltarusiškos ataskaitos apie poveikį gamtai teiginių. Sakykim, tvirtinama, esą net ir didžiausios avarijos metu radioaktyvios medžiagos išplis tik 800 metrų ar daugiausiai 3,5 kilometro spinduliu. “Tokiomis pasakomis tikėti nepatariu, skaudi patirtis byloja, kad taip nebūna, radioaktyvios medžiagos plinta žymiai toliau, jos pasiektų ir jūsų sostinę”, – pasakojo fizikas A.Ožarovskis. Taip pat jis šaipėsi iš tvirtinimų, esą būsimoji atominė elektrinė bus apsaugota itin galingo kupolo, kurio nesugriautų net nukritęs modernus lėktuvas. “Čia ir vėl jums meluojama. Minėtas kupolas apsaugotų nuo nukritusio lėktuvo tik tuo atveju, jei lėktuvas svertų apie 5,7 tonos, o jo greitis būtų tik apie 360 kilometrų. O juk šiuolaikiniai lėktuvai sveria apie 80 – 90 tonų ir skrenda apie 800 – 900 kilometrų greičiu. Todėl suprojektuotas kupolas tikrai neapsaugotų nuo nukritusio lėktuvo.” Toks buvo fiziko komentaras.

Paprašytas pakomentuoti, kam naudingas melas, svečias iš Rusijos pastebėjo, jog atominių elektrinių statybų verslas neša didelius pelnus, todėl tokiomis statybomis užsiimančios kampanijos ir skleidžia dezinformaciją apie AE nepavojingumą. Tačiau visuomenė turėtų suvokti, jog Rusijos atominės energetikos vadovai, siekiantys pasaulyje pastatyti kuo daugiau atominių elektrinių, savo paslaugas įvelka į patrauklius reklaminius lankstinukus kaip ir visos kitos kampanijos, liaupsinančios savo produkciją.

Tarptautinės grupės “Ekozaščita” koordinatorius A. Ožarovskis tvirtino, jog baltarusiškoje ataskaitoje apie poveikį gamtai prirašyta tūkstančiai puslapių, įskaitant įvairiausius duomenis apie bet kokias nereikšmingas detales, o štai radiacijos keliamas pavojus sumažintas dešimtis ar šimtus kartų. Štai oficialusis Vilnius pateikė Minskui net 39-erius klausimus.Vienas iš klausimų: kokia radiacijos dozė pasiektų Vilnių, jei Astravo AE ištiktų maksimalaus dydžio avarija. Atsakymo nėra. Tėra įvairių pasvarstymų, tačiau konkrečių skaičių nepateikta, nes, matyt, ataskaitos rengėjai grubiai meluoti nepanorėjo. Todėl nusprendė į šį esminį klausimą atsakyti “pasukant kalbą į kitą pusę”. Į kai kuriuos klausimus atsakyta taip painiai, kad nesuprasi, kada kalbama apie būsimą Astravo AE, o kur – apie jau veikiančią Leningrado AE.

Taip pat labai svarbu, kad Baltarusijos AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos kūrėjai nutylėjo, kas bus daroma su AE atliekomis. Ataskaitos užsakovai klaidina žmones teigdami, kad panaudotą branduolinį kurą pasiims Rusija. Pasak fizikos inžinieriaus A.Ožarovskio, tai – melas. Gamykla, kuri galėtų perdirbti branduolines atliekas, nebus greitai pastatyta Rusijoje, todėl šios atliekos dar ilgokai bus saugomos pramoninėje AE aikštelėje netoli Lietuvos sienos. Radioaktyvios atliekos bus perdirbamos ir pačioje AE teritorijoje, pavyzdžiui, bus garinamos skystos atliekos. Taigi ženkliai padidės aplink AE esančios teritorijos radiacinis bei cheminis užterštumas. Kaip parodė Černobylio ir atominę energiją naudojančių šalių patirtis, radiacinis užterštumas plačiai pasklinda gamtoje per orą ir gruntinius vandenis. Užteršta teritorija viršija ir 30-ies, ir 50-ies kilometrų zoną. Todėl Vilnius būtinai paklius į užterštą zoną.

Beje, šiuos duomenis pateikęs fizikas A. Ožarovskis papasakojo, kaip nesėkmingai dalyvavo praėjusiais metais Baltarusijos Astravo miestelyje surengtoje diskusijoje dėl būsimosios AE statybos. Jam nebuvo leista išdėstyti savų argumentų bei nuogastavimų. Jis tiesiog buvo suimtas ir įkalintas septyniom parom. Apie savo nuotykius stengiantis pakliūti į 2009-aisiais lapkričio mėnesį surengtus Astravo svarstymus informavo ir ekologinės bendrijos “Atgaja” pirmininkas S.Pikšrys. Jis tvirtino, jog į tą diskusiją baltarusiai buvo vežami organizuotai, visi darbo kolektyvai masiškai šlovino Aleksandro Lukašenkos sumanymą statyti AE, tądien nebuvo leista viešai kalbėti nė vienam oponentui. Astravo kino teatrą, kur vyko diskusija, buvo apsupę kordonai Baltarusijos milicijos, kuri darė dideles kliūtis į salę pakliūti AE priešininkams.

Seimo narys G.Songaila tvirtino nustebęs, kodėl “Lietuvoje tokia tyla dėl tokio svarbaus svarstymo”. Parlamentaro teigimu, Lietuva turi žinoti, kodėl būtent Vilniaus pašonėje baltarusiai sumanė statyti AE, kodėl pateikia savo vertinimus, prilygstančius Rusijos atominės energetikos vadovų reklaminiams pranešimams, kodėl neatsižvelgiama į Černobylio avarijos metu sukauptą patirtį.

„Atsižvelgiant į Černobylio avarijos patirtį, pateikti skaičiai, švelniai tariant, neatitinka realybės. Kaip rodo praktika, kai kurios gyvenvietės po avarijos buvo iškeltos 50 – 60 kilometrų nuo Černobylio. Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną. O medžiagos, kokį poveikį elektrinė turėtų ne avarijos atveju, praktiškai iš viso nėra“, – aiškino parlamentaras.

Parlamentaras G.Songaila taip pat pastebėjo, jog radioaktyvios atliekos neaiškiomis techninėmis sąlygomis bus saugomos vos apie 10 kilometrų nuo Gervėčių. O juk tose vietose – unikalus istorinis, archeologinis paveldas, puiki poilsinė zona.

Galimomis atominės elektrinės statybomis nepatenkinti baltarusiai tikisi, kad Lietuva galėtų sustabdyti šį projektą, jeigu jam pasipriešintų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje.

Kovo 2-ąją surengta spaudos konferencija paliko daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Čia juk svarbios ne tik gamtosauginės, ekologinės problemos. Šiuo atveju greičiausiai esama ir politinių bei geopolitinių intrigų. Kodėl Baltarusija staiga sumanė statyti savo atominę elektrinę, jei puikiai žino, jog Lietuva ketina statyti naująją AE? Kodėl pati Rusija prabilo apie AE statybas Kaliningrado srityje? Ko siekiama tokiais pareiškimais? Norima sužlugdyti būsimos atominės elektrinės statybas Lietuvoje? Juk trys atominės elektrinės šalia viena kitos – tikrai nereikalingos.

Tad gilinantis į gamtosauginius svarstymus būtų dar labai įdomu išgirsti ir šios temos geopolitinę analizę.

Gintaro Visocko nuotr.

Iš kairės į dešinę: lietuviškosios ekologinės bendrijos “Atgaja” pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys, Baltarusijos profesorius, technikos mokslų daktaras Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos “Ekodom” vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės “Ekozaščita” koordinatorius Andrėjus Ožarovskis.

2010.03.04


Prisijunkite prie diskusijos