Baltijos kelias


Print

Kaip parodyti tokio unikalaus renginio sudėtingumą, įvairumą, atsiradimo priežastis? Česlovas Kudaba yra užsiminęs: veikiausiai tai bus nuotraukų ir tekstų albumas. Laiškuose šmėstelėjo frazė: su mumis tą dieną buvo ir tie, kurie tuo keliu kadaise ėjo, važiavo, nešė šviesą ir tiesą. Kiek kartų susikirto mūsų tos dienos kelias su Daukanto keliu į Vilnių, su naktiniais knygnešių takais. Tautos istorijos kelyje mūsų daug, gal net ne vienas milijonas. Antai Knygnešio draugijos nariai stovėjo už knygnešius Joną Luobikį, Juozą Akelaitį, Vincą Bielskų, Andrių Verbylą ir kitus, žuvusius Stalino tremtyje.

Manome, kad į “Baltijos kelią” tauta pajudėjo tada, kai buvo pasirašyti kruvinieji Hitlerio ir Stalino protokolai. Į laisvę pradėjome eiti iškart jos netekę. Todėl “Baltijos kelyje”, mūsų požiūriu, stovėjo ne tik tos mamos arba senelės, kurios namie likusios prižiūrėjo kūdikius, ne tik tie, kurie “įklimpo” kur nors prie Vievio ar Jonavos, bet ir 1941 metų birželio sukilimo dalyviai, ir partizanai, ir į Tėvynę grįžę bei negrįžę politiniai kaliniai ir tremtiniai, užsienio lietuviai – visi, kurie siekė laisvės, nepriklausomybės, teisingumo.

Vytautas VISOCKAS

Baltijos kelias

1989-ųjų rugpjūčio 23 d. trijų šalių žmonės sojo į Baltijos kelią. Nuo Gedimino pilies ir Katedros Vilniuje, per Rygą iki Talinio, septintą valandą vakare, tylos ir susikaupimo momentui rankomis susijungė gal net dviejų milijonų žmonių grandinė. Buvome nenugalima rankų ir širdžių užtvanka prieš raudonąjį tvaną, stovėjome ryžtingame ir taikiame Baltijos kelyje į Nepriklausomybę.

Skelbiame “Minties” leidyklos 2000 m. išleisto albumo “Baltijos kelias” “Sudarytojo ir leidėjų žodį”

“Baltijos kelias” kad ir išskirtinis vienybės pasireiškimo aktas, padarytas mūsų istorinės nedalios dieną, bet kaip ir viskas nueis į praeitį. Norėdami prisiminti griebsimės laikraščių ar vaizdajuosčių. Ar nesudėjus tų įspūdžių į knygą – albumą? Yra duomenų, informacijos organizaciniuose štabuose, redakcijose. Prisidėtų fotografai. Kvieskime dalyvius parašyti: ką išgyveno, kokių patirčių, susitikimų, nuomonių, pasitenkinimo ar nusivylimų buvo. Kad ir kas būtų sakoma, tai buvo, tai yra mūsų istorijos nuosavybė. Tad kviečiame: neatidėliodami sukurkime bendromis pastangomis paliudijimą – knygą.

Pasiūlymus, atsiminimus siųsti į Lietuvos kultūros fondą
“Baltijos keliui”, 232600 Vilnius, A.Vienuolio g. 5/32.

 Archyvine Baltijos kelio nuotrauka

Su nuotraukomis ir be jų

Šioje vietoje derėtų dar kartą pacituoti Česlovą Kudabą: “Sumanymas išleisti “Baltijos kelio” paliudijimo knygą – veikiausiai tai bus albumas su nuotraukomis ir tekstais – žmonių labai nuoširdžiai palaikomas. Nemaža gauta laiškų, atsiųsta fotografijų, parašyta gražių minčių. Nė vieno abejojančio, priešiško […] Pirmas laišką atsiuntė ir pasiūlė leidinio idėją, net paslaugą prisidėti Vytautas Baškys iš Vilniaus” (Česlovas Kudaba, 1989. Iš “Baltijos kelio” albumo užuomazgų).

Mintys, mintys… Tarsi tos ugnelės akyse, rankose ir ant kelio, prie šventų akmenų bei kryžių… Tą dieną žmonės šitaip pasakė, prisipažino, kas jie ir ko siekia. Nepaprastas tos dienos žmonių, jų veidų gerumas. Tą matome kiekvienoje nuotraukoje. Stovėjome tylėdami, bet buvome girdimi visame pasaulyje.

Leidinys apie Baltijos kelia

Kaip parodyti tokio unikalaus renginio sudėtingumą, įvairumą, atsiradimo priežastis? Česlovas Kudaba yra užsiminęs: veikiausiai tai bus nuotraukų ir tekstų albumas. Laiškuose šmėstelėjo frazė: su mumis tą dieną buvo ir tie, kurie tuo keliu kadaise ėjo, važiavo, nešė šviesą ir tiesą. Kiek kartų susikirto mūsų tos dienos kelias su Daukanto keliu į Vilnių, su naktiniais knygnešių takais. Tautos istorijos kelyje mūsų daug, gal net ne vienas milijonas. Antai Knygnešio draugijos nariai stovėjo už knygnešius Joną Luobikį, Juozą Akelaitį, Vincą Bielskų, Andrių Verbylą ir kitus, žuvusius Stalino tremtyje.

Manome, kad į “Baltijos kelią” tauta pajudėjo tada, kai buvo pasirašyti kruvinieji Hitlerio ir Stalino protokolai. Į laisvę pradėjome eiti iškart jos netekę. Todėl “Baltijos kelyje”, mūsų požiūriu, stovėjo ne tik tos mamos arba senelės, kurios namie likusios prižiūrėjo kūdikius, ne tik tie, kurie “įklimpo” kur nors prie Vievio ar Jonavos, bet ir 1941 metų birželio sukilimo dalyviai, ir partizanai, ir į Tėvynę grįžę bei negrįžę politiniai kaliniai ir tremtiniai, užsienio lietuviai – visi, kurie siekė laisvės, nepriklausomybės, teisingumo.

Į laisvę mus vedė ir partizanus rėmę Ariogalos moksleiviai, ir Romas Kalanta, ir 1987 metų mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo dalyviai, ir Helsinkio grupės nariai. Į “Baltijos kelią” nebūtume atėję be 1988-ųjų, apie kuriuos taip gražiai yra pasakęs poetas Robertas Keturakis, su kovingomis protesto demonstracijomis, bado akcijomis, mitingai, “Sąjūdžio žiniomis”, “Atgimimu” ir didingu Sąjūdžio suvažiavimu.

Baltijos kelio knyga

Albume griežtai nesilaikoma geografinio nuoseklumo. Dabar sunku būtų tiksliai sudėlioti maždaug 250 nuotraukų nuo Lietuvos iki Estijos, o ir dailininkui labai neparanku. Juk ne taip svarbu, kur kas tada stovėjome. Svarbiausia – kad stovėjome! Temiškai sugrupuota istorinė dalis ir rugpjūčio 23-iosios nuotraukos – tarsi du susiliejantys srautai. “Baltijos kelias” – tai ne tik unikalus LP Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų renginys, bet ir mūsų likimas, 50 metų istorija. Atsisakėme parašų po tos dienos nuotraukomis. Vietoje jų – dalyvių įspūdžiai, akcijos organizatorių ataskaitos, prisiminimai, LPS Seimo, Baltijos Tarybos dokumentai, atgarsiai pasaulio spaudoje, istorikų bei politikų vertinimai. Albume pirmiausia parodoma “Baltijos kelio” Lietuvos dalis, tiesioginis ir netiesioginis Lietuvos žmonių dalyvavimas tos dienos renginyje, tačiau stengtasi žodžiu bei vaizdu iliustruoti ir Latvijos bei Estijos kelią – nuo Vilniaus per Rygą iki Talino.

Paskutiniame skyriuje “Po dešimties metų” – “Baltijos kelio” dešimtmečio minėjimo renginiai, jo įamžinimas.

Siekėme, kad skaitytojai šioje knygoje ieškotų ne tik savo arba pažįstamų veidų, bet ir naujosios Lietuvos istorijos faktų bei jų priežasčių. Gal ji bus naudinga visų pirma tiems, kurie tada į “Baltijos kelią” žvelgė iš labai aukštai – nuo tėtės ar mamos pečių. Tiems mūsų piliečiams jis – tolima istorija.

Baltijos kelias

Viliamės, kad daugeliui tos dienos dalyvių, nepaisant šiandienos vargų bei nepriteklių, ši kyga bus artima ir brangi. Taip manyti skatina nereti pasiteiravimai telefonu: kada išleisite? Tik ar tie ištikimieji “Baltijos kelio” keleiviai ją įpirks?

Laiškuose daug dėkojama. Ir “Sąjūdžiui”, ir visiems geros valios žmonėms, kad sumanė, kad pakvietė į “Baltijos kelią”

Dėkojame ir mes, leidėjai. Už laiškus, už nuotraukas, už kantrybę. Atsiprašome, kad negalime paminėti visų parašiusiųjų pavardžių, kai kurie laiškai mūsų gal net nepasiekė. Mums nepavyko nustatyti kai kurių nuotraukų autorių. Dėkojame profesionaliems fotografams, maketuojant albumą pateikusiems naujų vertingų nuotraukų. Geranoriškai savo fondus mums atvėrė Visuomeninių organizacijų archyvas, Genocido aukų muziejus.

Baltijos kelio pasto zenklaiAčiū Sąjūdžio “juodadarbiams”, kaip jie save vadina, Angonitai Rupšytei ir Algimantui Remeikai, paskolinusiems Atgimimo laikų mitingų bei demonstracijų atributikos, plakatų, suteikusiems vertingos informacijos. Vienas iš “Baltijos kelio” koordinatorių Arūnas Grumadas mums leido pasinaudoti savo archyvu. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vykdomasis vicepirmininkas Algis Rugienius padovanojo pluoštą spalvotų nuotraukų. Dėkojame prie šio leidinio ištakų stovėjusiems buvusiems “Minties” leidyklos darbuotojams.

Kad ir ką veiktume, kad ir ką rytą, dieną ar vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryšiai ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, jog neištirptume, o išliktume amžiams kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme – teritorija. Šiandien. Dabar ir visados.

Juozas Urbšys
1988 m.


Prisijunkite prie diskusijos