Baimės ir viltys ( 1 )


Print

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Autorei leidus, keturiomis dalimis pradedame skelbti knygos pabaigos skyrių, kurį ji internetinei publikacijai pavadino “Baimės ir viltys. Mūsų kalbos ir tautos dvasios sveikata” – apie labai aktualų, vieną didžiausių pastarojo dešimtmečio jos (ir ne tik!) rūpesčių – šiandieninės gimtosios lietuvių kalbos, kurios tyrimui ir mokymui profesorė paskyrė visą savo sąmoningą gyvenimą, padėtį.

jakaitiene_2

Skelbiame ir kai kurias nuotraukas iš “šimtmečio kurso” draugų susitikimo, įvykusio š.m. birželio 8 dieną.

Vytautas Visockas   

XXX

Evalda JAKAITIENĖ

Kalbõs ryšys su tauta, jos dvasia ir kultūra šimtus kartų patvirtintas ir įrodytas žymiausių pasaulio filosofų, rašytojų, kalbininkų: „Kalba –  tautos dvasios namai“ (Martinas Heidegeris); „Atimk iš tautos viską – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekada jos nesusikurs. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta“ (Konstantinas Ušinskis); „Kalba yra svarbiausias kiekvienos tautos gyvybės laukas“ (Anna Vierzbicka); „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta“ (Jonas Jablonskis); „Kalba yra tautos kūno žiedas“ (Vydūnas); „Žygis už kalbą – žygis už tautą“ (Juozas Pikčilingis); „Kalba – mūsų dvasios rūbas“ (Justinas Marcinkevičius), „Kalba – visų tos pačios tautos narių bendras kūrinys ir dvasinės veiklos priemonė“ (Krescencijus Stoškus); „Kalba – tautos dvasingumo versmių versmė“ (Viktorija Daujotytė) ir t. t.

Kur jau beišvardysi visus protingus pasakymus šia tema! Atrodo, turėtų būti aišku kaip dieną, kad kalba – tam tikros tautos gyvensenos, mąstysenos ir jausenos išraiška, o jos šaknys giliai suleistos etninėje kultūroje, kolektyvinėje tautos atmintyje. Ji negali būti atsiejama nuo tautos, nuo jai būdingos laikysenos, jos regėjimo kampo, nuo gyvenamosios erdvės bruožų.

Tačiau, kaip rodo šių dienų gyvenimas, toks gimtosios kalbos suvokimas daug kam vis dar tebėra (o gal jau pasidarė?) svetimas ir toli gražu jau ne vienetai jai skiria tik paprasčiausios bendravimo priemonės funkciją. Ar šiame visais požiūriais sumišusiame pasaulyje dar galima padėti žmonėms suvokti tikrąją gimtosios kalbos vertę? Tai padaryti bando rašytojai, filosofai, kalbininkai, mokytojai. Prie jų prisidedu ir aš.

Vos pradėjęs kalbėti žmogus į pasaulį ima žvelgti pro savo gimtosios kalbos langelį. Negalima teigti, kad kalbos sukuria pasaulį, bet kiekviena jų tą pasaulį, pasižymintį ypatinga įvairove, savaip skaido, klasifikuoja ir vertina. Todėl kalbose be jokios abejonės atsispindi, kaip įvairiai viena ar kita kalba kalbantys žmonės savo sąmonėje fiksuoja pasaulio dalykų, jų santykių suvokimą.

jakaitiene_3

Štai kodėl iš kalbos galima spręsti, kas buvo ir kas yra svarbu tautai, jos mąstysenai ir kultūrai. Pavyzdžiui, lietuviai visada vertino namų šilumą ir jaukumą, aitrų tėviškės dūmą: juk namai buvo vieta, kur „ramiai ir lengvai plaka širdis su šviesa, aiškumu, su pažįstamais balsais“ (Henrikas Nagys). Todėl tiek daug mūsų kalboje maloninių sąvoką „namõ“ reiškiančių žodžių: namolei, namolėlio, namolio, namoliuko, namučio, namulio, namytužio, namytužėlio, namytužių, namužių ir kt.

Daugybė senųjų lietuvių kalbos giminystės terminų byloja, kokie svarbūs giminystės ryšiai lietuviams buvo seniau, o žinant, jog dabar vis rečiau tevartojami ar visai išnykę gimines pavadinantys žodžiai, nesunku suprasti, kaip tie ryšiai yra sumenkę. Kitoms tautoms svarbesni jau kitokie dalykai: štai nencai turi net keliolika savo kalbos žodžių, kuriais įvardija baltą spalvą, islandai net dešimčia žodžių pavadina įvairių gyvių uodegas.

Toli gražu nevienodą pasaulio matymą rodo ir įvairių kalbų žodžių darybos polinkiai, darybos pamato parinkimas naujam žodžiui sudaryti, pvz.: lietuviui pasaulis – „tai, kas po saule“, dangus – „tai, kas dengia visą žemę, didelis dangtis“, krioklys – ne krentantis vanduo, kaip anglams (an. waterfall) ar rusams (rus. водопад), o „tai, kas kriokia“; lietuvių kalbos žodžiai medžioti, medžioklė siejami su žemaitišku žodžiu medė „miškas“, o tą patį dalyką reiškiantys žodžiai vokiečių kalboje susiję su veiksmažodžiu jagen „vyti“, ispanų – su veiksmažodžiu montar „sėsti ant arklio, kopti“; lietuviui, norvegui ir anglui rugiagėlė (an. cornflower, norv. kornblomst „javų gėlė“) – ne piktžolė, o gėlė, nes jų sąmonėje ryškesnė ne piktà rugius (javus) gožianti galia, o akį traukiantis šio augalo grožis.

jakaitiene_4 

Argi tai neliudija, kad kalba – tautos dvasios reiškėja, kartu ir žmogaus dvasinės kultūros laidininkas? Rodos, tereikia tik truputį pagalvoti ir bus galima daryti logišką išvadą, kad graži, sklandi kalba liudija žmogaus ir tautos dvasios tobulumą, o gimtosios kalbos išsižadėjimas, pamynimas po kojomis rodo tautos dvasios nuopuolį.

Štai kodėl gimtosios kalbos branginimo ir gynimo nuostata niekam neturėtų kelti jokių abejonių, štai kodėl rūpestis dėl jos likimo turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga ir vidinė priedermė.

Kokia reali lietuvių kalbos būklė dabar? Ką ji praneša apie dabartinę mūsų tautos dvasios sveikatą? Ar galime džiaugtis, kad daugiau kaip prieš dvidešimt metų pasijutusi laisva atgijo ir sustiprėjo lietuvių tautos dvasia? Kalbininko žvilgsnis į tai, kas dabar vyksta mūsų kalboje, deja, nėra optimistiškas.

Per pastarąjį dvidešimtmetį viešoji lietuvių kalba nė kiek nepagerėjo, sakyčiau – netgi suprastėjo. Žiojėja baisiausia praraja tarp tos kalbos, kurią norėtų girdėti ar matyti visi gerą kalbos jausmą turintys žmonės, ir tos, kuri sklinda oficialiuose susirinkimuose, bado akis kalbininkų neredaguotuose tekstuose, jau nekalbant apie gatvę.

Viešai kalbėti puskalbe daugeliui pasidarė visai normalus, o kartais, atrodo, net prestižo reikalas. Kalbos specialistų pastabos kai kurioms redakcijoms ar leidykloms, kad jų leidinių kalba daro gėdą visai Lietuvai, nubėga kaip nuo žąsies vanduo.

jakaitiene_5

Tai kas gi yra atsitikę mūsų kalbai ir ja kalbantiems tautiečiams? Deja, turime konstatuoti gerokai sumažėjusį ne tik norinčių gimtosios kalbos mokytis, bet ir ja kalbėti skaičių. Ar galima paaiškinti tokį kalbos vertės sumenkėjimą nepriklausomoje tėvynėje? Bandydami ieškoti to priežasčių pirmiausia dairomės į valstybės politiką.

Atrodo, oficialus požiūris į valstybine skelbiamą lietuvių kalbą tarsi ir teigiamas: turime Valstybinės kalbos įstatymą, veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Kalbos inspekcija, finansuojami kalbos kultūros projektai, leidžiami periodiniai žurnalai „Gimtasis žodis“ ir „Gimtoji kalba“, kalbos kultūros temos svarstomos mokslinėse konferencijose, radijuje ir televizijoje nuskamba viena kita kalbos valandėlė ir t. t.

Tačiau ar deklaruojamas valstybės požiūris nepasmerkiamas nesėkmei, kai matome, kaip vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje tiesiog nebaudžiamai spjaunama į tos pačios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos reikalavimus, kai girdime sujauktą, nelogišką, dažnai nesuprantamą valdžios žmonių lemenimą? Mokyklose vaikai, universitetuose ir kolegijose studentai, atrodo, mokomi ir lietuvių kalbos gramatikos, ir stilistikos, ir kalbos kultūros. Mokomi, bet ar išmokomi? O jei neišmokomi, tai kodėl? Gal netikę kalbos mokytojai ar mokymo būdai?

jakaitiene_6

Ar kalbos žurnalus skaito tie, kurie tai turėtų daryti, kad galėtų sklandžiau reikšti mintis? O moksliniai kalbos vartosenos tyrimai – ar jie išeina iš specialistų dėmesio ribų ir tampa visiems prieinami? Ar galima daryti išvadą, kad kalbos praktika nepaklūsta kalbos politikai? Ką daryti toliau: ar tikėtina, kad lietuvių kalba gali pagerėti savaime ir viską palikti savieigai, ar vis dėlto būtina kalbos vartoseną aktyviai kontroliuoti ir reguliuoti? Jei tikrai būtina, kaip tai daryti?

Štai kiek klausimų! Ir jie mane kankina nuolat. Ieškau į juos atsakymų ir vis dažniau galvoje kirba mintis, kad mūsų kalbą ir tautos dvasią apniko pavojingos ligos. Todėl ir čia pirmiausia ryžtuosi kalbėti apie tas nelemtas kalbos ligas (pasinaudosiu net medicinos terminais, nors man tai netinka ir nelabai patinka).

Sunkiausia liga laikyčiau kalbos kretinizmą (šį terminą paėmiau iš Marcelijaus Martinaičio). Tai toks kalbinis žmonių elgesys, kai kalba nustoja veikusi kaip rišli semantinė sistema, kai kalbant tenkinamasi pabirais žodžiais ar frazėmis, kai žodžių vartosena iškreipiama, pasidaro chaotiška.

Šios ligõs šaknų, visų pirma, galėčiau ieškoti mūsų tautos praeityje, keliose okupacijose, išgyventoje totalitarinėje sistemoje, kai siekiant valdyti tautą ir žmogų buvo pažeisti kalbos ryšiai su istorija, kultūra, dvasiniu gyvenimu. Per daugelį dešimtmečių į žmonių, net ir nenorinčių to pripažinti, galvas tiesiog buvo kalama mintis, kad bet kuri kalba (gimtoji – taip pat) tėra vien elementari bendravimo priemonė, vien instrumentas paviršiniam susikalbėjimui: esą užtenka kalbą mokėti tik tiek, kad būtų galima pranešti ir suprasti informaciją.

Tačiau šią ligą nesunkiai galiu susieti ir su dabartinėje mūsų visuomenėje naujais, vis labiau įsikerojančiais vertybių matais, su iškreiptu garbės ir orumo supratimu, ryškėjančia mentaliteto nẽgale. Argi dabar nelaikoma didžiausia garbe – turėti krūvas nežinia kur ir nesvarbu kaip įgytų pinigų? Argi ne turtingiesiems dabar pataikauja partijų vadai, valdžia, teismai?

jakaitiene_7

Bet juk tie piniguočiai dažnai yra mažaraščiai, nesurezga doro sakinio, visus savo norus ir jausmus išreiškia viena kita lietuviška ar nelietuviška fraze, dažnai dar ir nešvankia. O vis dėlto per savo pinigus jie turi galią ir įtaką, jais bandoma sekti! Ne ką geriau, jei randasi net ir praprususių milijonierių, tačiau norinčių ne tiek ką nors pasakyti, kiek pademonstruoti – štai, čia kalbu AŠ.

Jie bando kalbėti išpūstai, pompastiškai, dažnai nelogišką mintį mėgina apvilkti įmantriais rūbais. Deja, išorinė puošyba tik pridengia vidinę tuštumą. Vadinasi, kalba kretinizmu suserga dėl neišugdytos ar sumenkusios daugelio šiuolaikinių žmonių mąstymo ir intelekto kultūros. Juk kai nieko neįvyksta mintyje, nieko negali įvykti ir kalboje. „Kai tamsu tikrovėje, kai neįžvelgiami aiškūs žmonių, daiktų kontūrai, darosi tamsu ir kalboje“, – yra sakiusi Viktorija Daujotytė.

Vytauto Visocko nuotr.

( Bus daugiau )

2012.09.03


Prisijunkite prie diskusijos