Aviakatastrofa, kurioje žuvo Samanta


Print

Šis tekstas tikriausiai nepatiks sąmokslo teorijų mėgėjams. Mat žinių, jog amerikiečių mergaitė Samanta Smith 1983-aisiais parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui inspiruota SSRS slaptųjų tarnybų, – šiandien nėra.

Bent jau iki šiol neturėta tokių faktų. Taip pat nėra žinių, jog lėktuvas, kuriuo 1985-ųjų rugsėjį skrido S.Smith, katastrofą patyrė mįslingomis, keistomis ar įtartinomis aplinkybėmis. Tiesiog tai greičiausiai buvo nelaimingas atsitikimas, o ne CŽV kerštas už palankumą sovietams. Tačiau amerikietės Samantos istorija – verta išsamesnių nei iki šiol analizių. Juk Samanta tapo didžiosios politikos veikėja. Ir jos vaidmenį  apibūdinti vienareikšmiškai kaip teigiamą ar neigiamą, – keblu, sudėtinga. 

Dešimtmetė amerikietė Samanta Smith išgarsėjo 1983-iųjų pavasarį, kai nusiuntė į Kremlių laišką. Laiškas buvo nuoširdus, vaikiškas. Ir vis dėlto jame buvo keliami toli gražu ne vaikiški klausimai. Mergaitė teiravosi SSRS vadovų, ar jie tikrai nori atominio karo? Mergaitė taip pat įrodinėjo Kremliaus vadovams, jog amerikiečiai, kas ką apie juos bekalbėtų, nuoširdžiai bijo karo ir nenori jokios karinės konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. Samanta taip pat teiravosi, nejaugi dvi didelės ir įtakingos valstybės negali gyventi tarpusavyje nesipykdamos?

Kodėl amerikiečių mergaitei parūpo, dėl kokių priežasčių pykstasi Vašingtonas ir Maskva? Kodėl dešimtmečiui vaikui knietėjo sužinoti, kas skatina Sovietų Sąjungą rietis su Amerika? Sprendžiant iš šiandien sukauptos informacijos, mergaitė tokį žingsnį žengė nuoširdžiai, niekieno nepastūmėta. Tiesiog tuo metu Amerikoje tvyrojo ne itin džiaugsminga “šaltojo karo” atmosfera. Galbūt Samanta apie “šaltąjį karą” buvo girdėjusi šnekant per TV ar radiją, gal skaitė kai kuriuos straipsnius laikraščiuose. Gal apie “šaltojo karo” pavojingumą namie dažnai kalbėdavo jos tėveliai. Ir vis dėlto sunku patikėti, jog laišką mergaitė parašė nepasitarusi bent jau su savo tėvais.

O tėvai – jau atskira istorija. Tėvus galėjo kažkas paskatinti tokiam žingsniui. Tiesa, informacijos, jog Samantos tėvai kažkieno buvo pastūmėti į sovietų glėbį, – nėra. Be to, šiandien keblu tiksliai pasakyti, kodėl tėvai neprieštaravo dukrai, kad ši rašytų laišką prezidentui šalies, kurią jų šalies prezidentas (Ronaldas Reiganas – G.V. pastaba) viešai pakrikštijo “Blogio imperija”.

Žinoma, Samantos laiškas neliko be atsako. Kremlius labai apsidžiaugė gavęs puikią progą surengti propagandinę akciją. Netrukus Samantai į namus buvo pristatytas paties J.Andropovo pasirašytas laiškas. Laiške teigta, jog Sovietų Sąjunga nėra “Blogio imperija”, ir Samanta galinti tuo įsitikinti pati. Žodžiu, tuo metu jau sunkiai sergantis Kremliaus vadovas J.Andropovas, buvęs ilgametis KGB pirmininkas, pakvietė Samantą paviešėti Sovietų Sąjungoje. Samanta neatsisakė. Ir keletą savaičių viešėjo Sovietų Sąjungoje. Net aplankė tuomet garsiąją pionierių stovyklą “Arteką”. Žinoma, sovietų valdžia nesėdėjo sudėjusi rankų – mergaitei bei ją lydintiems tėvams rodė viską, kas tik geriausia ir gražiausia. O ten, kur negražu, purvina ar šiukšlina, – slėpdavo visomis įmanomomis priemonėmis.

Nesunku įsivaizduoti, kaip Samanta buvo sumaniai saugojama KGB struktūrų. Nesunku suprasti, jog lankytinų vietų, kurias amerikietei buvo leista išvysti, sąrašas buvo griežtai suderintas su KGB. Taip pat nereikia abejoti, kad visos Samantos draugės ir auklėtojos bei gidės buvo kruopščiai informuotos, ką galima kalbėti, o dėl ko derėtų prikąsti liežuvį. Pasirodo, jog “Arteke” tarsi netyčia su Samanta susidraugavusi mergaitė buvo prieš tai dešimtis kartų instruktuota, ką jai vertėtų atsakyti į “provokacinius jankių klausimus”. Žodžiu, priimdami S.Smith sovietai liko ištikimi savo prigimčiai – meluoti, meluoti ir dar kartą meluoti. Jų melas buvo akiplėšiškas, įžūlus, sveiku protu sunkiai besuvokiamas.

Pavyzdžiui, S.Smith labai norėjo susitikti su “pačiu draugu Jurijumi Andropovu”. O šis vis  nerasdavo ir nerasdavo laisvos minutėlės priimti jaunąją amerikietę. Teisindavosi milžinišku užimtumu. O juk tikroji negalėjimo susitikti priežastis buvo visai kita. J.Andropovas tuomet sunkiai sirgo. Ir Kremlius nenorėjo, kad jaunoji amerikietė pamatytų, koks sukriošęs SSRS vadovas lyginant su JAV prezidentu. Taigi su Samanta “draugas J.Andropovas” dažnai kalbėdavosi, bet tik – telefonu. Šiandien taip ir neaišku, kokį įspūdį toji kelionė paliko Samantos tėvams. Labai įdomu būtų patirti, ar jie suprato, jog yra tiesiog mulkinami. O gal ir nesuprato, nes tuometinis Kremlius puikiai mokėjo skleisti jam naudingą propagandą. Galų gale neatmeskime versijos, jog tėvai tiesiog nenorėjo suprasti, jog yra mulkinami.

Sugrįžusi į Ameriką jaunoji Samanta pradėjo pasakoti savo tėvynainiams, kad rusai yra tokie pat kaip ir amerikiečiai – nuoširdūs, draugiški, ištikimi. Samanta tvirtino, jog rusai nenori jokio atominio karo. Ji taip pat įrodinėjo, jog Sovietų Sąjunga nėra jokia Blogio imperija. Ši nuostata akivaizdžiai kirtosi su oficialia JAV prezidento R.Reigano pozicija, kad SSRS yra Blogio imperija. Tad čia galima nuoširdžiai paklausti: nejaugi dešimties ar vienuolikos metų vaikas gali susigaudyti, kas yra Blogio imperija, o kas – ne?

Samantos vizitas į SSRS – graži, jaudinanti, prasminga kelionė. Ir vis dėlto šioje istorijoje galima įžvelgti mums, lietuviams, latviams bei estams, nepalankių ir nenaudingų nuostatų. Juk Samanta norom nenorom stovėjo “kitoje barikadų pusėje”, nei Kremliaus okupuotos tautos – latviai, estai, lietuviai ar ukrainiečiai. Sugrįžusi į Ameriką Samanta apie sovietus puolė pasakoti tik gražius, tik palankius dalykus. Rengė spaudos konferencijas, dalijo interviu. Samantos skleidžiamos mintys akivaizdžiai kirtosi su oficialia Vašingtono pozicija, jog SSRS yra Blogio imperija. Jei tuometinė SSRS nebuvo Blogio imperija, vadinasi, Lietuva, Latvija, Estija ir visos kitos respublikos nebuvo okupuotos, vadinasi, jos “savo noru” įstojo į SSRS gretas? Ar ši Samantos kelionė nepakenkė mūsų laisvės bylai? Be abejo, pakenkė. Todėl toji nuoširdi, graži, jauna mergaitė norom nenorom stojo ginti tų, kurie stengėsi surusinti lietuvius, latvius, estus, ukrainiečius ar moldavus. Tokią pat poziciją, deja, užėmė ir jos tėvai – Džein (Jane) ir Arturas (Arthur) Smith. Tegul ir nenorėdami ar dėl nežinojimo.

Rašydamas šį tekstą nesiruošiu nieko kaltinti. Juolab gražiosios Samantos ir jos mielų tėvų. Tiesiog negaliu neprisiminti, kaip toji Samantos išgirtoji Sovietų Sąjunga elgėsi su okupuotomis tautomis. Prisiminkime, kaip buvo skerdžiami kazachai per garsiuosius Alma Atos įvykius, kaip kastuvėliais buvo kapojamos gruzinų moterys Tbilisyje, kaip žiauriai pasielgta su ingušais Šiaurės Kaukaze, kaip įžyliai ir agresyviai iš Kalnų Karabacho buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių. Šį kruvinąjį Blogio imperijos sąrašą būtų galima pratęsti prisimenant Sausio 13-osios įvykius, karinius veiksmus Padniestrėje, pirmąjį ir antrąjį karą Čečėnijoje… Todėl analizuodamas gražią ir tuo pačiu liūdną Samantos istoriją nenorėčiau užmiršti būtent šių politinių aspektų. Sutinku, Samanta nuoširdžiai siekė gražių, taikių tikslų. Tačiau ji savo laikysena ir elgesiu morališkai pakenkė Lietuvai ir visoms kitoms iš Kremliaus jungo išsivaduoti panūdusioms tautoms. Kalbėdami apie Samantą lietuviai neturėtų užmiršti šios aplinkybės.

Juolab kad 1985-aisiais, po Samantos ir jos tėvelio žūties aviakatastrofoje, Kremlius sumanė į Ameriką nusiųsti savo mergaitę – Jekateriną Lyčiovą. Jei rusiškuose, angliškuose ir lietuviškuose viešuosiuose šaltiniuose tvirtinama, jog “Samantos žingsnis buvo spontaniškas ir nuoširdus”, tai J.Lyčiova į Ameriką buvo išsiųsta specialiai “skleisti sovietinės propagandos”. Laimė, šios mergaitės vizitas į Ameriką neturėjo tokio didelio pasisekimo, kaip Samantos viešnagė Sovietų Sąjungoje. Mat dešimties metukų Katia buvo labai įsitempusi, atsargi, nenuoširdi. Natūralu, ji bijojo pažeisti bent vieną instrukciją, kurių jai prieš kelionę į Vašingtoną prisakė KGB specialistai. Važinėdama po JAV ir skleisdama “sovietines taikos bei visuotinio nusiginklavimo idėjas” ji nesukėlė didelio amerikiečių susidomėjimo. Vien dėl savo susikaustymo. Ir vis dėlto J.Lyčiovos dėka sovietai ir vėl sulaukė progos amerikiečiams parodyti “paradinę SSRS pusę”. Jau vien ko vertas Katios susitikimas su tuometiniu JAV prezidentu Ronaldu Reiganu, Sovietų Sąjungą pelnytai pavadinusiu Blogio imperija. Šis istorinis susitikimas buvo labai plačiai aprašomas JAV ir sovietų spaudoje. Bet jei būsime absoliučiai tikslūs, tai būtent nuoširdžioji Samanta atvėrė kelią Katiai žengti atsakomąjį žingsnį į Amerikos žemę.

Beje, Samantos istoriją prisiminti paskatino lietuviškame žurnale “Legendos” (2011 metai, Nr. 1 (4)) paskelbtas straipsnis “Mergaitė, kuri bijojo karo”. Toji publikacija surašyta nepriekaištingai. Ir įdomi, ir puikiai iliustruota, ir daug įdomių faktų, detalių pateikta. Deja, joje nėra, mano supratimu, pagrindinio akcento: Samanta pakenkė Lietuvos laisvės bylai. Mano manymu, straipsnis surašytas itin neutraliai, be jokių lietuviškųjų aspiracijų, tarsi jos autorius būtų Amerikos ar Rusijos pilietis, kuriam Lietuvos reikalai – buvę nebuvę…

Nuotraukoje: Samanta Smith, 1983-aisiais aplankiusi Sovietų Sąjungą.

2011.02.14


Prisijunkite prie diskusijos