Azerbaidžano likimas – paženklintas milžiniškais praradimais ir žiauriomis kovomis už nepriklausomybę


Print

Mahiro Gamzajevo vadovaujama Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija šių metų sausio 19-ąją Vilniuje surengė iškilmingą minėjimą, kurio metu prisiminta kruvina tragedija,  ištikusi Azerbaidžano sostinę Baku ir jos gyventojus 1990-ųjų sausio 20-ąją.  Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau paskelbė unikalų dokumentinį filmą apie tuos 20-ies metų senumo įvykius Baku mieste (“Tragiškiems Baku įvykiams – 20”).  Tačiau azerbaidžaniečiai žuvusiųjų gedi ne vien sausio 20-ąją. Azerbaidžano likimas – sudėtingas, tragiškas, paženklintas milžiniškų praradimų, žiaurių kovų už nepriklausomybę. Todėl apsiriboti vien 1990-ųjų sausio įvykiais būtų neteisinga. Artmiausiu metu portalas Slaptai.lt paskelbs daugiau Lietuvos skaitytojams nežinomos sensacingos informacijos apie azerbaidžaniečių nacijos skaudulius. Pavyzdžiui, mes publikuosime kai kurias ištraukas iš 2002-aisiais metais Baku išleistos knygos “Prestuplenija armianskih teroristiceskih i banditskih formirovanij proti celovecestva” (tas ištraukas bus galima rasti ir “XXI amžiaus” priede “SLAPTIEJI TAKAI”). 

Šiandien mes skelbiame politikos apžvalgininko Imanto Meliano pranešimą, perskaitytą Asociacijos “Lietuva – Azerbaidžanas” ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos surengtame Baku įvykių metinių minėjime. Azerbaidžano istorija čia analizuojama išsamiai, pradedant 1828 metais, kai Azerbaidžano žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos.

Mieli bičiuliai, šiandien mes susirinkome čia pagerbti dvidešimties metų senumo įvykių Azerbaidžano sostinėje Baku aukas. Atrodytų, nuo tų tolimų devyniasdešimtųjų metų sausio mus skiria ne tik laikas, bet ir nemenkas atstumas. Bet viskas pasikeičia, kai atsigręži į savo paties atmintį, į amžininkų pasakojimus ir į pageltusius laikraščių puslapius. Tuomet supranti, kad Lietuvos ir Azerbaidžano likimai anais laikais (o tam tikra prasme – ir dabar) buvo susieti tarpusavyje anaiptol ne formaliai – perkeltine prasme, o tiesiogiai. Mano draugas ir kolega, žinomas žurnalistas Aras Lukšas neseniai rašė, kad 1990-ųjų sausio 11-13 dienomis Vilniuje lankėsi Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Michailas Gorbačiovas. Kremliuje tikėtasi, kad valstybės vadovo ir komunistų partijos lyderio vizitas prislopins Lietuvos nepriklausomybės siekį…  “Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kas mano galioje, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į aklagatvį“ – teigė tada M.Gorbačiovas. Tačiau Vilniuje “perestroikos” architekto laukė visiškas fiasko: po dviejų mėnesių Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o lygiai po metų sovietų vadovybei beliks vienintelis argumentas – tankai” („Lietuvos Žinios“, Nr.11, 2010.01.15).

azeru_auka_2

Bet visada turime prisiminti, kad dar anksčiau tankai su raudonomis žvaigždėmis pasirodė Baku gatvėse, kas virto tarsi kruvina Vilniaus įvykių repeticija. Būtent Baku sovietinis vadeiva realizavo savo grasinimus, kuriuos vos savaitę prieš tai jis buvo išsakęs lietuviams. Bet ar iš tikrųjų tai buvo spontaniškas Kremliaus šeimininkų sprendimas? Istorijos faktai rodo, kad toks paaiškinimas neatitiktų tikrovės.

azeru_auka_3

1828 metais, kai dabartinių Azerbaidžano ir Armėnijos  valstybių žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, visoje šioje teritorijoje vyravo tiurkų kalba kalbantys ir islamą išpažįstantys gyventojai – šiuolaikinių azerbaidžaniečių protėviai. Pažymėtina, kad caro valdžia visaip vengė šito tautovardžio, ir mieliau vadino šią tautą „Aderbeidžano tiurkais“ arba tiesiog „Užkaukazės totoriais“. Tokiu būdu šalia trijų tautų, kurių pavadinimuose ir šiandien figūruoja  „totorių“ vardas – Pavolgio bulgarų palikuonių Kazanės totorių, taip pat Krymo totorių ir Lietuvos totorių, tuomet  buvo  įteisinti dar „totoriai kalniečiai“ (rus. „gorskije tatary“) Šiaurės Kaukaze, kurie vadina save „taulu“ ir kurie šiuo metu žinomi karačajų ir balkarų vardu, ir „Užkaukazės totoriai“, t.y. azerbaidžaniečiai.

azeru_auka_4

Bet ne tautovardis buvo pagrindinė problema, ir net ne tai, kad azerbaidžaniečių ilgą laiką neėmė į Rusijos kariuomenę – kad tik jie neturėtų savo rankose ginklų. Nepasitikėdama azerbaidžaniečiais ir matydama juose potencialius Turkijos arba Persijos šalininkus galimo karo su šiomis valstybėmis atvėju,  Rusija nuo pat Rytų Užkaukazės prisijungimo pradžios pradėjo apgyvendinti ją Persijos (iš dalies ir Turkijos) armėnais, tuo tikslu atimdama žemes iš čiabuvių azerbaidžaniečių. Nuo tada Užkaukazės etnodemografinis balansas pradėjo sparčiai keistis armėnų naudai ir, atitinkamai – gruzinų bei azerbaidžaniečių nenaudai. Tai iššaukė ankščiau nebūtą priešiškumą tarp šių etninių grupių, kurį Rusija visapusiškai išnaudoja ir šiandien.

azeru_auka_5

Iš esmės situacija nepasikeitė ir po to, kai Rusijoje įvyko bolševikinis perversmas. Sovietinė Rusija, 1920 metais užgrobusi nepriklausomas Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes, tų pačių metų lapkričio 30 dieną savo marionetės – vadinamojo „Sovietinio Azerbaidžano revoliucinio komiteto“ vardu pareiškė, kad šis išsižada Sovietinės Armėnijos naudai didelės dalies Azerbaidžano teritorijos – Nachičevanės, Zangezūro ir Kalnų Karabacho.  Tiesa, jau po trijų su puse mėnesio, 1921 metų kovo 16 dieną, kai Rusijai reikėjo pasirūpinti savo pietinių sienų saugumu, tarp jos ir Turkijos buvo pasirašyta taikos sutartis, kurioje, atsižvelgiant į turkų tautinius jausmus, Nachičevanė jau figūravo kaip sudėtinė Azerbaidžano dalis, bet Zangezūras ir Kalnų Karabachas buvo palikti Armėnijos sudėtyje. Pagaliau 1921 metų liepos 5 dieną, atsižvelgiant į tai, kad Kalnų Karabachas gamtiškai, istoriškai ir ekonomiškai yra glaudžiai susijęs su kitomis Azerbaidžano žemėmis, buvo nuspręsta vis dėl to priskirti jį Azerbaidžanui, tačiau įkurti jame nedidukę autonominę sritį armėnų mažumai. Toks „ping pongas“ žmonių tautiniais jausmais ir jų gyvenamomis teritorijomis niekaip negali būti pateisintas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, tačiau kėlė sumaištį vietinių gyventojų protuose, kas visiškai atitiko amžiną Maskvos nuostatą: „Skaldyk ir valdyk“. Dar po poros metų pagaliau nusistovėjo keistos Armėnijos ir Azerbaidžano, kaip sovietinių „sąjunginių“ respublikų, sienos, kurias paveldėjo ir 1991 metais atkurtos nepriklausomos Užkaukazės valstybės.

Nėra jokių abėjonių, kad taip buvo sąmoningai siekiama visiems laikams išsaugoti įtemptus santykius tarp kaimyninių tautų ir tariamą Maskvos „teisę“ likti regiono tvarkdariu. Žinoma, tai nėra vien tik Kaukazui pavergėjų taikytos politikos  skiriamasis bruožas – lygiai taip SSRS vadovybė kurstė ir kitų Imperijos pavergtų tautų tarpusavio nepasitikėjimą ir nesantaiką – lietuvių su Lietuvos lenkais, Moldovos rumunų su gagaūzais, gruzinų su abchazais ir osetais, osetų su ingušais, totorių su baškirais ir panašiai. Panašiai buvo braižomos ir vadinamųjų respublikų sienos, kai tadžikų etninės teritorijos buvo priskyriamos Uzbekijai, lietuvių – Gudijai ir Rusijos Kaliningrado sričiai, rumunų – Ukrainai ir kiti panašūs atvėjai.  Niekas tačiau negali prilygti „eksperimentui“, kuris buvo atliktas su Azerbaidžanu, kai, priskyrus Zangezūro juostą Armėnijai ir taip atskyrus Nachičevanės kraštą nuo likusios Azerbaidžano teritorijos, dar viena „Armėnija“ buvo įkurta paties Azerbaidžano viduryje. Turiu omenyje Kalnų Karabacho autonominę sritį (KKAS), kuri Maskvos nurodymu buvo įsteigta 1923 metais. Galima teigti, kad ši autonominė sritis iš pat pradžių buvo sugalvota kaip nuolatinės įtampos kurstymo šaltinys, kurį visuomet būtų galima „aktyvizuoti“.

Po daugiau kaip šešiasdešimties metų tokį „aktyvizavimą“ paskatino XX amžiaus devintajame dešimtmetyje  prasidėjęs SSRS aižėjimo procesas. Gelbėdama savo valdžią ir privilegijas, komunistinė nomenklatūra vėl išmetė išbandytą tautinės nesantaikos kurstymo kortą.

Jau 1987 metais buvo suformuluotos Armėnijos SSR vadovybės teritorinės pretenzijos Azerbaidžanui, kurios apėmė kaip Kalnų Karabachą su gretimomis teritorijomis, taip ir Nachičevanės ASSR (prieš tai paskutinį kartą toks klausimas buvo keliamas 1945 metais). Visa tai buvo akivaizdžiai toleruojama centrinės Sovietinės imperijos valdžios, kuri vis dar turėjo pakankamai jėgų užgniaužti tokius akibrokštus, jei jie nebūtų jos pačios sankcionuoti. Juk daugelis mūsų neblogai prisimena tuos laikus ir puikiai supranta, kad negalėjo būti net kalbos, jog LKP vadovybė, koks nors Petras Griškevičius arba Ringaudas Songaila, staiga viešai pareikštų, kad Lietuvos SSR nutarė prisijungti Gardino arba Kaliningrado sritį.

Ypač tai tapo aišku 1988 metų kovo mėnesį, kai buvo priimtas specialus nutarimas dėl Kalnų Karabacho autonominės srities socialinio ir ekonominio vystymosi, padėjęs pagrindus Kalnų Karabacho eliminavimui iš Azerbaidžano sudėties. Šiuo nutarimu  šios autonominės srities valdymas buvo atimtas iš Baku ir perduotas sąjunginėms žinyboms Maskvoje.

1989 metų sausio 12 dieną buvo žengtas dar vienas žingsnis ta pačia linkme – SSRS Aukščiausios tarybos prezidiumas išleido įsaką dėl ypatingos valdymo tvarkos Kalnų Karabache įvedimo ir A.Volskio vadovaujamo Ypatingojo valdymo komiteto sudarymo. Tuo pačiu metu sovietinėse žiniasklaidos priemonėse tęsėsi propagandinė kampanija, skirta  neigiamam Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių tautos įvaizdžiui sudaryti. Yra pagrindas manyti, kad tai buvo pasirengimas tuo metu jau numatytam azerbaidžaniečių etniniam valymui Armėnijoje ir Kalnų Karabache.

Pažymėtina ir tai, kad tuo metu, kai Maskvos pritarimą turinti Armėnijos SSR vadovybė išvystė savo respublikoje neregėtą šovinistinę „antiturkišką“ (tikrovėje – daugiau antiazerbaidžanietišką) kampaniją ir buvo pradėtas azerbaidžaniečių „išspaudimas“ iš šios respublikos (per trumpą laiką savo namus turėjo palikti apie 330 000 Armėnijos ir Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių), ne tik SSRS, bet ir Azerbaidžano SSR vadovybė elgėsi taip, tarsi niekas nevyksta – nekreipė į tai jokio dėmesio ir persekiojo tik „antisovietinius elementus“ (pavyzdžiui, Azerbaidžano liaudies fronto aktyvistus). Apsvaigusi nuo tokios carte blanche jai suteikimo, Armėnijos SSR Aukščiausioji taryba 1989 metų gruodžio 1 dieną priėmė nutarimą dėl Kalnų Karabacho autonominės srities prijungimo prie Armėnijos. O dar po pusantro mėnesio, 1990 metų sausio 15 dieną, jau SSRS Aukščiausioji taryba išleido įsaką „Apie ypatingosios padėties paskelbimą Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir kai kuriuose kitose rajonuose“, kas palaidojo bet kokias išvarytų Karabacho azerbaidžaniečių viltis sugrįžti į gimtuosius namus. Atkreiptinas dėmesys į du svarbius dalykus – Kremliaus įsake jau nebuvo minima net formali KKAS priklausomybė Azerbaidžanui, tačiau paminėti kažkokie neįvardinti „kai kurie kiti rajonai“, kas visiškai atitiko Armėnijos SSR vadovybės pretenzijas į rajonus, esančius šiauriau KKAS.

Šimtai tūkstančių žmonių iš Karabacho, kurie glaudėsi bet kur kaip kas išmanė, dėl suprantamų priežasčių nejautė itin šiltų jausmų savo skriaudėjams, dėl ko padažnėjo incidentų, kai nukentėdavo niekuo dėti Azerbaidžano armėnai. Tai iššaukė ir jų masinį išsikėlimą į Armėniją (per visą konflikto laikotarpį palikti gimtuosius namus buvo priversti virš 800 000 tūkstančių azerbaidžaniečių ir apie 300 000 armėnų). Bet prieš aptariamus tragiškus įvykius Baku tai buvo jau praeitas etapas, ir tuo metu žmonių įniršis dėl respublikinės valdžios neveiklumo buvo nukreiptas pagrindinai prieš ją pačią. Tragedijos išvakarėse atmosfera Azerbaidžane vis labiau kaito, ir buvo aišku, kad artėja neišvengiama atomazga. Bijodamas tautos rūstybės ir regėdamas nesiliaujančius mitingus po savo langais, 1990 metų sausio 19 dieną  bėgti į Maskvą (kur jau buvo pasitraukusi jo šeima) išsiruošė Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Abdurachmanas Vezirovas (tokia pat mazgote buvo ir Azerbaidžano SSR ministrų tarybos pirmininkas Ajazas Mutalibovas). Nesulaukdama nei Maskvos, nei Baku paramos armėnų ekstremistų agresijai atremti, tą pačią dieną išstoti iš SSRS ir paskelbti nepriklausomybę apsisprendžia  Nachičevanės ASSR Aukščiausioji taryba.  O tos pačios dienos 19 valandą 22 min. buvo nutrauktas sovietinių kariškių susprogdintos Baku televizijos laidų transliavimas.

Pagaliau naktį iš sausio 19 į 20 dieną, iš anksto nepaskelbus nepaprastosios padėties, sovietų kariniai daliniai buvo įvesti į Baku ir kai kuriuos kitus Azerbaidžano rajonus. Sovietų karinių, vidaus kariuomenės, neaiškaus pavaldumo spec. paskirties dalinių ir KGB pajėgų įvedimas į Baku buvo lydimas ypatingų žiaurumų. Jau iki nepaprastosios padėties paskelbimo buvo nužudyta 80 žmonių, dar 20 žmonių buvo mirtinai sužeisti. Paskelbus nepaprastąją padėtį, buvo nužudytas dar 21 žmogus. Sausio 25 – 26 dienomis Neftčalos ir Lenkorano rajonuose buvo nužudyta dar 10 žmonių, nors nepaprastoji padėtis paskelbta nebuvo. Sovietų kariai naudojo šaunamuosius ginklus ir karinę techniką, nors nesutiko jokio organizuoto pasipriešinimo iš gyventojų pusės.

Sužinoję apie kariaunos vykdomus žvėriškumus, sukilo keli šimtai Baku aukštosios karinės mokyklos kursantų; jų maištas buvo žiauriai numalšintas. Gavę informacijos apie sovietinių kariškių vadovybės ketinimus išvežti žuvusiųjų lavonus kariniais laivais, Baku uostą užblokavo maždaug 50 prekybinių ir žvejybinių laivų, kurie buvo nuolat apšaudomi rusų kariškių.

Iš viso karinės akcijos Baku ir kituose Azerbaidžano rajonuose metu buvo nužudyti 133 žmonės; 744 buvo sužeisti; 841 neteisėtai suimtas ir 5 – dingę be žinios. Kariškiai nuniokojo ir sudegino virš 200 namų ir butų, 80 automobilių (įskaitant greitosios medicininės pagalbos). Iš viso sunaikinta turto už 5 637 286 rublius. Tarp žuvusiųjų buvo  vaikų, moterų, senyvo amžiaus žmonių, medikų ir milicijos darbuotojų, kurie bandė apginti žmones. Armijos savivalė tesėsi dar keletą dienų, jos metu nukentėjo dar daugiau gyventojų.

Įvykių analizė rodo, kad sausio 20 dienos įvykiai buvo iš anksto suplanuoti. Ši karinė akcija atskleidė kraugeriškus Kremliaus planus bei tuometinių komunistinių Azerbaidžano SSR vadovų bestuburiškumą. Prieš karinę akciją buvo įvykdytos, kaip vėliau paaiškėjo, KGB inicijuotos provokacijos, pasibaugusios nekaltų žmonių žudynėmis, taip pat buvo atliktas masinis ginklų konfiskavimas (net iš milicijos darbuotojų, kuriems buvo paliktos tik lazdos).

Laikotarpyje nuo 1989 metų pabaigos iki tragedijos dienos į Baku buvo permesti papildomi vidaus kariuomenės ir armijos daliniai. Prie 110 000 Bakų buvusių sovietinių kariškių ir teisėtvarkos pareigūnų buvo permesta dar 66 000 kariškių bei rezervistų, pašauktų 1990 metų sausio viduryje.

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad 11 500 į miestą įvestų rezervistų patyrė specialųi psichologišką apdorojimą. Jų tarpe buvo skleidžiami gandai apie neva vykstančias rusų žudynes bei apie gyvenamuosiuose namuose neva įsitvirtinusius Azerbaidžano liaudies fronto snaiperius ir kulkosvaidininkus.  Keletą dienų prieš karinę akciją Baku ligoninėse buvo atlaisvinta daug lovų, iš miesto evakuotos aukštų sovietų pareigūnų šeimos.

Sekančiu operacijos etapu buvo mano jau minėtas sausio 19 dieną įvykdytas sprogimas Azerbaidžano televizijos elektros maitinimo bloke bei visų transliacijų nutraukimas. Asmeniškai vadovauti rengiamai akcijai į Baku atvyko aukšti sovietų gynybos ministerijos ir VRM pareigūnai. Visi šie veiksniai paskatino masinius protestus, kuriuose pirmiausia buvo reikalauta nacionalinių interesų neginančios Azerbaidžano SSR vadovybės pasitraukimo.

Žvelgiant iš teisinio taško, ši invazija buvo šiurkštus pačios SSRS konstitucijos 119 straipsnio, Azerbaidžano SSR konstitucijos 71 straipsnio, 1996 m. tarptautinio susitarimo dėl pilietinių ir žmogaus teisių 1 straipsnio ir Azerbaidžano SSR suvereniteto pažeidimas. Įrodyta, kad sovietų kariškiai taip pat pažeidė Tarptautinio karinio tribunolo dekretus, 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos bei jos 1 ir 2 priedus, priimtus 1977 m. bei Azerbaidžano SSR baudžiamąjį kodeksą. Faktiškai buvo pažeistos visos tarptautinės žmogaus teisių konvencijos, įskaitant 1948 m. žmogaus teisių deklaraciją, 1966 m. tarptautinį susitarimą dėl pilietinių ir žmogaus teisių, 1966 m. susitarimą dėl ekonominių, kultūrinių ir socialinių teisių, 1975 m. galutinį Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) aktą, 1989 m. ESBK Vienos susitarimą, 1989 m. metų vaiko teisių konvenciją, Hagos konvencijos straipsnius dėl karo paskelbimo ir karinių veiksmų vedimo.

Kitą dieną ši nusikalstama akcija buvo pasmerkta viso civilizuoto pasaulio žiniasklaidoje. Tvirtą poziciją užėmė Azerbaidžano musulmonų dvasininkija, kuri žmonių vardu pareikalavo sovietinės armijos išvedimo iš Baku. Reikalavimo kopijos buvo išsiųstos Jungtinių Tautų bei pasaulio valstybių vadovams ir religinėms organizacijoms. Maskvoje įvyko gedulingos azerbaidžaniečių eitynės, o Heidaras Alijevas surengė spaudos konferenciją, kurioje pasmerkė nežmogiškus sovietų veiksmus.

Sausio 22 dieną įvyko Azerbaidžano SSR AT neeilinė sesija, kuri irgi pasmerkė Kremliaus sankcionuotą agresiją ir net pagrasino tuo atvėju, jei nebus nubausti kaltininkai, apsvarstyti klausimą dėl tolesnio Azerbaidžano SSR buvimo SSRS sudėtyje tikslingumo. Tiesa, ir šiuo atveju komunistinė valdžia neišdrįso įvardinti pagrindinių tragedijos kaltininkų – aukščiausios SSRS vadovybės, ir pabandė suversti viską į Maskvą pabėgusiam iki tol buvusiam respublikos vadovui A.Vezirovui. O mieste tuo metu vyko aukų laidotuvės ir milijoniniaii mitingai… Niekas tačiau nežinojo, kad Azerbaidžano dar laukia sunkus karas su tos pačios Rusijos remiama Armėnija, Chodžaly tragedija ir 20 proc. nacionalinės teritorijos netekimas. Šios Azerbaidžano patirtos skriaudos nėra ištaisytos ar atlygintos ir po šiai dienai.

Beje, po 1990 metų kruvinųjų įvykių Bakų mieste Mahiro Gamzajevo vadovaujama Lietuvos azerbaidžaniečių draugija „Odlar Jurdu“ (taip tada vadinosi dabartinė Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija) operatyviai išleido brošiūrą “Agresija”, kurioje buvo pateikta detali tragiškų įvykių kronika ir aprašyta jų eiga.

SSRS vadovybė iki paskutinės savo egzistavimo dienos vengė prisiimti atsakomybę už Baku tragediją ir bandė užgniaužti bet kokią informaciją apie šiuos kruvinus įvykius. Tų pačių metų gruodžio 20 dieną paskelbta, kad SSRS generalinė prokuratūra, vidaus reikalų ministerija ir KGB nustatė, jog nusikaltimo sudėties sovietinių kariškių veiksmuose nebuvo, todėl SSRS AT atsisakė pateikti savo tragedijos įvertinimą. Kaimynų armėnų šaltiniai irgi stengėsi Baku įvykius nušviesti vien tik kaip atsakomuosius SSRS vadovybės veiksmus, kuriuos neva išprovokavo Azerbaidžano liaudies fronto vykdyti armėnų tautybės gyventojų pogromai.

Kur kas sunkiau suprasti jau nepriklausomo Azerbaidžano valdžios neryžtingumą vertinant šiuos įvykius. Azerbaidžano Respublikos Milli Šura (Nacionalinė Asamblėja) 1992 metais tik priėmė prieš du metus sudarytos komisijos išvadas, bet tragedijos vertinimo nepateikė. Tada tai padarė tik Nachičevanės autonomijos medžlisas (parlamentas), kuriam vadovavo Heidaras Alijevas. Ir tik 1994 metais, inicijavus tam pačiam Heidarui Alijevui, kuris tuo metu jau buvo Azerbaidžano prezidentas, parlamentas pagaliau priėmė rezoliuciją, kurioje buvo pateiktas visapusiškas politinis ir teisinis tragedijos įvertinimas. Gal tas keturių metų delsimas ir lėmė tai, kad Baku tragedija žinoma pasauliui kur kas mažiau, negu kitii panašūs sovietinio režimo agonijos metų nusikaltimai – 1989 metų įvykiai Tbilisyje arba 1991 metų sausio įvykiai  mūsų Vilniuje. Kaip ten bebūtų, šiandien aišku viena – 1990 metų sausio įvykiai Baku buvo sumanyti ir įvykdyti tam, kad būtų palaužta azerbaidžaniečių tautos valia, kad būtų išsaugota komunistinės nomenklatūros Maskvoje ir jų vietinių klapčiukų valdžia, ir kad niekas netrukdytų tuo metu jau numatytam tolesniam Azerbaidžano žemių parceliavimui (kaip jo šiaurinėje, taip ir jo pietinėje dalyje).

Bet dvidešimties metų senumo Baku įvykiai – ne tik skaudi tragedija. Tai – geriausių azerbaidžaniečių tautos sūnų ir dukrų pasiaukojimo savo Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės vardan pavyzdys, kuris amžiams privalo būti įrašytas į žmonijos istoriją visiems matomomis raidėmis. O šio nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai anksčiau ar vėliau dar turės atsakyti ir prieš Aukščiausiojo, ir prieš žmonių teismą.

P.S. Gaila, kad ši data minima Lietuvoje tik visuomenininkų pastangomis. Tarsi nebūtų pas mus nei Seimo užsienio reikalų komiteto, nei Užsienio reikalų ministerijos, ir nesidarbuotų ten tuntai įvairiausių patarėjų ir kitų klerkų… Abėjingumas likimo brolių skausmui tolygus abėjingumui mūsų pačių netolimai istorinei patirčiai, o greit pamirštama istorija turi savybę vėl priminti apie tai pakartotinai.

(Šį pranešimą politikos apžvalgininkas Imantas Melianas perskaitė 2010 metų sausio 19 dieną Vilniuje Asociacijos “Lietuva – Azerbaidžanas” ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos surengtame Baku įvykių metinių minėjime).

Nuotraukose:  sovietų armijos ir armėnų nacionalistų agresiją patyręs Azerbaidžanas.

2010.01.21


Prisijunkite prie diskusijos