Azerbaidžano sostinė tampa intelektualų traukos centru


Print
« 1 2 »

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pirmąjį žurnalisto Gintaro Visocko komentarą, supažindinantį su 4-uoju Baku Tarptautiniu Humanitariniu Forumu, bei 50-imt nuotraukų, iliustruojančių šio Forumo darbą.

Artimiausiu metu mūsų skaitytojai galės išvysti žurnalisto G.Visocko foto ir video reportažus, pasakojančius apie kelionę į autonominę Nachičevanės respubliką bei Chodžavendo regioną, kur gyvena šimtai iš savo žemių prievarta išvytų azerbaidžaniečių šeimų.

Gintaras Visockas

Jei jus pakvietė dalyvauti Azerbaidžano sostinėje spalio – lapkričio mėnesiais rengiamame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, – dalyvaukite. Neteks gailėtis. Tai – įspūdingas renginys, nė kiek nenusileidžiantis Europoje ar Amerikoje rengiamoms panašaus pobūdžio humanitarinėms diskusijoms.

Šitaip teigiu remdamasis asmenine patirtimi: 2013-aisiais teko dalyvauti 3-iąjame Forume, šių metų spalio pirmosiomis dienomis – 4-ąjame Forume.

Taigi jau ketvirtą sykį azerbaidžanietiškame Forume dėl labiausiai neraminančių pasaulinių bėdų ginčijasi įtakingi, žinomi Europos, Amerikos, Azijos politikai, mokslininkai, ekonomistai, religiniai lyderiai. Ginčijasi atvirai, sąžiningai, nevengdami aštrių, dviprasmiškų, skaudžių temų.

Šio renginio svečiai vis garsiau prabyla, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas tampa intelektualiniu Davosu, kur „pačiu aukščiausiu lygiu diskutuojama apie visai žmonijai svarbius klausimus“.

Forumo dalyvių manymu, Azerbaidžano sostinėje Baku užsimezgusi tradicija puoselėti humanizmo ir tolerancijos idėjas turėtų būti tęsiama: 2010-aisiais darbą pradėjęs Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas privalėtų plušėti dar ne vieną dešimtmetį. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, atidarydamas plenarinę sesiją, pabrėžė, jog Forumas tikrai tęs darbą, nes „jis reikalingas mums visiems, norintiems taikos, siekiantiems tolerancijos ir abipusės pagarbos“.

Į šių metų 4-ąjį Baku Humanitarinį Forumą sugužėjo per 400 svečių. Pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį, jog į azerbaidžanietiškąjį Forumą atvyko buvę Baltijos šalių prezidentai: Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis, vadovavęs šaliai 2001 – 2006 metais, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras (2007 – 2011) ir buvęs Lietuvos prezidentas prof. Vytautas Landsbergis (1990 – 1992). Beje, Azerbaidžane jiems rodyta ypatinga pagarba.

Forume taip pat svečiavosi 14-a Nobelio premijos laureatų (garsių chemikų, fizikų, biologų): Arje Varšelis, Kurtas Viutrichas, Deividas Džonatanas Grosas, Piteris Artūras Daimondas, Tomas Kristijanas Ziudhofas, Ada Jionat,  Finas Kidlandas, Robertas Betsas Laflinas, Rudolfas Arturas  Markusas, Keri Benksas Mulis, Ervinas Neeras, Džordžas F.  Smutas, Teodoras Volfgangas Henšas ir Rudolfas Martinas Cinkernagelis.

Kuo ypatingas šių eilučių autoriui pasirodė 4-asis Baku Humanitarinis Forumas?

Lyginant su praėjusiųjų metų Forumu, dabar daug dėmesio skirta diskusijoms, ar pasaulis pajėgus sustabdyti karinius konfliktus. Buvęs Horvatijos prezidentas Stepanas Mesičius diskutavo, ką tarptautinė bendruomenė privalo daryti, slopindama imperine nostalgija kamuojamų šalių norą grobti svetimas žemes.

Buvę Estijos ir Latvijos prezidentai taip pat akcentavo, jog šiandieninis gyvenimas ypatingai neramus, todėl sugyvenimo, abipusės pagarbos ir tolerancijos paieškos – viena iš svarbiausių bei aktualiausių nūdienos temų.  

Gausių aplodismentų sulaukė aštri prof. V.Landsbergio kalba. Buvęs Lietuvos vadovas apgailestavo, jog didžiausia šių dienų Europos ir viso pasaulio aktualija lieka ta pati. Pasaulis neišmoko taikiai gyventi ir taikiai sugyventi. O valstybės, sergančios imperine nostalgija, vis įžūliau gviešiasi atgimti, vis pikčiau žvangina ginklais.

Prof. V.Landsbergis pastebėjo, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas turi galimybę tapti autoritetinga tarptautine diskusijų aikštele, kur būtų mokomasi siekti taikos. Mat išradingai paslėptas karas – vis tiek karas, kad ir kaip įmantriai slepiama agresija – vis tiek agresija…

Įsidėmėtina prof. V.Landsbergio pastaba, jog tarptautinės organizacijos privalo išmokt tramdyti atgimstančias imperijas.

Prof. V.Landsbergis taip pat minėjo, jog Azerbaidžanas kartais kritikuojamas dėl nedemokratiškumo. Bet ši islamo šalis niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi ir pavergusi.

Be kita ko, savo naftos ir dujų išteklius ji naudoja kur kas išmintingiau, padoriau ir sąžiningiau nei šių iškasenų turinčios kitos šalys. Ar ši aplinkybė nėra verta ypatingos pagarbos?

Įsiminė ir Azerbaidžano lyderio Ilchamo Alijevo kalba. Atidarydamas plenarinį Forumo posėdį Azerbaidžano prezidentas apgailestavo, jog šalis, kuriai jis vadovauja, vis dar neatgavusi karine jėga iš jos atimtų žemių. Iš Azerbaidžano atplėštos teritorijos sudaro 20 proc. visos šalies teritorijos. Apie milijonas azerbaidžaniečių neteko savo gimtųjų namų – tapo pabėgėliais. Nors tarptautinės organizacijos, įskaitant ir ESBO derybinę Minsko grupę, jau dvidešimt metų siekia, kad Armėnija pasitrauktų iš tankų ir automatų pagalba užgrobtų azerbaidžanietiškų žemių, nė viena šios grupės priimta rezoliucija – neįgyvendinta.

Tad per milijoną azerbaidžaniečių vis dar negali grįžti į savo gimtuosius namus. Tačiau azerbaidžaniečių bėdas tarptautinė bendruomenė kažkodėl linkusi pamiršti, ignoruoti, nepastebėti. Azerbaidžanietiškas skausmas dažnusyk ignoruojamas, jį dažnusyk užgožia kiti konfliktai – siriški, gruziniški, ukrainietiški, moldaviški… Azerbaidžaniečiai vis dažniau prabyla, jog tarptautinė bendruomenė taiko dvigubus standartus – esą Azerbaidžano bėdos ne tokios svarbios, aktualios ir reikšmingos kaip neramumai Sirijoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje…

Taigi Azerbaidžanas iš abiejų pusių iki šiol suspaustas agresyvių imperijų. Nepaisant dirbtinų trukdžių ir diversijų oficialusis Baku per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė solidžių politinių, ekonominių ir kultūrinių pergalių. Azerbaidžanietiškos pergalės įmanomos dar ir todėl, jog šalis stengiasi išmintingai naudoti naftos ir dujų išteklius.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.10.14; 12:00


Prisijunkite prie diskusijos