Bachramas Zeinalovas. Kokia tikroji Rusijos užsienio reikalų ministro pavardė


Bachramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Jau daug metų gyvenu Lietuvoje tarp lietuvių, esu Lietuvos pilietis. Bet taip pat labai myliu savo tėvynę Azerbaidžaną. Taigi aš turiu dvi tėvynes. Ir jų abiejų likimai man rūpi. Todėl kartais širdį skauda, kai Lietuvoje paviršutiniškai arba klaidingai apibūdinamas Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Tenka pripažinti, kad kai kurie kadaise dirbtinai Lietuvoje sukurti mitai vis dar gyvuoja – trukdo blaiviau pažvelgti į problemas, su kuriomis susiduria Azerbaidžanas, siekdamas susigrąžinti separatistų okupuotą Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų rajonų.

Tendencingumai dėl rinkimų

Dėka tokių istorikų kaip Algimantas Liekis (jo veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“) Lietuvos visuomenė jau suvokia, jog Kalnų Karabachas, azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas, tikrai nėra Armėnija. Tie laikai, kai Lietuvoje buvo skelbiama vien Jerevanui palanki informacija, – jau praėjo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Tačiau šiandien vis tik norėčiau slaptai.lt skaitytojams priminti keletą niuansų, į kuriuos, mano supratimu, dar neatkreiptas deramas dėmesys. Abipusiam azerbaidžaniečių – lietuvių supratimui tebetrukdo dvigubi standartai, kurie Lietuvoje susiformavo, kai čia kelis dešimtmečius be menkiausios konkurencijos šeimininkavo armėniška propaganda.

Štai neseniai Azerbaidžane buvo surengti parlamento rinkimai. Lietuvos spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose jie įvertinti kritiškai. Negaliu sakyti, jog ten – viskas idealu. Tačiau aš, jau senokai gyvendamas Rytų Europoje, galiu lyginti tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje rengiamus rinkimus, todėl, nesileisdamas į plačius debatus, manau, jog Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Europos valstybės, – per daug tendencingos, per daug kritiškos Azerbaidžanui. Nenarpliosiu šiandien visų rinkiminių detalių, tepasakysiu, jog jei jie būtų surengti ne Azerbaidžane, o, sakykim, Armėnijoje ar Gruzijoje (Sakartvelas), Lietuvoje visi rašytų, girdi, parlamentas išrinktas daugmaž normaliai – be didelių, be grubių pažeidimų.

Europietiška parama

Kitas pavyzdys. Europos Sąjunga svarsto, kiek lėšų dera skirti Rytų partnerystės programai priklausančioms šalims. Jei būtume preciziškai teisingi, principingi, pagalbą kovai su COVID-19 turėtume visoms šalims padalinti vadovaudamiesi ta pačia taisykle, tais pačiais principais. Pavyzdžiui, proporcingai pagal gyventojų skaičių. Bet kol kas ES planuose neįžvelgiu jokio sąžiningumo. Mažytei, vos 3 milijonus gyventojų turinčiai Armėnijai – numatyti net 93 milijonai eurų, o beveik 10 milijonų gyventojų turinčiam Azerbaidžanui – tik 14 milijonų.

Akivaizdus skirtumas ir tarp to, kas numatoma Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijai – 183 milijonai, Ukrainai – 190 milijonų, nors puikiai žinome, kiek kartų Ukraina didesnė ir gausesnė už Sakartvelą (Gruziją). Principų, kuriais vadovaujasi Briuselis ir Strasbūras, žadėdami paskirstyti pinigus, – sveiku protu neperprasi. Vokietijos Bertoldo Beico centro (DGAP), užsiimančio užsienio politika, direktorius Aleksandras Raras įvardino priežastis, kodėl tokios skirtingos proporcijos. Paaiškinimai maždaug tokie: „Azerbaidžanas gaus mažiau pinigų todėl, kad yra turtingas“.

Bet ar tai – teisinga? Juk visokių turtuolių ir visokių vargšų esama. Kartais turtingas žmogus prakuto tik todėl, kad sunkiai dirbo, taupė. O tas vargingai besiverčiantis vargšu tapo todėl, kad atsainiai dirbo, netaupė uždirbtų pinigų, mėgo dažnai ir ilgai atsotogauti. Tad jei vargšui skirsime daugiau paramos, jį dar labiau paskatinsime tinginiauti bei išlaidauti.

Taip pat Europai turėtų rūpėti, kaip tarptautinėje arenoje elgiasi tos Rytų partnerystės šalys, kurios trokšta sulaukti finansinės paramos. Nei Azerbaidžanas, nei Ukraina, nei Gruzija (Sakartvelas) nėra okupavusios svetimų žemių. Armėnija – okupavusi Kalnų Karabachą (tokia visos Europos Sąjungos ir NATO pozicija). Mano supratimu, į šį niuansą būtina atkreipti dėmesį. Juolab kad Armėnija visose tarptautinėse įstaigose, įskaitant ir Jungtines Tautas (JT), ir Europos saugumo ir bendradarbiavo (ESBO) organizacijas, remia agresyvųjį Kremlių, neigiantį savo karinius nusikaltimus Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Neatsižvelgdama į Armėnijos laikyseną tarptautinėje arenoje Europa, mano supratimu, elgiasi labai nesąžiningai. Žadėdama akivaizdžiai didesnes finansines injekcijas agresyvumo neatsisakančiai Armėnijai nei tarptautinėje arenoje padoriai besielgiančioms šalims, ES, nori ar nenori, tampa teritorinius konfliktus skatinančia Europa.

Tikroji Sergėjaus Lavrovo pavardė

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.

Priežasčių, kodėl Azerbaidžanui taip sunku susigrąžinti savas žemes, – daug. Viena iš jų – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. Jei užsienio spaudoje pilna pranešimų, tai Lietuvoje kažkodėl neaptikau rašant, jog Sergėjaus Lavrovo tėvas buvo Gruzijos armėnas Kalantarianas, kilęs iš Tbilisio. Tai kas, kad Rusijos diplomatijos vadovas šiandien pakeitęs savo pavardę į rusišką ir niekur niekad neakcentavo savo kilmės. Mano giliu įsitikinimu, ši aplinkybė – tai dar viena priežastis, kodėl Azerbaidžanui taip keblu visose derybose pasiekti teigiamų rezultatų, jei tik dalyvauja Rusija. Argi šandieninės Rusijos imperinės politikos vienas iš vadovų ponas Sergėjus Lavrovas, neigiantis Ukrainos teises į Krymą, nematantis jokių rusų kareivių Donbase, atmetantis Gruzijos ir Moldovos teises susigrąžinti savo žemes, gali sąžiningai sureguliuoti Armėnijos – Azerbaidžano kivirčą dėl Kalnų Karabacho?!

Raginu atkreipti dėmesį ir į šių metų pradžioje Miunhene surengtą Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano ir Azeraidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą dėl Kalnų Karabacho konflikto ateities. Jų ilgokas viešas ginčas (visą interviu galima rasti youtube.com erdvėje) –nufilmuotas ir viešai prieinamas. Visi, kas jį matė, net ir nieko nežinodami apie šį ginkluotą susidūrimą, puikiai jautė, kurioje pusėje – tiesa. Azerbaidžano vadovas – užtikrintas, ramus, cituojantis visiems žinomus tarptautine teise paremtus argumentus, o Armėnijos lyderis – pasimetęs, susigūžęs, besiremiantis kažin kokios pasauliui nežinomos arcacho tautos teise atplėšti žemės gabalą nuo Azerbaidžano. Jei Lietuvos televizijos būtų parodžiusios tą spaudos konferenciją, net ir patys didžiausi Armėnijos simpatikai suglumtų – o juk Armėnijos premjeras paisto kažin kokius niekus!

Kodėl Iranas prisibijo Azerbaidžano?

Kitas lietuviams vis dar nesupantamas argumentas – Irano laikysena. Lietuviai tradiciškai tebemano, kad Iranas palaiko Azerbaidžaną. Juk abi šalys – musulmoniškos. Bet viskas – atvirkščiai. Žinoma, oficialiai Teheranas – už Azerbaidžano teritorinį vintisumą. Tačiau slapta remiama Armėnija.

Štai neseniai buvo užfiksuota, kaip šimtai Irano benzinvežių važiuoja iš Irano į Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą (youtube.com skelbiami videoįrašai). Akivaizdu, kad tų automobilių vairuotojai (iranietiški automobilių numeriai) pažedė Azerbaidžano teritorinį vientisumą – remiantis tarptautine teise, degalai į Kalnų Karabacho sostinę Hankendį turėtų atkeliauti tik tuo atveju, jei tokį leidimą duotų Azerbaidžanas. Bet Teheranas juk šią ekonominę operaciją atliko negavęs Azerbaidžano leidimo.

Tokių iranietiškų aferų būta ir 1992-1994-aisiais metais, kai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų įsiplieskė kruvinas karas. Tuomet Iranas irgi slapta armėnų separatistams tiekė degalus. Kas dabar žino, kaip būtų pasibaigęs 1994-aisiais užšaldytas konfliktas, jei iš Irano keliavęs benzinas nebūtų pasiekę armėnų separatistų tankų, šarvuočių, sunkvežimių?

Iranas. Nacionalinė vėliava

Manote, kad musulmoniškas Iranas negali draugauti su krikščioniška Armėnija labiau nei su musulmoniškuoju Azerbaidžanu?

Tarp Irano ir Armėnijos – ypatinga draugystė. Abi valstybės yra okupavusios Azerbaidžano teritorijų. Armėnija 1992 – 1994  metais užėmė Kalnų Karabachą ir septynetą aplinkinių ajonų, o Iranas prieš kelis šimtus metų okupavo ypač dideles pietines Azerbaidžano teritorijas. Taip, būtent taip – šiaurinės Irano dalys nėra iranietiškos. Tai – Pietinis Azerbaidžanas, kurį Baku prarado, kai carinė Rusija ir Iranas dalinosi užkariautas teritorijas. Kad įsivaizduotumėte, kaip Iranas bijo Azerbaidžano sustiprėjimo, įtakos, pateiksiu vieną palyginimą: Azerbaidžane šiandien gyvena apie 10 milijonų azeraidžaniečių, o Irane jų – apie 30 milijonų. Štai kodėl Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sustiprėjimu, štai kodėl jam naudinga agresyvi Armėnija. 

Iranas negražiai pasielgė ir tuomet, kai jo restauratoriai padėjo armėnams restauruoti keletą musulmoniškų mečečių, išlikusių Kalnų Karabache, Jerevane. Kodėl negalima pagirti Irano pastangų restauruoti šiandieninės Armėnijos teritorijoje atsidūrusių mečečių? Armėnų falsifikatoriai nepajėgė azerbaidžanietiškų maldos namų paversti krikščioniškais maldos namais (per daug akivaizdi būtų klastotė), už tai leido iraniečiams pakeisti azerbaidžanietiškus akcentus į iranietiškus. Kad azerbaidžanietiško paveldo ten neliktų nė kvapo.

Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečių kariams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Nepaisant šių kiaulysčių Azeraidžanas elgiasi ypač padoriai, principingai. Oficialusis Baku niekad niekur nedavė nė menkiausio preteksto, jog įmanomos teritorinės pretenzijos Iranui, be to, viuomet, kai kalbama apie Vakarų taikomas sankcijas Techeranui, Baku laikosi nuomonės, kad sankcijos – netinkama spaudimo priemonė.

Štai šiuos dalykus derėtų žinoti, kai kalbama apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus.

Bachramas Zeinalovas yra Lietuvos pilietis (Lietuvoje gyvena per 40 metų), Šiaulių apskrities Azerbaidžano draugijos pirmininkas, tautinių mažumų departamento prie Lietuvos vyriausybės tarybos narys

2020.04.19; 18:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.