Azerbaidžano golgota (3)


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

1 ir 2 dalyse aprašytos 1885 – 1896 ir 1903 – 1914-aisiais patirtos nelaimės. Trečiojoje ištraukoje apžvelgiami 1915 – 1918-ųjų metų įvykiai. Pavyzdžiui, kaip teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ stengėsi išstumti azerbaidžaniečius iš visos Baku gubernijos, kaip kėsinosi į gruzinų žemes.

Trečiojoje dalyje daug dėmesio skiriama armėnų kultūros propagandai … azerbaidžaniečių kultūros sąskaita. Štai Azerbaidžano kultūros perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršinas mal alanas“ – armėnų propagandistai anuomet traktavo kaip armėnišką kūrinį. Amerikoje ši operetė turėjo milžinišką pasisekimą. Tačiau tikrojo autoriaus pavardė buvo nutylima…

Vėlesnėse „Azerbaidžano golgotos“ ištraukose bus analizuojami 1919 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1994 laikotarpiai.

Paskutiniojoje dalyje pateiksime publikaciją, pasakojančią apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo apraiškas.

XXX

1915 metų vasaris. Turkija. Ž. Malevilo knygoje „1915 metų armėnų tragedija“ nurodoma, kad Rytų Anatolijoje taikių musulmonų, kuriuos planingai naikino armėnų teroristai ir banditų formuotės, buvo vos 1 600 000 žmonių. Pasak autoriaus, daugelis rusų karininkų, pasipiktinę tomis skerdynėmis, panaudojo jėgą prieš armėnų galvažudžius.

Natūralu, kad žvėriškumai ir taikių gyventojų pogromai kartu su atvira armėnų propagandine veidmainyste netrukus perpildė osmanų valdžios kantrybės taurę, ir Aukščiausiosios vadovybės įsaku 1915 metų balandžio 24 dieną Vidaus reikalų ministerija išleido potvarkį nedelsiant uždaryti visus armėnų komitetus – teroristines organizacijas Stambule ir kituose didžiausiuose Turkijos miestuose.

1915 metų gegužės 9. Bitlisas. Turkija.Turkijoje Bitliso mieste per armėnų banditų formuotės siautėjimus žuvo 123 žmonės. Žuvo daug vaikų ir moterų. Pasak tyrėjo Rafaelio de Nogaleso, vienas iš taikių musulmonų žvėriškų žudynių, jų kaimų padegimo vadovų tuo laikotarpiu buvo Osmanų Asamblėjos deputatas, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Garegenas Pasdermadžanas. „Jie žudė visus taikius musulmonus, papuolusius jiems po ranka“, – pažymi istorikas Nogalesas. Visur buvo vykdomi organizacijos „Dašnakcutiun“ mirties nuosprendžiai.

Ši organizacija, tyrėjų nuomone, niekada nesiūlė realios politinės programos, nurodydama savo vykdytojams tik kovos metodus. Tie smurtu pagrįsti metodai buvo traktuojami taip: „Griebtis bet kokių būdų žmonėms apginkluoti, …skatinti susirėmimus ir terorizuoti vyriausybinius valdininkus, … plėšti ir griauti valstybines įstaigas, …tikslams pasiekti leistina viskas – propaganda, teroras, maištai“.

1915 metų gegužės 14. Vanas. Turkija. Kaip rašo amerikiečių istorikas Stenfordas Dž. Šou, armėnų banditų formuotės gegužės 14–16 „masiškai naikino vietinius gyventojus musulmonus“. Samprotaudamas apie tai, tyrėjas Ž. Malevilas pažymėjo: „Sistemingi armėnų teroro aktai, vykdomi trisdešimt metų, turėjo ir kitą, beveik tokį pat rimtą „atgalinį efektą“ jų 1915 metais pervežamų tėvynainių likimui. Visi tie absurdiški maištai, kurstomi iš šalies, privedė tik prie beprasmių mirčių. Bet jie davė ir tam tikrą psichologinį rezultatą, kurio ir siekė armėnų agitatoriai „įtampos strategijos“ būdu: armėnus, otomanų požiūriu, „ramią naciją“ paversti „įtariamąja nacija“. Keleto žudynių ir žiaurių maištų dešimtmečių tam visiškai pakako“.

1916 metų gegužės 11. Malazgirdas. Turkija. Armėnų gaujos žvėriškai nužudė 20 000 žmonių Turkijoje, Malazgirdo mieste. Buvo kankinami net žindomi kūdikiai, kuriuos vėliau mėtė į ugnį“.

1916 metų rugpjūčio 21. Šia diena datuojamas pirmasis (iš žinomų ir akivaizdžių faktų) armėnų klastotojų mėginimas nuplagijuoti azerbaidžaniečių kultūros perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršinas mal alanas“. Savaitraštyje „Rusų muzikinė kultūra“ 1916 metų rugpjūčio 21 dieną skaitome: „Paryžiaus konservatorijos absolventas artistas Armenianas subūrė grupę, su kuria trylika metų dirba teatre. Ponas Armenianas taip pat yra ir nacionalinis muzikologas. Pastaruoju metu jis savo spektakliuose naudoja muziką. Mes matėme jo puikiausią operetę „Aršinas mal alanas“… Šlovė ponui Armenianui, kuris sukūrė ne tik nacionalinį teatrą, bet ir atkūrė armėnų muziką!“

Anot tyrėjos Ainur Gadžijevos, dar 1915 metais buvo pirmą kartą pareikšta, kad „Aršinas mal alanas“ – armėnų operetė. "1914 metais azerbaidžaniečių aktoriaus Guseingulu Sarabskio trupė gastroliavo Tiflisyje. Operetė sukrėtė kažkokio Sedrako Magaliano vaizduotę“. Magalianas, kuris iki tol grojo tara armėnų ansamblyje, pasiūlė G. Sarabskiui išversti operetės žodžius į armėnų kalbą ir sulaukė protingo atsakymo: tokius klausimus reikia suderinti su kūrinio autoriumi, maestro Uzeiru Gadžibekovu.

Vėliau Magalianui pavyksta susitikti su azerbaidžaniečių kompozitoriumi ir įtikinti jį, kad reikia išversti „Aršiną mal alaną“ į armėnų kalbą. 1915 metais Eriksiano teatre įvyko Uz. Gadžibekovo operetės armėnų kalba premjera. Tos premjeros sėkmė didele dalimi prisidėjo prie to, kad be Magaliano į Uz. Gadžibekovo kūrybą atkreipė dėmesį ir kiti armėnų kultūros verteivos: G. Prumianas, S. Torosianas, I. Voskanianas, A. Armenianas.

Pasak A. Gadžijevos tyrimų, nuo 1916 metų armėnų trupės pradėjo „užmiršti“ paminėti Uz. Gadžibekovo vardą afišose: pirmą kartą tai atsitiko per armėnų trupės gastroles Vladikaukaze. „Apskritai trupes, kurių repertuaruose buvo operetė „Aršinas mal alanas“, valdė kažkoks centras. Pavyzdžiui, Armeniano trupė neturėjo teisės rodyti tą spektaklį Baku mieste, o Voskaniano trupė – Rusijoje“.

A. Gadžijeva neatsitiktinai mini kažkokį vieną armėnų trupių valdymo centrą. Turimais duomenimis, armėnų teroristinėje organizacijoje „Dašnakcutiun“, be sukarintų padalinių, tokių kaip Teroristinis komitetas, Bauginimo organizacija, Savigynos komitetas ir t. t., veikė vadinamoji Kultūros ir švietimo draugija, užsiiminėjusi armėnų kultūros propaganda kitų tautų kultūros laimėjimų plagiato kontekste. (Štai tokiu būdu, pavyzdžiui, Pitagoro teorema pasirodė esanti armėnų mokslo „laimėjimas“).

Sužinojęs apie armėnų plagiatorių bandymus pasisavinti jo operetės autorystę, Uzeiras Gadžibekovas buvo priverstas išspausdinti laikraštyje skelbimą, kuriame paragino vietinius aktyvistus visame Kaukaze, Turkestane, Astrachanėje ir Azerbaidžane bendradarbiauti, kad būtų išsaugotos operos „Ašug Garib“ ir operetės „Aršinas mal alanas“ kūrėjo teisės.

Žymus kompozitorius Muslimas Magomajevas (pasaulyje garsaus dainininko Muslimo Magomajevo senelis) 1919 metų vasario 8 dieną laikraštyje „Azerbaidžan“ pasipiktinęs rašė: „…Vladikaukaze afišose spektaklis „Aršinas mal alanas“ skelbiamas nenurodant autoriaus – Uzeir beko. Vienas armėnų meno veikėjas bandė man įrodyti, kad „Aršinas mal alanas“ buvo seniausiais laikais parašytas armėnų… Ar ne metas padaryti galą tai gėdai?!“

1924 metais Uzeiras Gadžibekovas gauna violončelininko profesoriaus Okorkovo laišką iš Niujorko, kuriame pažymima: „…Čia visur rodomas „Aršinas mal alanas“. Jūsų kūrinys turi milžinišką pasisekimą Amerikoje. Kažkoks Magalianas pateikia šią operetę kaip savo ir užsidirba milžiniškus pinigus. Magalianas taip praturtėjo, kad pasistatė didžiulę vilą, ant kurios frontono didžiulėmis raidėmis užrašė: „Aršinas mal alanas“. Aš jau susitariau su advokatais, kad apgintų Jūsų autorines teises.  Atsiųskite man įgaliojimą“.

1937 metais Holivude buvo nufilmuotas filmas pagal to paties pavadinimo Uzeiro Gadžibekovo operetę nenurodant jo pavardės, pateiktas Amerikos visuomenei kaip armėnų kūrinys…

Šis faktas iš A. Gadžijevos tyrimų įtrauktas į šį leidinį neatsitiktinai. Vėliau, 1970 metais, jau pasipiktinusios gruzinų visuomenės vardu sakys R. Džaparidzė: „Iki šiol buvo žinoma, kad žmogus iš žmogaus gali pavogti daiktą, bet įžūliai vogti iš visos tautos jos istoriją ir pasisavinti – negirdėtas dalykas!“

1917 metų gruodžio 29. Sovietų vyriausybė išleido dekretą „Dėl turkiškosios Armėnijos“. Tuo dokumentu komunistai, skelbiantys pasaulinės revoliucijos ideologiją, faktiškai oficialiai pripažino teisėtais armėnų teroristinių organizacijų veiksmus Turkijos teritorijoje. Neatsitiktinai komunistinio judėjimo vadas V. Leninas pavedė šio dekreto realizavimą žinomam savo žiaurumu musulmonų atžvilgiu tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariui Stepanui Šaumianui, kuriam buvo išduotas ir atitinkamas mandatas. S. Šaumianas, pasinaudojęs situacija, subūrė aplink save armėnų teroristinius būrius: didelę banditų formuotę, vadovaujamą „kruvinojo Andraniko“ (Andranikas Ozanianas Trosis), Tatevoso Amirovo gaują, užsiiminėjusią musulmonų vaikų grobimu, kriminalinę žudiko Stepano Lalajevo grupę ir pan.

Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys S. Šaumianas, kalbėdamas Baku komunistų vardu, net negalėjo pagalvoti apie Azerbaidžiano valstybingumą. Samprotaudamas apie tai, Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas pažymėjo: „Pasinaudodami savo tikslams situacija, susidariusia po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų vasario ir spalio perversmų Rusijoje, armėnai pradėjo siekti savo planų realizavimo su bolševizmo vėliava. Baku komuna su kovos su kontrrevoliuciniais elementais lozungu nuo 1918 metų kovo pradėjo vykdyti nusikalstamą planą, kurio tikslas – likviduoti azerbaidžaniečius visoje Baku gubernijoje.

Tomis dienomis armėnų įvykdyti nusikaltimai visiems laikams įstrigo azerbaidžaniečių tautos atmintyje. Vien dėl savo tautinės priklausomybės buvo sunaikinti tūkstančiai taikių azerbaidžaniečių.  Armėnai padeginėjo namus, degino gyvus žmones Jie sugriovė nacionalines architektūros vertybes, mokyklas, ligonines, mečetes ir kitokius statinius, griuvėsiais pavertė didelę dalį Baku.

Nepaprastai žiauriai azerbaidžaniečių genocidas buvo vykdomas Baku, Šamachino, Gubino apskrityse, Karabache, Zangezūre, Nachčyvane, Liankiarane ir kituose Azerbaidžano rajonuose. Tose žemėse buvo masiškai išnaikinti taikūs gyventojai, sudeginti kaimai, sugriauti ir sunaikinti nacionaliniai kultūros paminklai“.

1918 metų kovo 15–20. Iš Petrovsko (Machačkala) į Baku tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ permetė garlaiviais didelį kiekį šaudmenų ir ginklų, laikytų gamyklose Mantaševo ir kitų armėnų pramonininkų – pagrindinių minėtos organizacijos rėmėjų – gamyklose. Buvo intensyviai ruošiamasi tragiškiems įvykiams Baku mieste… Pažymėsime, kad naftos pramonininkas A. Mantaševas buvo laikomas neviešinamu armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariu. Abi jo dukros buvo ištekėjusios už „Dašnakcutiun“ aktyvistų – V. Karganovo ir S. Tigranovo.

Anot tyrėjos I. Bagirovos, visiems buvo žinomas faktas apie savanorišką didelę Mantaševo auką: 1 milijoną rublių jis įnešė į savo paties Londone įsteigtą Armėnijos Nacionalinį banką, kuriame buvo laikomi armėnų bažnyčios ir teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ piniginiai indėliai.

1918 metų kovo 17. Urminas. Iranas. JAV konsulo Šedo ir Rusijos konsulo Nikitino, religinių misionierių iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių akivaizdoje armėnų banditai per vieną dieną nužudė apie 10 000 taikių gyventojų. Užsienio diplomatai ir misionieriai buvo sukrėsti armėnų fašizmo. Pati patikimiausia informacija surašyta knygoje „Urmija – pranašo Zardušto teritorija“, kurios autorius yra tų tragiškų įvykių liudytojas urmių inteligentijos atstovas Alis Dechganis“.

1918 metų kovo 19. Baku. Azerbaidžanas. Ypatingosios Tyrimų Komisijos dokumentai liudija, kad kovo 19 dieną, ankstų pirmadienio rytą, prasidėjo „tikras miesto musulmoniškosios dalies puolimas tuo metu, kai musulmonai dar miegojo… Ir iš pradžių jie negalėjo susivokti, kas dedasi“. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvistas Stepanas Lalajevas, aklai vykdęs S. Šaumiano nuostatą masiškai naikinti nearmėnus gyventojus Baku mieste, buvo tiesioginis kruvinų operacijų vadovas.

Antai, kaip rodo Ypatingosios Tyrimų komisijos dokumentai, jis asmeniškai dalyvavo taikių gyventojų žudynėse. Teismo ypač svarbių bylų tardytojo Komarovskio raporte sakoma, kad armėnų banditai Nikolajevskaja gatvėje, vienoje iš centrinių Baku, brovėsi į namus ir žudė neginkluotus miestelėnus.

Pateiksime tik kai kuriuos įvykdytų nusikaltimų, paliudytų minėtame raporte, pavyzdžius. „Civilius asmenis žudė armėnų teroristo S. Lalajevo gauja kovo 19 dieną Baku ir Olginskaja gatvėje šalia Ermansko vaistinės, ir Šamachinskaja gatvėje“. Taigi, Lalajevas su savo bendrininkais, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariais Tatevosu Amirovu, Sergejumi Melikovu ir Arustamu Tardžumanovu armėnų gaujos priešaky pasirodė Šicho Badajevo namuose Nižnetazapirskaja gatvėje ir įsakė savo galvažudžiams išplėšti Badajevo butą. „Artėjant prie Badajevo namo ta gauja šūviais iš šautuvų sužeidė Badajevo giminaičius – Polatą Useinovą ir Agą Dadaš Gadži Kurban ogly. Išėjus iš Badajevo namų ta pati gauja įsibrovė į Agos Dadašo butą kaimynystėje, kur iki tol jau buvo suspėta pernešti sužeistuosius, ir ten nušovė ir patį Aga Dadašą, ir jo tėvą Gadži Kurbaną“.

Visais atvejais susidorojant su taikiais piliečiais armėnų teroristai ėjo su naujos valdžios – komunistų – vėliava“.

1918 metų kovo 21. Baku Azerbaidžanas. Kaip pasakoja liudytojai, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ barzdočių būrys su Rusijos revoliucijos vėliava apsupo pastatą prie įėjimo į Ičeri-šecherą (viduramžių miestą–paminklą), kur buvo apie du tūkstančiai sužeistų bei sergančių azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų. Armėnų teroristo Amazaspo ir savo žiaurumu žinomo teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano (vėliau A. Mikojanas ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungos valdančiajam komunistų branduoliui) įsakymu keletas armėnų barzdočių apipylė pastatą žibalu, padegė jį iš visų pusių. Netrukus pastatas virto milžinišku liepsnojančiu laužu, iš kur sklido širdį draskantys aukų klyksmai ir apylinkes užgulė skvarbus, dusinantis degančių žmonių kūnų kvapas.

1918 metų kovo 20 – 21. Pembekas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Pembeko kaime armėnų banditai sudegino gyvus 141 azerbaidžanietį (nuo 13 metų ir vyresnius). Tragedija įvykdyta pavasario šventės Novruzo dieną. Iš viso devyniuose Pembeko (dabar Vanadzoras)  apskrities kaimuose buvo nužudyta 1000 musulmonų. Kaimai buvo išgrobstyti ir sudeginti. Tik viename Pembeko apskrities Arguto kaime buvo nužudyta 60 žmonių, iš kurių 12-ai nupjautos galvos.

1918 metų kovo 23–24. Petrovskas (Machačkala). Pagal teismo ypač svarbių bylų tyrėjo Komarovskio raportą, dalis pabėgėlių iš Baku (850 žmonių), gelbėdamiesi nuo armėnų barzdočių, atvyko į Petrovską garlaiviu „Poseidon“, beje, dėl gaisro garlaivyje „Kornilov“ jiems teko prastovėti reide 3 dienas. Ketvirtą dieną senukus, moteris ir vaikus perkėlė į garlaivį „Evelina“ ir nuplukdė į Baku, o kitus musulmonus, maždaug nuo 18 iki 45 metų amžiaus (apie 750 žmonių), išlaipino Petrovske.

Sužinoję, kad mieste rado prieglaudą pabėgėliai iš Baku, tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano nurodymu specialiai su savo gauja atvyko S. Lalajevas. Su juo buvo savo kruvinais nusikaltimais prieš taikius gyventojus Baku išgarsėjęs profesionalus žudikas Rubenas Agamaliancas. Liudytojai tvirtino, kad armėnų banditai „surinkdavo kaskart 10–15 musulmonų grupę ir nuvesdavo juos ar tai į kalėjimą, ar tai už miesto, į netoliese esančius sodus, kur musulmonus žiauriai kankindavo ir nužudydavo“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Sundi kaime, netikėtai užpuolę, armėnų barzdočiai nužudė 250 azerbaidžaniečių. Tarp jų – moterys, senukai, vaikai. Už žmonių žudynes Sundi kaime atsakinga armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Achsu kaime armėnų banditai užpuolę žiauriai nužudė 200 vyrų, 300 moterų ir vaikų, išgrobstė visą kaimo gyventojų turtą. Sudeginti namai, mečetės.

1918 metų kovas. Meinimanas. Azerbaidžanas. Armėnų gaujos dukart per mėnesį puolė Azerbaidžane Meinimano kaimą nuo Adžigabulo stoties pusės. Pirmą kartą apsieita be aukų – užpuolikai prisiplėšė turto ir išginė galvijus. Po 22 dienų gauja vėl grįžo į kaimą, šūkaliodama “Tegyvuoja komunizmas!“. Nužudė 22 vyrus, 16 moterų ir 12 vaikų. Sudegino 34 namus.

1918 metų kovo 30 – balandžio 2. Baku. Azerbaidžanas. Oficialiais duomenimis, ginkluoti būriai (turintys apie 10 000 žmonių vien Baku mieste, iš kurių 4000 – dašnakai), vadovaujami vieno iš armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano, žvėriškai nužudė apie 14 000 taikių gyventojų. Įvairiose miesto dalyse buvo išdėstyti kulkosvaidininkai, kad iššaudytų tuos, kas bandys bėgti.

Tomis dienomis buvo taip pat sudegintos laikraščių „Kaspij“ (leidžiamas rusų kalba) ir „Ačyt sez“ („Laisvas žodis“) redakcijos. Sunaikinus azerbaidžaniečių kvartalus naktį į kovo 31, prasidėjo operacija „Ičeri-šecher“, po kurios iš ryto visur gulėjo išdarkyti, sudeginti – kai kur grupėmis, kai kur po vieną – vyrų, moterų ir vaikų lavonai. Susidorojimas su nėščiomis moterimis kėlė siaubą liudytojams.

Sukrečiantį įspūdį darė Teze pir mečetė: įėjimas buvo užverstas lavonais, o pati mečetė išniekinta. Naujos komunistinės valdžios vardu armėnų teroristinės organizacijos ir banditų formuotės faktiškai vykdė genocidą etninių azerbaidžaniečių atžvilgiu. Tik „viename iš Baku priemiesčių buvo rasti 58 sudarkyti moterų lavonai su nupjautomis ausimis, nosimis, prarėžtais pilvais, išrantytais vaikų gimdymo organais“.

Pasak liudytojų, „jaunos tiurkų merginos buvo gyvos prikaltos prie sienos“. Tik vienose musulmonų kapinėse – Čemberekende – buvo palaidota 18 tūkstančių armėnų genocido aukų. Tarp palaidotųjų – azerbaidžaniečiai, gyvenę ir pačiame mieste, ir jo apylinkėse.

Su „naujos sovietų komunistinės valdžios“ ir „ateizmo“ vėliava buvo žudomi visų musulmonų religijos srovių, taip pat ir stačiatikių, katalikų, judėjų atstovai. Šiame kontekste būdingas ciniškas S. Šaumiano 1918 metų balandžio 19 dienos pareiškimas: „Mūsų miesto (Baku – red.) nacionalinė sudėtis mus gąsdino. Mes bijojome, kad kova įgys nepageidaujamą atspalvį. Mums net teko pasitelkti pagalbon armėnų dašnakų pulką. Mes net negalėjome sau leisti prabangos atsisakyti jų paslaugų. Tačiau pergalė tokia didi, kad menkai tetemdo tikrovę“.

Kruvinas susidorojimas su dešimtimis tūkstančių bejėgių nearmėnų tautybės Baku gyventojų, siekiant pakeisti miesto etninę sudėtį, – tokia armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, veikusios su komunizmo vėliava ir Lenino vardu, veiksmų programos kaina.

Ir dar vienas liudijimas. Laikraštis „Azerbaidžan“ 1918 metų spalio 8 dieną rašė: “Po to, kai plėšikų šutvės, užsiimančios vaikų grobimu, vadas Tatevosas Amirovas, stojęs vadovauti „socialistinei (komunistinei) armijai“, išskerdė Baku iki 16 000 bejėgių musulmonų varguolių, o … išsigimėlis Stiopa Lalajevas dašnakcukinių (irgi socialistinių) gaujų priešakyje išvalė virtinę kvartalų nuo musulmonų inteligentijos atstovų, kuriuos jis ištempdavo iš namų ir šaudė gatvėje, Šaumianas ir į jį panašūs „demokratijos vadai“ aptiko, tikriausiai, kad tas stažas gana šaunus jų vadams, ir Amirovas su Lalajevu buvo paskirti kovoti su „kontrrevoliucija“ į Šamachus su rinktiniu dašnakų būriu“. Kai dėl paties Stepano Šaumiano, tai, anot Genrio Barbio, „bendražygiai“ jo bagaže aptiko 80 mln. rublių auksu“.

1918 metų kovas–balandis. Šamachai. Azerbaidžanas. Armėnų banditų grupė, vykdanti armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, užpuolė Azerbaidžane Agabeilio kaimą, kurį sudarė 9 kiemai. Buvo įvykdyta egzekucija 7 vyrams, 3 moterims ir 4 vaikams. Keturiems vaikų lavonams išbadė akis. Žudynes vykdė armėnų gauja pagal suplanuotą scenarijų „etniškai grynoms zonoms“ sukurti, apie tai sovietų komunistinės valdžios vardu armėnų barzdočiai ciniškai skelbė išdegintame kaime“.

1918 metų balandžio pradžia. Ginkluotos armėnų banditų formuotės, vykdančios armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, atvažiavo traukiniu iš Baku į Nabagio stotį ir sovietų valdžios vardu iškėlė vietiniams gyventojams ultimatumą. Po to, kai gyventojai atsisakė pripažinti dašnakų valdžią, su jais buvo žiauriai susidorota. Armėnų barzdočiai nužudė toje stotyje 555 vyrus, 260 moterų, 140 vaikų. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – azerbaidžaniečių, rusų lezginų, žydų tautybių žmonės.

1918 metų balandžio 16–25. Erzerumas. Turkija. Iš rusų karininko papulkininkio Tverdochlebovo dienoraščių: „Sugretinęs ir apsvarstęs aplinkybes, aš priėjau išvadą, kad: pirma, tuo metu, kai mes garbingame mūšyje kaunamės su puolančiais ir krūtine dengiame Erzerumą – mums už nugarų armėnai, tie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai už laisvę, jau pradeda skersti bejėgius senukus, moteris ir vaikus, nė kiek nesirūpindami, kad taip jie niekšiškai apgaudinėja mus ir daro gėdą ne tik sau visame pasaulyje, bet daro gėdą ir rusų karininko vardui, apie kurį nenusimanantys gali pagalvoti, kad mes sutikome padėti armėnams jų šlykščiuose darbuose; antra, kad tarp puolančiųjų dabar gali būti turkų reguliariųjų pajėgų, o jei jų dar nėra, tai jų gali ateiti paryčiais arba dieną, o mūšis su turkų reguliariosiomis pajėgomis neįeina į Armijos vado planus ir į mūsų užduotį, nei pagal jo pasiūlymus, nei pagal esamas paliaubų sąlygas… Dabar, sužinojus, ką suspėjo pridaryti Erzerume armėnai prieš pabėgdami ir kiek beginklių senukų, moterų ir vaikų jie nužudė, aš dėkoju Dievui už tai, kad aplinkybės susiklostė taip, jog man leido pasitraukti su tais, apie kuriuose dar senovės Romos Petronijus rašė: „Armėnai irgi žmonės, bet namuose vaikščioja keturpėsčiomis“, ir kuriuos rusų poetas Puškinas taikliai apibūdino eilėmis: „Tu vergas, tu bailys, tu armėnas“.

1918 metų balandžio pabaiga. Diviči-Bazaras, Gyzyl-Burunas. Azerbaidžanas. Sužinoję, kad Amazaspo žudikai iš armėnų banditų formuotės nesigaili net žindomų kūdikių, Azerbaidžano Diviči-Bazaro ir Gyzyl-Buruno kaimų gyventojai savo taryboje nusprendė pasiųsti keletą garbingų senolių (15 žmonių) pasitikti armėnų būrį su duona ir druska. 

Kautis su gerai ginkluotais armėnų barzdočiais vien kuokomis buvo beprasmiška: šaudomųjų ginklų gyventojai beveik neturėjo. Tų vietovių gyventojai – azerbaidžaniečiai, tatai, lezginai buvo įsitikinę, kad, pagal Kaukazo papročius, išėję  pasitikti su duona ir druska, senoliai simbolizuoja taikingumą ir siekį nepralieti kraujo. Tačiau Amazaspo galvažudžių žvėriškumai senolių atžvilgiu sukrėtė visą apygardą.

Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, per trumpą laiką armėnų gauja sunaikino 122  kaimus Divičių apygardoje.

1918 metų gegužės 1–2. Guba. Azerbaidžanas. Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, ankstų rytą miestą apsupo armėnų banditų būriai, vadovaujami armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto, vaikų ir senukų žudiko Amazaspo. Sužinoję, kad civiliai gyventojai ginklų neturi, armėnų barzdočiai įsiveržė į Gubą. Buvo sugriauta ir sudeginta 200 musulmonų namų ir 22 mečetės. Žvėriškai nužudyta apie 3000 žmonių.

1918 metų gegužės 26. Prieš pasileidžiant Užkaukazės Seimui (US), jo armėnų sektorius oficialiai kreipėsi į US azerbaidžaniečių sektorių dėl Irevano miesto (dabar Jerevanas) perdavimo vadinamajai Armėnijai, nes Armėnija neturėjo sostinės, kad paskelbtų nepriklausomybės aktą, su sąlyga, kad armėnų teroristų, banditų formuotės nutrauks siautėjimus, masines taikių gyventojų žudynes ir plėšikavimus.

Azerbaidžano delegatai atsakė teigiamai.

1918 metų gegužės 28 Azerbaidžano Irevano miestas ilgiems dešimtmečiams atskiriamas nuo Azerbaidžano teritorijos, virsta vienu iš centrinių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ štabų. Šiandien tame mieste nėra nė vieno azerbandžaniečio“.

1918 metų gegužė. Achalcichė. Gruzija. Armėnų banditų formuotės užgrobė Gruzijos Achalcichės teritoriją, kuri, pagal armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programą, yra „nuo amžių armėnų“. Žvėriškai išžudyti taikūs gyventojai, daugiausia gruzinai. Ir, kaip taisyklė, armėnų skerdynių aukos – moterys, senukai ir vaikai.

Kaip rašo laikraštis „Kavkaz“, dar 1831 metais pirmieji armėnų emigrantai, atvykę į Achalcichę, „padavė prašymą grafui Paskevičiui“, prašydami, „kad su armėnais – georgijiečiais nebūtų apgyvendintos kitos tautybės, kad Achalcicho armėnai turėtų teisę steigti savo ypatingą nacionalinį teismą, kad jiems būtų suteikta teisė prekiauti laisvai ir be muitų…“.

1918 metų rugpjūčio 17–31. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės sugriovė 50 kaimų Ečmiadzino, Surmalio, Irevano ir Novobajazido apskrityse. Tų kaimų vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti.  

1918 metų rugpjūčio 31. Armėnijos vyriausybė, išsigandusi, kad neįsiveržtų Turkijos kariuomenė, vadovaujama Chalil pašos, žadėjusio padaryti galą armėnų banditų formuočių vykdomoms taikių Užkaukazės gyventojų žudynėms, oficialiai atsiprašė, pažadėjusi atiduoti Tautų Teismui masinių žudynių vadeivas ir aktyvius dalyvius.

Bijodama tarptautinio pasmerkimo, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad per 1918 metus armėnų teroristinės ir banditų formuotės išžudė 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų, 22 000 lezginų. Žinoma, šie skaičiai neatspindėjo viso susidorojimų su taikiais gyventojais vaizdo. Bet ir jie kelia siaubą.

Beje, kaip parodė tolesnė istorijos eiga, Armėnijos vyriausybės pareiškimas buvo veidmainiško konjunktūrinio pobūdžio.

1918 metų rugsėjis. Armėnų banditų formuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto Andraniko, sudegino visus Sisiano azerbaidžaniečių kaimus. 50 tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Paimti į nelaisvę Garagyšlago kaimo gyventojai buvo nužudyti.

Vėliau net kai kurie armėnų istorikai buvo priversti pripažinti fašistinį armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ „veiklos“ pobūdį. Štai tyrėjas A. Lalajanas, atskleisdamas tikrąjį Andraniko veidą, vėliau rašys: „Dašnakų būriai, vadovaujami kraujo ištroškusių chmbapetų (Andrianiko pašos, Amazaspo ir kt.), pademonstravo „narsumo“ maksimumą naikindami turkų moteris ir vaikus, senukus ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo išvaduojami nuo gyvų žmonių ir paverčiami griuvėsiais, pilnais sudarkytų lavonų“.

1918 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Nachčyvano gubernijoje Jaidžos kaime Andraniko gaujų barzdočiasi nužudė 2500 beginklių žmonių, o jų kūnus paskui paskandino Arazo upėje.

1918 metų vasara ir ruduo. Zangezūras. Azerbaidžanas. Pasak Azerbaidžano Respublikos Valstybinio Archyvo dokumentų, „Zangezūro apskrityje armėnų teroristinės formuotės sunaikino 115 azerbaidžaniečių kaimų. Per tą laikotarpį buvo žvėriškai nužudyti 7729 azerbaidžaniečiai, iš jų 3257 vyrai, 2276 moterys ir 2196 vaikai“.

1918 metų lapkritis. Gruzija. Ginkluotos moderniais pagal tą metą ginklais ir pirmiausia artilerija, armėnų gaujos, vykdydamos armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programines nuostatas, vėl įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Tikslas – galutinai ir visiškai išvalyti nuo gruzinų valstiečių Achalkalakio ir Achalcichės teritorijas. Armėnu politikai skubino įvykius: 1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti Taikos konferencija, kur būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgiant į jų realiai kontroliuojamas teritorijas.

Pasak 1926 metų „Bolšaja Sovetskaja Enciklopedija“ autorių, „…dašnakai pareiškė pretenzijas į Akalkalakio ir Borčalos teritorijas, priklausiusias Gruzijai, ir į Karabachą, Nachčyvano kraštą ir pietinę dalį Jelizavetpolio gubernijos (dabar Giandža) – red.), priklausiusius Azerbaidžanui. Bandymai jėga prisijungti tas teritorijas privedė iki karo su Gruzija ir ilgo kruvino karo su Azerbaidžanu, per kuriuos ginčijamų rajonų gyventojų sumažėjo 10–30 %, ir daugybė kaimų tiesiogine prasme buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

1918 metų gruodis. Džabrailio apskritis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programinę nuostatą sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, vėl puolė azerbaidžaniečių kaimus Džabrailio apskrityje.

(Bus daugiau)

2014.02.21; 07:02


Prisijunkite prie diskusijos