Azerbaidžaniečių genocido realijos (antroji dalis)


Print

KRUVINOJO SAUSIO GEOPOLITINIS ASPEKTAS

Nagrinėjant sausio 20-osios įvykių ištakas, negalima neatsižvelgti ir į Vakarų valstybių poziciją, kurią jie demonstravo visuomeninių politinių procesų Azerbaidžane atžvilgiu. Reikia pripažinti – ji buvo ne Azerbaidžano naudai. Didžiulį neigiamą vaidmenį, formuojant Vakaruose iškreiptą įvykių Azerbaidžane vaizdą, suvaidino SSRS „centrinė“ spauda.

Pataikaudama Armėnų apaštališkąjai bažnyčiai ir „Dašnakcutiuno“ partijai, SSKP CK vadovaujama sovietinė spauda atvirai vykdė visuomenės indoktrinavimą, pateikdama armėnų separatizmą kaip neišvengiamą protesto aktą prieš Azerbaidžano vadovybės sovietiniais metais tariamai vykdytą jų priespaudą, žeminimą ir diskriminavimą.

Aktyvią antiazerbaidžanietišką kampaniją Vakaruose vykdė ir „anšliuso“ ideologijos armėniškos atmainos rėmėjai. Ideologinio ir informacinio karo prieš Azerbaidžaną mastus rodo kad ir tai, jog jau sekančią dieną po Sumgaito įvykių (1988 m. vasario mėn.) Paryžiaus televizija parodė filmą apie pogromus, kurie akivaizdžiai buvo suplanuoti ir įvykdyti SSRS specialiųjų tarnybų.

Azerbaidžaniečių tautos neigiamo įvaizdžio kūrimas, kurį vykdė SSRS ir neatsakinga Vakarų spauda, turėjo piktavališką tikslą atitinkamai paruošti viso pasaulio visuomenės nuomonę tam, kad ji pritartų tiurkakalbių gyventojų etniniams valymams, kurie buvo vykdomi Armėnijoje ir Azerbaidžano Kalnų Karabacho autonominėje srityje, ir juos pateisintų. Buvo vaizduojama, kad „Centras“ yra priverstas taip elgtis. Iš dalies būtent dėl to šią azerbaidžaniečių tautos tragediją Sovietų Sąjungoje lydėjo abejinga tyla.

Pagrindinės Vakarų valstybės tuo metu net nebandė išsiaiškinti – kas gi vyksta tikrovėje, ir suvokti problemos esmę. Tiesą kalbant, joms to ir nereikėjo. Priešingai, jos visaip palaikė M.Gorbačiovą visose jo griaunančiose iniciatyvose. Buvo manoma, kad jei jis palaiko (kad ir netiesiogiai) armėnų separatizmą, tai ir teisybė yra armėnų pusėje. Be to, Vakaruose buvo gerai žinoma, kad panašūs tarpetniniai konfliktai griauna SSRS iš vidaus, kas visiškai atitiko SSRS priešininkų „šaltajame kare“ strateginius tikslus. Azerbaidžanas kaipo toks strategiškai tuomet jų nedomino.

Kaip pripažino buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis, 90-ųjų metų pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos padarė didelę klaidą, neįjungusios tuomet Kaukazo regioną ir jame buvusias respublikas į savo interesų sferą ir ignoruodamos jų strateginę svarbą. Jis pabrėžė: „Teisinga būtų pastebėti, kad strateginiai pokyčiai Jungtinės Amerikos Valstijų politikoje prasidėjo tik 1994 metais. Iki tol centriniai, pagrindiniai Jungtinės Amerikos Valstijų strateginiai ryšiai buvo mezgami tiesiogiai su Rusija, o kitos, nepriklausomybė neseniai atgavusios šalys, buvo vertinamos kaip žemesnio strateginio lygmens šalys. Tai buvo klaidinga politika“ (žr.  2000 m. vasario 22 d. laikraštį „Azerbaidžan“).

O tomis tragiškomis dienomis JAV geopolitinė doktrina buvo kitokia.

Valstybės departamento atstovė Margaret D. Tutwiler, kalbėjusi JAV vyriausybės vardu, pareiškė, kad  JAV nepalaiko Azerbaidžano ir neketina komentuoti Baku įvykių. Valstybės departamentas atvirai palaikė M.Gorbačiovą manydamas, kad jo pastangos yra skirtos azerbaidžaniečių ir armėnų ginkluotiems susidūrimams nutraukti.

Didžiosios Britanijos URM išplatino pareiškimą, kuriame situacija Azerbaidžane buvo įvertinta kaip „SSRS vidaus reikalas“.

Italijos užsienio reikalų ministras Gianni de Micelis taip pat pareiškė, kad Baku įvykiai – tai „SSRS vidaus reikalas“. Anot jo, SSRS vyriausybė buvo priversta ginti nacionalinius interesus ir duoti atkirti radikaliai nusiteikusiems nacionalistams iš Azerbaidžano liaudies fronto.

Kaip matome, SSRS vadovybei pavyko paruošti Vakarus taip, kad valstybės ir tarptautinės organizacijos  palankiai vertintų įvykius ir nesiimtų jokių sankcijų bei nesmerktų jos už nekonstitucinius veiksmus Azerbaidžano atžvilgiu. Įtikėjęs savo nebaudžiamumu, M.Gorbačiovas 1990 m. sausio mėnesį įvedė kariuomenę į Azerbaidžaną ir žiauriai susidorojo su jo beginkliais taikiais gyventojais.

KRUVINASIS SAUSIS IR KALNŲ KARABACHO PROBLEMA

Vadinamoji „Kalnų Karabacho problema“, kuri dirbtinai sukurta 1987 metų pabaigoje, nuo pat pradžių buvo suvokta azerbaidžaniečių tautos kaip bandymas pažeisti Respublikos teritorijos vientisumą ir jos piliečių konstitucines teises. Priemonės, kurias vykdė SSRS vyriausybė ir SSKP CK, įskaitant kruviną akciją Baku mieste, rodo, kad visoje šioje beprotybėje buvo tam tikra logika. Kalnų Karabacho konfliktas – tai detaliai suplanuota operacija. Specialus SSKP CK ir SSRS Ministrų tarybos nutarimas „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities socialinio ir ekonominio vystymosi pagreičio“, kuris buvo priimtas 1988 metų kovo mėnesį, neturėjo precedento SSRS istorijoje, ir vien tik tai įrodo suokalbio tarp „Centro“ ir Armėnijos vadovybės buvimą. Galima teigti, kad šis sąjunginis nutarimas sukūrė Kalnų Karabacho ekskorporavimo iš Azerbaidžano sudėties socialinį ir ekonominį pamatą.

Eilinis Kalnų Karabacho išvedimo iš pavaldumo Azerbaidžanui žingsnis buvo žengtas 1989 metų sausio 12 dieną, kai buvo priimtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas , kuriuo autonominėje srityje buvo įvesta ypatinga valdymo forma – vadovavimas Kalnų Karabachui buvo patikėtas A.Volskio vadovaujamam Ypatingo valdymo komitetui. Iš esmės tai reiškė, kad Kalnų Karabachas buvo išvestas iš Azerbaidžano sudėties.

Toliau SSRS vadovybė pasirinko atviro susidorojimo su tauta, kuri išdrįso stoti į kovą už Respublikos teritorinį vientisumą ir išreikšti nesutikimą su neteisinga tautybių politika, kelią. Stambaus sovietinės armijos, specialios paskirties dalinių ir SSRS VRM vidaus kariuomenės kontingento įsiveržimas į Baku buvo lydimas ypatingo žiaurumo ir neregėto žvėriškumo.

Skerdynės Baku mieste turėjo tikslą palaužti tautos valią, jos siekį įtvirtinti teisingumą, pažeminti jos tautinį orumą, ir tuo pačiu pademonstruoti sovietinės baudžiamosios mašinos jėgą. Tai buvo tikrų tikriausia karinė agresija.

Tai buvo vienas kruviniausių teroro aktų, kuri totalitarinis komunistų režimas įvykdė XX amžiuje; tai – baisus nusikaltimas prieš azerbaidžaniečių tautą, prieš žmoniją ir žmoniškumą. Šį nusikaltimą įvykdę asmenys iki šiol nėra nubausti, tačiau anksčiau arba vėliau atpildas juos pasieks, ir kaltininkai turės atsakyti prieš azerbaidžaniečių tautą ir prieš istoriją.

Be jokios abejonės, už kariuomenės įvedimą į Azerbaidžaną ir žmonių žūtį kartu su Maskva turėtų atsakyti ir tuometiniai Respublikos vadovai. Ikiteisminio tyrimo institucijos disponuoja dokumentais, kurie įrodo, jog vietinė valdžia sąmoningai veikė prieš tautos valią, aklai ir besąlygiškai vykdė bet kuriuos „Centro“ nurodymus ir nesusimąstydavo – kokių tai gali sukelti nenumatomų pasekmių. Užuot ginę savo tautos ir Respublikos interesus, jie kasdien teikdavo Maskvai tendencingai parinktą ir sukomponuotą informaciją apie tai, kas vyko Respublikoje, ir, gaudami atitinkamus nurodymus, vykdydavo juos,  akylai stebint tai emisarams iš „Centro“.

Lemiamu Respublikai momentu jos vadovai parodė visišką savo menkumą ir veikė kaip klusnios marionetės pagal scenarijų, kuris buvo sudarytas KGB ir SSRS Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU). Liudytojų parodymai patvirtina, kad šių institucijų veikla buvo nukreipta į maksimalų situacijos Respublikoje komplikavimą, rengiant joje provokacijas ir diversijas (pavyzdžiui, pogromus Baku mieste sausio 13 – 15 dienomis, partinių komitetų užėmimą, pasienio įrenginių griovimą, įmonių ir įstaigų išėjimą iš valstybinio pavaldumo ir pan.). Visa tai buvo daroma siekiant destabilizuoti situaciją ir pagrįsti „konstitucinės tvarkos įvedimo“ plano Azerbaidžane realizavimą.

1989 metų spalio 7 dieną Azerbaidžano SSR KGB pirmininko Vagifo Huseinovo įsakymu buvo sukurta vadinamoji „krizės grupė“, kurią sudarė 12 karininkų, atstovavusių įvairius KGB padalinius. Jos vadovu tapo 5-ojo skyriaus viršininkas Vladimiras Mirzojevas. Oficialiai grupė buvo įpareigota kryptingai „dirbti, siekiant išaiškinti, užkardyti ir neutralizuoti priešininko priešiškus veiksmus…, rengti išankstinę informaciją instancijoms ir SSRS KGB“.

Akivaizdus trafaretinis šios formuluotės, kuri kaip kodas buvo naudojama saugumo institucijose, pobūdis. „Krizės grupės“ veiklos ikiteisminio tyrimo medžiaga rodo, kad realybėje jos veiklos tas buvo kur kas platesnis ir smarkiai viršijo tai, kas buvo įvardinta įsakyme. Provokacijos, sprogdinimai, butų padegimai, pasikėsinimai nužudyti – tai tik nepilnas „reikalų“, kuriais vertėsi ši grupė, sąrašas.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų analizė įrodo, kad besąlygiškai vykdydami visus Maskvos nurodymus, Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius A.Vezirovas tapo betarpišku nusikaltimo prieš savo tautą organizatoriumi ir vykdytoju. Šio nusikaltimo tiesioginiu bendru buvo Azerbaidžano KP CK antrasis sekretorius V.Polianička, vyriausybės vadovas A.Mutalibovas ir KGB pirmininkas V.Huseinovas.

Politinė atsakomybė už tai, kad, įvedant į Baku karinius dalinius, nebuvo imtasi jokių priemonių ir nebuvo užtikrintas piliečių saugumas, tenka ir partijos Baku miesto komiteto pirmajam sekretoriui M.Mamedovui. Moralinė bei politinė atsakomybė tenka ir kitiems Azerbaidžano KP CK Biuro nariams ir teisėsaugos institucijų vadovams.

Tiriant sausio įvykių priežastis, kai kurie autoriai bando kaltinti ne tiesioginius šios laukinės akcijos organizatorius ir vykdytojus, bet tuos, kurie įtakojo daugiatūkstantinius mitingus arba buvo opozicijoje A.Vezirovo režimui. Žinoma, negalima visiškai paneigti jų kaltės, tačiau „aikštės lyderių“ veiksmus reikia nagrinėti šiek tiek kitoje plotmėje, jų kaltė yra visai kitokio pobūdžio.

Sausio įvykių išvakarėse opozicija buvo embriono būsenoje, ji dar neturėjo aiškesnės organizacinės struktūros ir programos. Mitingams vadovavo politikoje nepatyrę žmonės, daugiausia mokslo ir mokymo  įstaigų bei ideologinių institucijų atstovai; vieni jų dalyvavo masinėse protesto akcijose iš pašaukimo, kiti – konjunktūriniais sumetimais.

Koks gi buvo opozicijos vaidmuo sausio įvykiuose?

Pradedant nuo 1988 metų vidurio platūs visuomenės sluoksniai pradėjo suvokti, kad Azerbaidžano vadovybė nerodo ryžto, siekdama užkirsti kelią kėsinimuisi į Respublikos teritorinį vientisumą, kad ji praktiškai dalyvauja slaptų išdavikiškų planų, kurie yra nukreipti prieš šalies gyventojus, realizavime, ir kad ji, būdama suokalbyje su „Centru“, nesustos, malšindama tautinį judėjimą. Neturėdama pasirinkimo tauta pati stojo ginti savo Respublikos garbę ir orumą, ji ryžtingai pasisakė prieš jos teritorijos dalies nusavinimą, prieš smurtą, kuris buvo taikomas Armėnijoje gyvenusiems azerbaidžaniečiams, ir prieš jų prievartinį iškėlimą.

Tačiau tautinis judėjimas negalėjo ilgesnį laiką likti be vadovaujančio branduolio. Būtent tokiomis sąlygomis tribūnuose pasirodė apsišaukėliai, kurių vaidmuo tolesniuose įvykiuose buvo nevienareikšmiškas.

Tyrimas medžiagos ir dokumentų, susijusių su opozicinių grupuočių ir pavienių asmenų veikla laikotarpyje prieš sausio tragediją ir naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją, leidžia teigti: opozicijai kaipo tokiai taip pat tenka politinė ir moralinė atsakomybė dėl šios kruvinos tragedijos. Šiose grupėse buvo provokatoriai, įvairaus plauko avantiūristai ir ambicingi asmenys, kurie nesuvokė dirbtinai sukurtos situacijos aštrumo ir Maskvos ketinimų rimtumo, todėl kvietė žmones į gatves pasipriešinti sovietinei kariaunai. Jų sąžinę irgi slegia nekaltų žmonių kraujas. Juk jau buvo žinomi pavyzdžiai, kai negailestingai kariuomenė naikina taikius gyventojus kitose respublikose, kurioms Maskva buvo palankesnė, negu Azerbaidžanui.

Politinė ir moralinė atsakomybė už sausio 20-osios tragedija betarpiškai tenka Abulfazui Alijevui, Isai Gambarovui, Etibarui Mamedovui, Neimatui Panahovui, Rahimui Kazijevui ir kt. Siųsdami beginklius žmones prieš reguliarią kariuomenę, šie tautinio judėjimo lyderiais sumanę tapti asmenys logiškai mąstant turėjo suvokti savo atsakomybę dėl galimų tragiškų pasekmių, dėl žmonių likimų ir gyvybių. Tačiau, kaip parodė tolesni įvykiai, jie nepajėgė prognozuoti situacijos vystymosi.

Maža to – sužinoję apie sovietinės kariuomenės įžengimą į Baku, jie paniškai slėpėsi kas namie, kas pas draugus. Vertinant opozicinių grupuočių vaidmenį ir jų kaltės laipsnį sausio tragedijoje, reikia atsižvelgti į jų tikslus ir programas, į organizacinės struktūros laipsnį ir pobūdį, į intelektinį potencialą, į bendrą žmonių, kurie įėjo į tas grupuotes, politinio pasirengimo laipsnį, į jų pasaulėžiūrą, į darbo valstybės įstaigose patirtį ir apskritai į jų gyvenimišką patyrimą. Deja, populizmas, politiniams nebrandumas, ambicingumas, perdėtas pasitikėjimas savimi, kurį vėliau pakeitė pasimetimas – visa tai lėmė, kad tauta buvo apgauta eilinį kartą

ISTORINIŲ REALIJŲ AKIVAIZDOJE

Tai kokios yra bendros išvados, kurias galima prieiti, analizuojant dešimtmečio senumo įvykius?

Pirmiausią reikia pažymėti, kad XIX – XX amžių Azerbaidžano istorija reikalauja išmokti praeities pamokas, suvokti kolizijos peraugimo į tragediją priežastinius – pasekminius ryšius, išmanyti visuomenės vystymosi ir tautos kovos už laisvę etapų kaitos dėsningumus.

Azerbaidžanas niekad nematė tokio galingo tautos pakilimo, kaip 80-ųjų metų pabaigoje, sausio tragedijos išvakarėse. Tai tikrai buvo masinis tautos judėjimas. Jo šūkių idėjinį pagrindą sudarė reikalavimai atkurti pažeistas konstitucines tautos teises, išsaugoti Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Po sausio tragedijos, kai tauta prarado bet kokias viltis dėl teisingo Kalnų Karabacho problemos sprendimo, o kartu su jomis – ir pasitikėjimą „Centro“ valdžia, kurį įkūnijo SSKP, kai ji įsitikino, kad azerbaidžaniečių genocidas Armėnijoje ir Azerbaidžano Kalnų Karabacho srityje yra vykdomas su Maskvos, M.Gorbačiovo ir jo aplinkos pritarimu, šis judėjimas transformavosi į tautinio išsivadavimo judėjimą. Tauta suvokė savo istorinę paskirtį. Likimas lėmė, kad ji lemiamu momentu pajuto ryžtą  pačiai spręsti savo tautines problemas.

1990 metų sausis – tai pratrūkės skaudulys, kuris parodė ligos, kuri apėmė visas sovietinės visuomenės gyvenimo sritis, neišgydomą pobūdį. Tai – sovietinės politinės ir ekonominės sistemos neįgalumo ir visiško „pertvarkos“ politikos, kuri buvo skirta sistemai reanimuoti naujomis sąlygomis, žlugimo ženklas.

90-ųjų sausio įvykiai parodė, kokia praraja skiria Azerbaidžano liaudį ir jo valdžią, atskleidė išdavikišką A.Vezirovo, A.Mutalibovo, V.Huseinovo ir kitų Respublikos vadovų veiklos pobūdį. Tai geriausiai įrodo A.Vezirovo, A.Mutalibovo ir Azerbaidžano SSR KGB pirmininko V.Huseinovo pasirašytos šifrogramos su prašymais nedelsiant atsiųsti į Azerbaidžaną kariuomenę tvarkai palaikyti ir valstybės įstaigoms apginti, kurios skriejo į Maskvą nuo 1989 metų pabaigos iki pat sausio tragedijos.

Metas pagaliau pripažinti, kad daugelis nelaimių azerbaidžaniečių tautos istorijoje kilo dėl to, kad siekdamas sutvarkyti visuomenės gyvenimą ir sukurti nepriklausomą valstybę, mūsų elitas ne visada aiškiai suvokė nacionalinius prioritetus. Dažniau bendranacionalines idėjas pakeisdavo netikras patriotizmas, subjektyvūs motyvai ir asmeninės ambicijos.  Tai akivaizdžiai parodo 1990 metų kruvinasis sausis ir kiti mūsų šalies šiuolaikinės istorijos dramatiniai įvykiai: 1993 metų maištas Giandžoje, kuris vos nevirto pilietiniu karu, bandymai įvykdyti valstybės perversmus 1994 metų spalio ir 1995 metų kovo mėn., teroro aktai, kurie buvo rengiami prieš valstybės vadovą, ir kita.

1990 metų sausis aiškiai parodė gimstančios opozicijos, kuriai tuo metu vadovavo Liaudies frontas, radikalaus sparno politikos pavojų, ir tuo pačiu metu – jo demokratinio sparno, kuris turėjo nešti kuriamąjį pradą, amorfiškumą. Dabar akivaizdu, kad tuo metu Azerbaidžane nebuvo organizaciškai bei idėjiškai sutelktos politinės jėgos, kuri sugebėtų vadovauti tautiniam judėjimui.

Istorijos lūžyje šalyje nebuvo nacionalinio lyderio, kurio vadovavimo įgūdžiai, politinis įžvalgumas, išmintis ir organizaciniai gebėjimai leistų nukreipti tautinio judėjimo energiją tinkama linkme ir pasiekti numatytų tikslų be nereikalingų aukų ir kraujo.

Šios savybės yra būdingos Heidarui Alijevui. Tauta visada matė jame patyrusį ir patikimą vadovą. Tačiau tuo metu jis buvo stebimas „sąjunginės“ vadovybės ir persekiojamas Maskvos specialiųjų tarnybų. Visi jo veiksmai buvo blokuojami. Ir pačiame Azerbaidžane A.Vezirovas ir jo šalininkai kartu su mafijinėmis grupuotėmis rengė visokias provokacijas ir niekingas insinuacijas, kurios turėjo užkirsti kelią H.Alijevo sugrįžimui į Respubliką.

Tokiu būdu, apsišaukusių lyderių populizmas ir neatsakingumas bei asmenų, kurie aplinkybių dėka pateko į istorijos avansceną,  politinės patirties stoka suvaidino lemtingą vaidmenį įvykusioje tragedijoje. Jų nenuoseklumas, bandymai “peržaisti“ valdžią ir specialiąsias tarnybas nulėmė tautos judėjimo likimą ir jo tragiškąsias pasekmes.

Užgimstančios opozicijos ambicingesnė dalis neapskaičiavo savo įtakos potencialo ir lemiamu momentu atstūmė nuo judėjimo autoritetingus mokslinės ir kūrybinės inteligentijos bei politinio elito atstovus, kurie buvo tikri patriotai. Tai buvo lemtinga klaida, kuri neigiamai atsiliepė visam tolesniam opozicijos politiniam likimui. Demokratinių vertybių pakeitimas bolševikiniais šūkiais ir kovos būdais, dviveidiškumas ir intrigos, nepakantumas ir totalitarinio mąstymo recedyvai, intelekto skurdumas ir naujų, laikmečio reikalavimus atitinkančių idėjų stoka – štai kokia buvo moralinė ir politinė atmosfera, kurioje teko užgimti opozicijai.

Nesutaikomai opozicijai tai yra būdinga ir šiandien. Siekis įgyti valdžią bet kurio būdu, kuris atsirado tautinio judėjimo pradžioje, iki šiol lemia radikalios opozicijos veiksmus. Ji nesiskaito su tuo, kad ne visi 80-ųjų metų pabaigoje ir 90-ųjų pradžioje stichiškai susiklostę kovos būdai atitinka realius šalyje vykstančius procesus. Šiuo metu, kai yra kuriama nepriklausoma demokratinė valstybė, kai visuomenėje įsiviešpatavo stabilumas, kai jos gyvenimą reglamentuoja įstatymai, parlamentas ir žiniasklaida, konfrontaciniai kovos būdai laikytini anachronizmu, nes jie demonstruoja tik politinį vištakumą ir nebrandumą bei tikrų tautos interesų nesuvokimą.

KRUVINO SAUSIO ISTORINĖS PAMOKOS

Sausio tragedija įėjo į azerbaidžaniečių tautos istorinę atmintį kaip tragiškas įvykis, kaip gedulinga data, tačiau tuo pačiu ji tapo tautos pasiaukojimo ir didvyriškumo simboliu. Nežiūrint to, kad praėjusio amžiaus pabaigoje azerbaidžaniečių tauta patyrė nepataisomų nuostolių, ji gali didžiuotis tuo, kad išbandymų dienomis ji parodė pasauliui išskirtinę valią ir narsą, ištvermę ir tautinės dvasios stiprybę. Ji įrodė pasauliui, kad gali pasiaukoti vardan teisingumo ir savo orumo gynimo. Azerbaidžaniečių tauta išaugo doroviškai ir įrašė naujus garbingus puslapius į savo didvyrišką istoriją.

Sausio tragedija tapo lemiamu riboženkliu kelyje į Azerbaidžano valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Jį įveikusi tauta suprato, kad ankstesnis gyvenimas ir pusiau kolonijinis egzistavimas baigėsi visiems laikams. Tautinis išsivadavimo judėjimas virto politine realybe, jis įgijo negrįžtamą pobūdį.

Valstybės kūrimo procese yra labai svarbus Sausio tragedijos įvairių aspektų gilus suvokimas ir jų tyrimas. Ją būtina detaliai prisiminti ir suprasti tam, kad galima būtų įveikti nepriklausomos Azerbaidžano valstybės statybos ir vystymo kančių kelią. Būtina suvokti, kad valstybės politika turi atitikti tautos interesus ir remtis į jos palaikymą. Tik tokiu būdu bus įmanoma išvengti naujų aukų.

Minėtų tragiškų dienų istorinė patirtis verčia suvokti, kad siekiant užkirsti kelią prieš mūsų valstybę nukreiptiems priešų išpuoliams ir provokacijoms, ir norint sukurti teisinę demokratinę valstybę, būtina įtvirtinti šalyje stabilumą, konsoliduoti tautą, suvienyti piliečius bendranacionaline idėja. Politinę kovą turi atitikti Konstitucijos reikalavimus ir tilpti teisės rėmuose. 80-ųjų metų pabaiga ir 90-ųjų pradžia parodė, kad istorinės atminties netekimas gresia rimtomis pasekmėmis – sprendžiant esminius klausimus, jis sukuria neįveikiamus barjerus.

Tyrinėjant dramatišką ir prieštaringą, bet tuo pačiu metu didvyrišką Azerbaidžano istoriją, būtina išmokti jos pamokas ir nekartoti klaidų, kurios jau ne kartą atvesdavo prie tragedijų. Tai leistų efektyviau auklėti jaunąją kartą tikro patriotizmo ir pilietiškumo dvasia, išmokyti ją atsižvelgti į realybės reikalavimus ir konkretaus politinio momento ypatumais.

Dar viena svarbi sausio tragedijos pamoka yra tai, kad mes įsitikinime, jog pasaulio visuomenė gauna labai menką informaciją apie Azerbaidžaną. Deja, mums kol kas nepavyko sukurti užsienyje organizaciškai sutelktos diasporos, suformuoti stiprų lobį ir tautines bendruomenes, kurios galėtų ginti mūsų interesus NVS, Vakarų ir Rytų šalyse. Tai yra bendranacionalinis uždavinys, ir jis iki šiol neprarado savo aktualumo. Išnaudodami plačias žiniasklaidos priemonių, valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų galimybes, būtina operatyviai ir, kas yra svarbiausia, profesionaliai skleisti pasaulyje informaciją apie Azerbaidžaną, sakyti apie jį tiesą, formuoti objektyvų ir netendencingą visuomenės nuomonę apie mūsų šalyje vykstančius procesus. Tai būtina tam, kad „juodasis sausis“ niekad daugiau nepasikartotų.

Nuotraukoje: Ramizas MEHDIJEVAS, istorinės apybraižos “Azerbaidžaniečių genocido realijos” („Azərbaycanlılara qarşı soyqırım gerçəklikləri“), išleistos Baku 2000 metais, autorius. Ramizas Mehdijevas (azerb. Ramiz Ənvər oğlu Mehdiyev, g. 1938 m.) yra žymus Azerbaidžano mokslininkas (istorikas ir filosofas), visuomenės ir valstybės veikėjas, New Yorko Mokslų akademijos narys.

Iš azerbaidžaniečių kalbos išvertė Mahiras GAMZAJEVAS (Mahir HƏMZƏYEV), Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas

Vilnius – Baku, 2014 m. sausis.

2014.01.29; 03:45


Prisijunkite prie diskusijos