Balkanų raidos specifika: korupcija, politinės žmogžudystės, milijonierių diktatas


Print

Balkanų regionas sulaukia didelio įvairių pasaulio kraštų apžvalgininkų, ekonomistų ir finansų analitikų dėmesio. Šiame regione – net keliolika valstybių. Čia – Graikija, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija, Makedonija, Slovėnija, Turkija ir Kosovo respublika. Septynios iš šių valstybių – buvusios Jugoslavijos respublikos. Per paskutinįjį dešimtmetį šiame regione įvyko daug permainų. Po 1990-1995 metų buvusios Jugoslavijos respublikose vykusių karinių konfliktų atrodė, kad šios valstybės gali ilgam nugrimzti į susiskaldymo ir ekonominio nuosmukio periodą. Tuomet, ypač per šių karinių konfliktų įkarštį 1993 – 1995 metais, dalis apžvalgininkų prognozavo visai liūdną buvusių Jugoslavijos respublikų ateitį. Tačiau šios šalys sugebėjo atsitiesti ir žengti politinių ir ekonominių reformų keliu.

O kad 2000 rudenį staiga žlugo Serbiją valdęs Slobodano Miloševičiaus režimas, nustebino daugelį Vakarų politikų ir patyrusių politikos analitikų. Tuo metu, kai 2000 pabaigoje žlugo komunistinės kilmės Serbijos valdantysis režimas ir buvo pradėti išformuoti jį rėmę “raudonųjų berečių” (Miloševičiaus asmeniškai kontroliuojamų specialiųjų dalinių) būriai, Lietuvos politinėje padangėje vyko priešingi procesai – į valdžią grižo komunistinės ir populistinės jėgos. Šios jėgos įsigalėjo ilgam ir gerokai nuskurdino Lietuvą. Jei 2000 metais Lietuva, lyginant su Serbija, buvo ekonomiškai stipresnė ir demokratijos požiūriu gerokai pranašesnė šalis, tai 2004-2008 metais abiejų šalių lygis jau tapo panašus.

Kelios Balkanų šalys – Graikija, Bulgarija, Slovėnija ir Rumunija priklauso Europos Sąjungai, dar kelios regiono šalys yra minimos kaip kandidatės į Europos Sąjungą. Daugiausia prieštaravimų ES viduje sukelia Turkijos noras patekti į šią bendriją. Jei vienos ES priklausančios valstybės pritaria Turkijos narystei, tai kitų šalių grupė tam kategoriškai prieštarauja.

Slovėnija yra ekonomiškai geriausiai išsivysčiusi ir politiškai stabiliausia regiono valstybė. Ekonominei gerovei vystytis padėjo palanki geografinė padėtis (Slovėnija yra greta Austrijos ir Italijos), gera mokesčių sistema, valstybės rankose išlaikytos pagrindinės energetikos įmonės. Efektyvi kova su korupcija padėjo išvengti masinio valstybės biudžeto lėšų grobstymo (su šia problema vis dar susiduriama kitose regiono valstybėse, ypač Serbijoje, Juodkalnijoje, Bulgarijoje). Slovėnijos prezidentas Danilas Tiurkas pasaulyje vertinamas kaip žymus tarptautinės teisės specialistas. 1992-2000 metais jis užėmė Slovėnijos nuolatinio atstovo Prie Jungtinių Tautų (JT) pareigas, 2000-2005 metais dirbo JT Generalinio sekretoriaus K.Anano patarėju. Slovėnijos naftos perdirbimo bendrovė “Petrol“ yra valdoma valstybės, be to, ši bendrovė valdo ir didelį degalinių tinklą (net 338 degalines Slovėnijoje, Serbijoje ir Kroatijoje). Minimalus atlyginimas Slovėnijoje – 532 eurai, didelės dalies šalies gyventojų pajamos siekia nuo 700 iki 1200 eurų per mėnesį.

Ir Slovėnijos kaimynė Kroatija sėkmingai žengia ekonomikos pertvarkos ir eurointegracijos keliu. Šiai valstybei sėkmingi buvo ir praėję 2009 metai. Premjerė Jadranka Kosor 2009 metų gruodžio pabaigoje pareiškė, kad Kroatijai pavyko suvaldyti krizę ir išvengti didžiulio ekonominio nuosmukio. 56 metų patyrusi politikė J.Kosor vadovauja šalies vyriausybei nuo 2009 metų liepos 9 dienos. Nepaisant to, kad pirmoje 2009 metų pusėje šios šalies ekonomika ir finansų sektorius susidūrė su nemenkais sunkumais, praėjusių metų pabaigoje padėtis jau buvo gerokai stabilesnė. Kroatijos Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis išlieka aukštas. Šiuo metu BVP lygis vienam gyventojui siekia 18 600 dolerių (Lietuvoje – 14 200 dolerių, o Latvijoje – 13 300 dolerių).

Privatizacija Kroatijoje vykdoma palaipsniui, valstybės rankose liko daugelio energetikos įmonių bei stambių telekomunikacijos įmonių kontroliniai akcijų paketai. Kroatijoje gerai išvystyta elektronikos pramonė, chemijos bei farmacijos, tekstilės pramonė. Be to, Kroatijai itin didelę reikšmę turi gerai išvystytas turizmo sektorius.

2009 metų pabaigoje šalyje vėl prisimintas 2008 metų spalį nužudytas žurnalistas Ivo Pukaničius. Jo nužudymo byla jau baigiama tirti, yra suimti du tiesioginiai šio nusikaltimo vykdytojai ir du asmenys iš organizatorių rato, dar vieną asmenį teko paleisti, nes pritrūko jo kaltės įrodymų. I.Pukaničiaus nužudymo užsakovai dar nerasti, bet, manoma, kad su juo susidoroti nusprendė korumpuoti politikai ir įtakingi mafijos vadeivos. I.Pukaničius savo straipsniuose demaskuodavo politinę korupciją, yra daugelį kartų rašęs apie Kroatijoje ir už jos ribų veikiančius kriminalinius magnatus, apie jų vykdomas ginklų ir cigarečių kontrabandos operacijas. Kaip rodo reali patirtis, rezonansinius nužudymus įmanoma atskleisti ir po daugelio metų. Štai per paskutinius kelerius metus pavyko išaiškinti, kas  1983 metaus Vokietijoje nužudė kroatų verslininką S.Džurekovičių.

S.Džurekovičius kurį laiką dirbo Kroatijos valdžios žinybose, užėmė įvairias atsakingas pareigas, o 1976 metais buvo paskirtas Kroatijos naftos perdirbimo gamyklos vadovu. 1982 metais jis pabėgo į Vokietijos Federacinę respubliką, ėmė bendradarbiauti su ten gyvenančiais kroatų politiniais emigrantais. 1983 metais jis buvo nušautas netoli parduotuvės, kai išėjo iš jos nešdamas pirkinių krepšį. 2005 metais Vokietijos teisėsaugos pareigūnai suėmė šioje šalyje gyvenusį kroatų kilmės verslininką, buvusį komunistinio Jugoslavijos saugumo pareigūną A.Perkovičių ir pas jį iš Kroatijos atvykusį bičiulį K.Pratesą. Jie abu buvo apkaltinti dalyvavę Džurekovičiaus nužudymo organizavime. 2008 metais Vokietijos teismas nuteisė šiuos abu buvusius saugumiečius pripažindamas juos kaltais. K.Pratesą nuteisė 25 metų laisvės atėmimo bausme, o A.Perkovičiui buvo paskirta 22 metų laisvė atėmimo bausmė.

Tyrimo eigoje nustatyta, kad prie S.Džurekovičiaus nužudymo organizavimo prisidėjo įtakingi serbų mafijos bosai, tame tarpe ir garsusis Ž.Raznatovičius (Arkanas), tačiau jiems kaltinimų pateikti jau nebuvo įmanoma, nes tiek Ž.Raznatovičius, tiek keli kiti mafijos veikėjai buvo nužudyti 2000 – 2004 metais. 2009 metų rugsėjo mėnesį Vokietijos teisėsaugos pareigūnai sulaikė šioje šalyje gyvenantį buvusio komunistinio Jugoslavijos saugumo pareigūną I.Lasičių, o Kroatijoje sulaikyti dar du jo bendrai – Z.Mustačas ir B.Breličius.

Mafijos įtaka yra viena iš ryškiausių šiandieninės Serbijos problemų. Artimus ryšius su Rusijos mafija ir Italijos mafijos šakomis – kamora ir koza nostra palaikančios Serbijos mafijos struktūros turi didelę įtaką Serbijos politiniams procesams. Šių struktūrų įsigalėjimo šaknys siekia 1988 – 2000 metus, būtent S.Miloševičiaus valdymo laikus. Vienas iš kriminalinių lyderių Serbijos oligarchas pareiškė: „Miloševičiui esame labai dėkingi. Miloševičius sukūrė vagių valstybę ir leido mums laisvai veikti“. Per Serbiją ir Juodkalniją eina cigarečių ir narkotikų kontrabandos keliai, be to, į Serbiją atgabenama daug Austrijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse pavogtų automobilių. Šiame regione vyksta ir daug nelegalios prekybos ginklais sandėrių, klesti prostitucija bei prekyba žmonėmis. Kuo šie šešėliniai verslai siejasi su Serbijos politiniu elitu? Tai turi tiesiogines sąsajas, dalis įtakingų politikų finansuojami iš stambių mafijos klanų sukurtų “juodųjų kasų“, tokie politikai inicijuoja klanams palankių įstatymų priėmimą, visaip trukdo sąžiningų politikų ir teisėsaugos pareigūnų kovai su korupcija ir ryšius įvairiose Europos šalyse turinčiais mafijos klanais.

Dabartinis Serbijos prezidentas Borisas Tadičius buvo vienu iš 2004 metais mafijos užsakymu nužudyto Serbijos premjero Zorano Džindžičiaus bendražygių. B.Tadičius remė Serbijos bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis, buvo vienas iš pagrindinių idėjos, kad Serbija turi paduoti paraišką stojimui į Europos Sąjungą, iniciatorių. Ši paraiška buvo oficialiai pateikta 2009 metų gruodžio mėnesį. Tiesa, manoma, kad realiai į ES bendriją Serbija gali būti priimta tik po dešimtmečio -apie 2020 – uosius metus.

Tai, kad pavyko stabilizuoti padėtį Kosovo regione, laikoma vienu iš sėkmingų tarptautinės bendruomenės vykdytų taikos misijų. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovo parlamentas paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Paskutiniu metu kai kuriose Europos žiniasklaidos priemonėse pasitaikantys bandymai pažeminti 1990 – 1999 metais už laisvę kovojusius Kosovo partizanus yra apgailėtini. Panašiai yra juodinami ir iki šiol už savo šalies laisvę kovojantys čečėnų partizanai, jau antroji prieš Lietuvos pokario partizanus nukreipta propagandos banga vyksta ir mūsų krašte.

Lietuvių kariai Kosove tarnauja nuo 1999 metų. Paskutinis lietuvių karių būrys buvo išvestas iš Kosovo 2009 metų birželį, šiuo metui Kosove tarnauja karinių instruktorių grupė. 1999 – 2009 metais lietuvių kariai tarnavo bendro Lenkijos ir Ukrainos bataliono sudėtyje.

Graikija greta didelių ekonominių sunkumų susiduria su kylančia terorizmo grėsme. Štai sausio 9 dieną prie Graikijos parlamento sprogo bomba, žmonių aukų išvengta, tik buvo apgadinti keli automobiliai. O 2009 metų gruodį komunistų ir anarchistų būriai kėlė sumaištį Atėnuose, Salonikuose ir kituose miestuose, jie puldavo ir padegdavo bankų ir parduotuvių pastatus, apiplėšė kelis pašto skyrius. Vykdavo ir šių nelegalių grupuočių susirėmimai su opozicija. Graikijoje prisimenamas 2008 metų gruodį vykęs komunistų maištas, kurio metu padaryti didžiuliai nuostoliai – sudeginta šimtai bankų, parduotuvių, kino teatrų pastatų, apiplėšta ir nusiaubta kelios dešimtys pašto skyrių.

Bulgarijoje dar sėkmingai veikia įvairios populistinės politinės jėgos. Viena iš jų – 2005 metais įkurta partija “Ataka“. Jai vadovauja žinomas žurnalistas V.Siderovas. Jis teigia, kad egzistuoja pasaulinis žydų sąmokslas, prieštarauja Bulgarijos narystei NATO ir Europos Sąjungoje. 2006 metais V.Siderovas dalyvavo Bulgarijos prezidento rinkimuose ir užėmė antrą vietą. Tuo metu, 2003-2005 metais, ne tik Bulgarijoje, bet ir dar keliose Balkanų valstybėse ir Latvijoje bei Lietuvoje buvo įkurtos tiesiogiai Rusijos žvalgybos kontroliuojamos populistinės partijos. Įdomu pastebėti, kad net keliose šalyse tokių partijų veiklą valdė tie patys Kremliaus “kuratoriai“ – G.Lučianskis, J.Goldovskis, M.Čiornas…

O Bulgarijos ekonominė padėtis lieka prasta. Šios šalies BVP siekia 11 800 dolerių vienam gyventojui. Bulgarijos gyventojų pajamos kiek mažesnės nei Lietuvoje. Didelės dalies vietos gyventojų pajamos siekia 150 – 250 eurų per mėnesį. Tiesa, kiek mažesnės nei Lietuvoje ir prekių ir paslaugų kainos (pragyvenimas gana brangus tik sostinėje Sofijoje), tuo tarpu provincijoje maisto prekės ir daugelis paslaugų žymiai pigesnės.

Žymus Prancūzijos filosofas ir apžvalgininkas Andre Gliuksmanas teigia, kad tarptautinė bendruomenė turėtų aktyviau remti dar besivystančias Balkanų šalių demokratijas. A.Gliuksmanas ne kartą lankėsi Bulgarijoje, Rumunijoje, Makedonijoje ir kitose regiono valstybėse, palaikė 1999 metais vykusią tarptautinę Kosovo krašto išvadavimo kampaniją.

Dauguma Balkanų šalių vis dar negali išsivaduoti iš oligarchijos gniaužtų. Ir neveltui įvairių Balkanų valstybių oligarchai bei įtakingi abejotinos reputacijos politikai palaiko artimus ryšius su Italiją valdančia korumpuota S.Berluskonio vyriausybe ar Rusiją valdančiu Kremliaus saugumiečių režimu. Iš esmės tiek šiose Balkanų šalyse, tiek Rusijoje bei Italijoje yra įsivyravęs monopolinis kapitalizmas. Tiesa, Italija gerokai lenkia visas šias paminėtas valstybes tiek demokratijos, tiek ekonominio išsivystymo lygiu, tačiau kai kuriose pietinės Italijos srityse įsigalėjusi korupcija yra panašaus lygio, kaip ir daugumoje Balkanų šalių.

Slovėnija išsivadavo iš oligarchijos gniaužtų, stiprina socialiai orientuotos rinkos ekonomikos pamatus ir kuria demokratinę valstybę. Šios šalies pavyzdys ryškiai parodo, kad, pažabojus korupciją, godžias monopolijas ir įtvirtinant kertinius socialinio teisingumo principus, galima daug pasiekti.  O pasiduodant monopolijų diktatui, ir besivystančioms, ir net demokratinėms šalims gresia atsidurti oligarchijos gniaužtuose. Apie oligarchijos įsigalėjimo pavojų svarsto žinomas britų rašytojas ir apžvalgininkas Anatolis Livenas: “Italijoje ir kai kuriose kitose valstybėse regimas demokratijos nuosmukis. Tai atgal link oligarchijos vedantis nuosmukis, jis pasireiškia tam tikrų klikų, siaurų grupuočių įsigalėjimu. “Geriausias“ demokratijos nuosmukio pavyzdys – Italija. Berluskonio fenomenas atskleidė, kaip per trumpą laiką galima užvaldyti valstybę. Čia itin ryškus informacijos kontrolės faktorius. Oligarchas Berluskonis savo įsigalėjimą pradėjo nuo televizijos ir radijo stočių užvaldymo. Užvaldęs kelis televizijos kanalus ir stambias radijo stotis, jis sukūrė patikimą placdarmą savo planų įgyvendinimui. Berluskonis ir keli jo bičiuliai panaudojo savo verslo, ir ypač turimų žiniasklaidos priemonių galią tam, kad užvaldytų valstybę. Deja, tenka pripažinti ir tam tikrų italų nacionalinių savybių reikšmę tokios padėties susidarymui. Netikiu, kad tokie procesai paliestų Prancūziją. Beje, Jungtinėse Amerikos Valstijose tiek Berluskonis, tiek jo bičiulis Putinas vis dažniau lyginami su Musoliniu“.

Lietuvos ryšiais su Balkanų valstybėmis nėra glaudūs, bet per paskutinįjį dešimtmetį regimos vis artimesnės verslo ryšių plėtojimo tendencijos. Lietuvos verslininkai investuoja Bosnijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, šiose šalyse jie valdo įvairias gamybos įmones, parduotuves, statybos bendroves, yra kelių Bulgarijos ir Rumunijos bankų akcininkai. Lietuvos piliečiai gana aktyviai perka nekilnojamąjį turtą Kroatijoje, Bulgarijoje, Turkijoje. Balkanų šalių verslininkų investicijos Lietuvoje kur kas mažesnės. Nors per paskutinius kelerius metus pastebėta tendencija, kad turkų verslininkai įsigijo kai kurias nedideles įmones, tapo statybos bendrovių akcininkais. Turtingi Turkijos ir Rumunijos piliečiai Lietuvoje gana aktyviai įsigyja ir prabangius nekilnojamojo turto objektus.

Kaimyninės Lenkijos verslininkų investicijos Balkanų valstybėse kur kas solidesnės. Tai paprasta paaiškinti – gerokai didesnėje Lenkijoje yra daug stambių koncernų, valdančių kur kas didesnį kapitalą nei Lietuvos verslo magnatai ir turinčių daugiau galimybių investuoti. Manoma, kad Serbijoje slapstosi keli 2006 metais iš Lenkijos pabėgę verslininkai. Jie pabėgo iš šalies, kai paaiškėjo 1995-2003 metais jų vykdytos stambios finansinės aferos.

Dalis Balkanų valstybių (pirmiausia Slovėnija, Kroatija ir Rumunija) jau pasiekė tam tikrą ekonominės gerovės lygį ir gana sėkmingai integruojasi į įvairias europines struktūras, bet Graikija, Bulgarija, Bosnija, Serbija, Makedonija, Juodkalnija atsidūrė tam tikroje kryžkelėje. Graikijos atvejis specifinis. Niekas neabejoja šios šalies eurointegracija, ir Graikijos demokratijos lygis yra visai kitoks, nei sakysime Bulgarijos ar Juodkalnijos. Bet šios šalies viduje per paskutinius kelerius metrus vyksta grėsmingi procesai. Pavojų stabilumui kelia ne tik aršios komunistų ir anarchistų grupuotės, bet ir didžiuliai valstybės ir privačių šios šalies bankų įsiskolinimai užsienio bankams, sparčiai kylanti bedarbystė. Graikijoje sparčiai kyla ir korupcijos lygis. Lietuva gerokai atsilieka nuo Balkanų regiono lyderės Slovėnijos, tačiau, lyginant su dauguma šio regiono valstybių, Lietuvos lygis panašus. Pagal korupcijos lygį Lietuva – netoli Turkijos, Kroatijos, Bulgarijos ir kitų Balkanų šalių. Šio regiono šalys pasižymi pastoviai vykstančiais politiniais nužudymais, vis dar pasitaiko ir politinių kalinių, ypač Bulgarijoje. Bet ir Lietuvoje vyko panašūs procesai. 2001 metų pabaigoje mūsų šalyje nužudytas įtakingas Klaipėdos politikas Juozas Paliakas, o 2005 metų pabaigoje iš VSD atleistas ir išsiustas dirbti į Baltarusiją pulkininkas Vytautas Pociūnas. 2006 metų rugpjūtį jis buvo nužudytas Bresto mieste. O politinė disidento, buvusio Seimo nario A.Petrusevičiaus byla niekuo nenusileido Bulgarijoje 2004-2007 metais vykusiems keliems politiniams teismo procesams.

Politiniai nužudymai, politinės bylos ir stambios finansinės aferos daugiausia vyksta korumpuotose valstybėse. Tiek kai kurių Balkanų šalių, tiek prie Baltijos jūros esančių Latvijos ir Lietuvos valdžios struktūroms bei visuomenės veikėjams verta pasvarstyti, ar bus žengiama europietišku demokratijos keliu, ar toliau teks dreifuoti tarp Azijos ir Lotynų Amerikos. Nors kai kurios Azijos, Lotynų Amerikos ir net Afrikos pakraščių šalys jau gerokai lenkia daugelį Europos šalių. Dauguma Balkanų valstybių (pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Turkija užima 61 vietą, Bulgarija – 68 vietą, Makedonija – 70 vietą) ir Latvija (56) bei Lietuva (53) pagal korupcijos lygį smarkiai atsilieka nuo kur kas geriau įvertintų Azijos šalių – Taivanio (37 vieta) ir Pietų Korėjos (39 vieta), nedidelės Lotynų Amerikos šalies Urugvajaus (25), Karibų regiono valstybių – Barbadoso (20 vieta), Sant Vincento ir Grenadinų salų (31 vieta), netoli Afrikos krantų esančios egzotiškos Mauricijaus respublikos (41 vieta). Tad pagrindiniai raktai į Balkanų regiono stabilumą yra aiškūs -tai korupcijos pažabojimas, sėkmingos ekonominės reformos ir tarptautinis bendradarbiavimas. Slovėnijos pavyzdys įrodė, kad panaudojus tokias priemones, galima daug pasiekti. Ar tai pavyks pasiekti kitoms Balkanų valstybėms, parodys artimiausias dešimtmetis.

2010.01.17


Prisijunkite prie diskusijos