Bandymas mąstyti sistemiškai


Print

Lapkričio 28 d. Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko prozininko, literatūrologo, meno filosofo, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario Vytauto Martinkaus knygos „Estezė ir vertinimai. Esė apie literatūros kūrinio pajautą, straipsniai ir recenzijos“ (Lietuvos edukologijos universitetas, 2013) pristatymas. Renginiui vadovavo Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. 

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Apie knygą kalbėjo jos autorius, taip pat profesorius, habilituotas mokslų daktaras Juozas Mureika, Edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė,  profesorė, habilituota mokslų daktarė, tikroji Lietuvos mokslų akademijos narė Jūratė Sprindytė, Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros centro afiliuotas profesorius Kęstutis Nastopka, knygos redaktorė Kristina Noreikienė.

Skelbiame kai kurių pranešimų santraukas ir Vytauto Visocko nuotraukas iš knygos pristatymo.

XXX

Sigutė Radzevičienė

Vytauto Martinkaus estetinės vertybės ir šiandienė literatūra

Ieškoti bendrojo estetikos ir filosofijos problematikos vardiklio, atrodo, jau nuo seno įprasta. Dažnusyk vargiai įmanoma kalbėti mene apie vieną jų, aplenkiant antrąją… Nieko nuostabaus: filosofijai rūpi ne tik proto ir jutimiškumo sąsają, bet ir estetinė meno regimybė. Taip estezę, arba meno (kūrinio) pajautą filosofai ir estetologai dėsningai išpažįsta, pripažįsta kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, kuri sykiu su gebėjimu mąstyti yra tiesiog būtina žmogui, orientuojantis vertybių spektre; arba vadovėliškai tariant, atskiriant vertybes nuo nevertybių.

Tiesa, filosofo įžvalgai, matyt, aktualesnis estetinio potyrio imanentiškumas ir jo diachroniškasis punktyras (estezės/mąstymo tolydumas laike, kismo, pertrūkių giliosios aplinkybės).

O estetologijos akiratyje pajautos reiškinių apibūdinimas lyg ir prisikviečia bendresnes asociacijas su meno patirtimi: pajauta (arba estezė) aptariama kaip prasmių steigties būdas. (Žmogus vertybę turi išgyventi, ne vien teoriškai suvokti, kad galėtų ją priimti; o išgyvenant tų dalykų reikšmingumą, atsiranda pajauta. Iš pajautos gimsta prasmės. Per prasmes sukuriame gyvenimo tikslus. Iš čia – vertybių hierarchija. – Juozas Mureika).

Kalbėti šiandienos tema pradėjau kiek iš tolo, nes mūsų gerbiamo prelegento, knygos „Estezė ir vertinimai“ autoriaus Vytauto Martinkaus kūrybinei mąstytojo patirčiai gerai pažįstami, išpažįstami abu patirties klodai: įžvalgaus filosofo ir jautraus estetologo. Akademiko profesiniame mąstytojo įdirbyje šie klodai, apimti difuzijos, paliudija prigimtinį filosofijos – estetikos koherentiškumą ir šiandien tiesiog ne(beiš)vengiama tarpdiscipliniškumą.

Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai.

„Estezėje ir vertinimuose“ visateisiu estetinių vertybių paieškos nariu iškyla trečiasis, literatūrologijos, matmuo. Pats savaime lyg ir nemenkesnis už abu ankstesniuosius, esė-monografijos „rėmuose“ tampa ir inovatyvus. Knygos literatūrologinė aktualija, iškeldama šiūdienės literatūros pasitaikančią antivertybinę laikyseną, ir ja skaitytoją savotiškai provokuodama virtualiam dialogui, tartum įelektrina patikimai nusistovėjusią filosofijos-estetikos dermę.

Žinoma, knygoje svarstoma ne tik šiuolaikinio meninio žodžio estetinės vertybės byla: ištakos, tapsmas, pajauta; tyrėjo žvilgsnis siekia aprėpti jo meninio žodžio kismo tendencijas nuo pat antikos… Su spartėjančiu minties pagreičiu judant mūsų laikų link, vis aiškiau brėžiasi įvairias estezės tendencijas pagrindžianti literatūrologijos bazė (su savo metodologija ir personalijomis: Fuko, Derida, Lakanu, Greimu, Daujotyte ir t.t.)

Galima pastebėti, kad Vytauto knygoje vertybių atskaitos principas yra paralelus: diachroniškai estezės žvalgai čia atitaria jos sinchroninis, gelminis, pjūvis. Tai išties sudėtingas „inžinerinis“ aksiologinių estezės prielaidų (II dalis. Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos) ir jos tapsmo mene (III dalis. Anapus estezės. Vertinimai) konstruktas, kuriam intriguojančią gyvastį suteikia, manyčiau, aktualusis knygos klausimas: Ar šiuolaikinės literatūros destruktyviame pasaulyje estezė yra įmanoma? 

Klausimas, vertas ne tik šiandienos, bet ir esminio, principinio rūpesčio, nes papildo (bene poststruktūralistų  pradėtą) diskusiją apie literatūros, kaip universalios vertybės, (neįmanomą) sampratą.  Skaitytoją lydėdamas laike kintančių vertybių labirinto takeliu (nuo antikos mąstytojų iki šiandienos literatūrologų), išvedančiu į šiuolaikinei literatūrai aktualią estezės sampratą, monografijos autorius atveria du matymus.

Pirma, estezė, kaip ir vertybių būvis mene ne (iš)nyksta, o nuolatos patvirtina atvirybę dvasinės patirties kismui, tad ir naujoms humanistikos teorijoms.

Antra, Estezės (kaip ir vertybių) išgyvenimas literatūroje ir literatūrologijoje neprivalo koreliuoti; nūnai jis dažnai ir nekoreliuoja.

Turint galvoje pastaruosius dešimtmečius, regime meną vis dar liudijant tiesos, grožio, gėrio vertybes (Greimo „Apie netobulumą“) žodžiais, estezė – tiesos, grožio, gėrio susiliejimas), bet, literatūrologijai (teorijai ir kritikai) diagnozuojant „literatūros be vertybių“ reiškinį, turime patikėti, kad – labai gražiai Vytauto pasakyta – „literatūra nėra griežtai arbitrali. Tikrumas ir netikrumas gali būti vienodai svarbūs.“ Pastaroji autoriaus ištarmė paliudija šiuolaikinio estezės tapsmo „kodą“.

O gal ne tik šiandieninio? Minties, ištartos knygoje, atabradai į, pvz., Sofijos Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko, Igno Šeiniaus „Lietuvių kultūra“ – ankstyvųjų modernistų – į estezės paieškas galėtų vėl pasirodyti įdomūs…

Kaip ir antikos mąstytojų apibūdinamos pajautos kismas, nuo mimezės – subjektyvaus išgyvenimo link – nuo Aristotelio, Horacijaus – link Psedolongino…

Tad Vytauto Martinkaus knyga „Estezė ir vertinimai“ svarbi dar ir tuo, kad samprotavimams apie estezę ji ne tik kalbina šiuolaikinius autorius, bet smalsumui, naujoms įžvalgoms pabudina ir mūsų klasikos novatorius…

Man, besistengiančiai mokyti mūsų mielus studentus, labai patinka metodinis pateikties būdas – su pratarme (iš anksto atkreipiant dėmesį į siekinius, problemos tradiciją ir jos naujumą) ir užsklanda (Vietoje pabaigos), dar kartą atkreipiant dėmesį į pagrindinius problemų aspektus.

XXX

Kęstutis Nastopka

Apie estezę

Knygos epigrafas – fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“, kuriame autorius pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią:

„Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“

Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir nepasiekusių pirštų. Greimas tokį įvykį vadina esteze:

„Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“. Vytauto Martinkaus knygos epigrafe yra visi Greimo išskirti estezės elementai: įrėminimas kasdienybe, izotopijos pertrūkis, išgyvenimo unikalumas, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys (rega, klausa, lyta).

Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą, kuri gali būti atkurta ir literatūros tekstuose. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – estetinis literatūros kūrinio  ir skaitytojo susitikimas, retas, ne kiekvieną ištinkantis įvykis. Tai susiaurina problemą iki literatūrinės patirties, bet praplečia teorinį analizės lauką nuo Aristotelio katarsio iki Heideggerio ir Benjamino nušvitimų ar tiesiog ekstazės.

Estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αἴσθησιςreiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu. Betarpišką jutiminį literatūros patyrimą Martinkus priešina literatūros filosofijai. Nors ir naudodamasis teoriniais „konceptais“, knygos autorius atiduoda pirmenybę ne filosofiniam literatūros aiškinimui, o estetiniam išgyvenimui.

Beje, panašiai elgiasi ir semiotikai. Pasak Paolo Fabbrio, parašiusio pratarmę Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle.

Nenorėdamas tapti chirurgu, Martinkus apibrėžia estezę kaip tampančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“.

Neįvykusios estezės atvejis aptariamas Maironio eilėraščio „Širdis ir protas“ analize. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“. Ji tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur“.

Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, kuris neverčia užmerkti akių. Tačiau, pasak Martinkaus, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.

Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αἴσθησις reikšmė– žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Skirtingai nuo legalių medžiotojų brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).

Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus.

Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.

XXX

Jūratė Sprindytė

Vytauto Martinkaus Estezė, arba susiverpti Ariadnės siūlą

Ir rašytojai, ir kritikai šiandien pamėgę paribius, užribius, marginalijas, eskizus, atskirybes, ką liudija daugelio knygų antraštės: Leonardo Gutausko Fragmentai, Aido Marčėno Sakiniai, Valantino Sventicko Guriniai. Visur regėti monolito trupėjimas (net Vytauto Kubiliaus premija tinklaraštininkui V. Gasiliūnui buvo paskirta už užrašų knygelės internete atitikmenį, vadinamą „šis tas apie šį tą“). Retas literatūrologas užsimoja sistemiškai ir panoramiškai apmąstyt kokį nors reiškinį, dažniau apsiriboja sau naudingu aspektu, atveju, momentinėmis reakcijomis ar kepštelėjimais, t.y. kažkuo daliniu.

O čia štai stulbinamas bandymas mąstyti sistemiškai, apie bendrus dėsningumus. Ne padriki įspūdžiai, žybsniai ar dirgsniai, bet sugebėjimas į visetą suimti literatūros galaktiką, kurti labilų teorinį modelį, nuoseklus aiškinimas(is) ir mokymas(is) atverti kūrinį, ieškoti estetikos prigimties ir meno sugestijos „iš pačių pašaknų“ (žmogaus „giliųjų estetinių prielaidų“,  p.87). Šios knygos pirmus du skyrius turbūt priskirčiau mūsuose nedažnai literatūros filosofijai. Tuo pačiu ne tiesmukai, asmeniškai suinteresuotai svarstomi ir literatūros vietos bei vaidmens dabarties visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime klausimai. Tai tarsi bandymas žmogų grąžinti į meno glėbį – skatinimas patirti literatūros  kūrinį čia ir dabar.

Labiausiai stebina tyrėjo gebėjimas likti tarsi tradiciniuose fundamentiniuose dalykuose, ir labai šiuolaikiška jo retorika, ypatingas mokytumas – naujoviškas senų problemų traktavimas; ištisinis klausimų kėlimas – kas gi yra literatūra? Juk ne visi pasakojimai ar žaidimai žodžiais, ir ne visi mus veikia – tad kodėl ir kaip veikia?

Pirmiausia patraukia mąstymo atvirybė. Net keista, kad estezė apibrėžiama, kiek ją išvis galima apibrežti – išsamiai; ilgai savo rašymui ieškoma pradžios – tas ieškojimas atviras, autentiškas, steigia pasitikėjimo būseną. Daug paaiškina ir pradžios motto – vaikystėj Eržvilko bažnyčioje altorius kartais atrodydavo stebuklingai gražus ir sakralus, o kartais kasdieniškas kaip komoda tėvų seklyčioj. Tas klausimas „Kodėl“ daro knygą gyvą.

Iš pratarmės matyti – estezės konceptualizavimas ir kūrinių vertinimai į knygą susiklostė iš dešimties pastarųjų metų darbų, todėl galima būtų tikėtis tam tikrų baltų siūlų ar tekstų nesukibimo, bet valingai pasiektas darbo rišlumas. Ši knyga man artima ir savo mąstymo kryptimi, ir konceptualizuota „būsenos“ sąvoka, esu „Prozos būsenomis“ pavadinusi savo knygą apie šiuolaikinę prozą. Šis nestandartinis Martinkaus veikalas galėtų vadintis „Aš ir kūrinys“, nes nuolat ieškoma jų susitikimo. Manau, kad ankstesnė monografija  Estetinė literatūros gyvybė (2010) ir ši Estezė sudaro dilogiją.  Aptariamoje matyti netikėtas Martinkaus išlaisvėjimas.  Ir teorinės, ir praktinės refleksijos yra kūrybiškos. Ir visad ištikimiausia palydovė – abejonė: „ką interpretuoti? Ką suvokti? Ką išsiaiškinti ir paaiškinti?

Ir kodėl reikėtų tai daryti? (p. 75). Toks tarsi neslepiamas „pasimetimas“ man nuostabus, nes prieš pora metų recenzuodama kitas Martinkaus knygas vadinau jį struktūros žmogumi. Mąstymas pagal proto tvarką niekur nedingo, tačiau kalbėjime vis gausiau individuacijos, asmenybiškumo, privatumo, šilumos. „Mūsų pojūčiai „mąsto“, o „protas junta“ (p. 91) – ši sąveika, abipusė koreliacija, dvigubumas nuolat įrodinėjama ir grindžiama.  Autorius nesideda esąs literatūros dėsnių žinovas (nors iš didžiulės rašytojo, kritiko ir skaitytojo patirties toks yra). Vis labiau atsisakoma direktyvinės, neginčytinos, autoritetingos laikysenos (dėstytojui tai turbūt nelengva), žavi atsiskleidžiantis mąstymo apie literatūrą ir jos aptarimo procesiškumas, tęstinumas, viskas nelyginant vyksta tavo akyse.

73-ame puslapyje sakoma: „nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti“ (tuo konkrečiu atveju turi galvoj semiotikos mokyklą, bet tai bendras jo principas). Savarankiško mąstymo knyga – išskirtinis jos bruožas. Žinomi teoretikai iškyla ne tiek kaip galios autoritetai, kiek kaip bendraminčiai – Barthes‘as, Vitgenšteinas, Fuko, Lacanas, Deliozas, Guattari, Umberto Eco – iš jų veikalų paimamos tikslinės idėjos ar instrumentai savo modeliui kurti.

 Čia labai gelbsti profesinė dvisklaida: Martinkus ir  rašytojas, ir literatūrologas. Todėl gal vienintelis ir gali taip įtaigiai ir supratingai dėstyti labai sudėtingus dalykus. Laisvę liudija ir temų plėtotė džiazuojančiu ritmu, ir pasirinktas esė žanras – nesakoma, kad čia pateikiami straipsniai ar monografijos skyriai; pabrėžiamas mąstymo esėjiškumas. [Pas mus esė terminas įsigalėjo nuo S. Parulskio recenzijos D. Kajoko knygai 1990 m., recenzija  pavadinta „Būsena –  esėju“] . 

Retsykiais pasitelkiamos įspūdingos metaforos: anot Martinkaus, medį piešti pradėti galima  nuo bet kur – nuo lapo, lapijos, kamieno, o auga jis visas pagal biologines stadijas (p. 39) – taip vizualizuojant ryškinama perskyra tarp mentalinės tikrovės ir realybės. Rašytojo įgūdžiu blykstelėjusi metafora kondensuoja mintį, tokio stiliaus pavyzdžių apstu.

Specialisto mokytumas dera su intuityviais pajautimais. Estezė, būsena, pajauta – tokie dalykai nepasiduoda instrumentinei analizei ir išvis analizei, kaip ir vertinimų skyriuje esančios Putino romano, Dirgėlos novelių interpretacijos pagal meilės, o Biliūno „Laimės žiburio“ – pagal laimės kodą. Tad pasirenkami sunkiausiai apčiuopiami ir verbalizuojami dalykai. Autorius reiškinį stereoskopiškai apžiūri, apklausia iš visų pusių, problemina ir kvestionuoja. Sic bus einama esthesis  link, bet nebūtinai prieita“.

Kai teorinės prieigos konkretinamos analizuojant Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“, jau žadėjau kritiškai žvelgti į pakilų to gana kuklaus kūrinio aptarimą – mat interpretacijos puošnumas pranoksta šį ne aukščiausio kalibro poeto kūrinį – ir štai, Martinkus stebina kurdamas intrigą – jis pats konstatuoja, kad estezis jo neištiko, to lauktojo blyksnio nebuvo.

Estezės procesas – NON FINITO.

Subtilumą rodo tirštas kalbinis Martinkaus teksto lygmuo – gausus sinonimiškumas, išlavėjusi ir turtinga rašytojo kalba, pateikiami to paties žodžio variantai, lietuviško išvertimo galimybės, prasmės niuansai. Akį taukia naujadarai:  klostiniai, reikštis, jutimybė, paveika, dienraštinėjimas, visumybė, dalinumas, LDK – Literatūros didžioji knigaikštystė.

Aš ir kūrinys–  tampa principine aktualija, kai mąžta visuomenės gebėjimas skaityti, suvokti, išklibo skonis, vietoj tikro daikto siūlomi elementarūs pakaitalai. Ir nors kūrinio interpretacija, literatūros vaizdas įvardijami kaip „daugybinis“, „daugiasluoksnis“, „prieštaringas“, „atsitiktinis“ – visgi išlaikomas aiškus vertybinis požiūris. Tai svarbu, kai meno kūrinio statusas šiuo metu susvyravęs, pakitęs, kai vertinant meną, ne tik literatūrą, vyksta gana totali deestetizacija.

Prieš kelias dienas skaičiau VGTU profesorės interviuapie naują komunikacinę meno sampratą, kuri teigia, kad menininkų yra per daug ir reikia orientuotis į socialiai paklausų meną, jis turįs tapti „socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.“  Literatams tai reikštų vien popluliariosios literatūros įsiviešpatavimą.

Toks kontekstas Martinkaus knygą daro dar svarbesnę.

Atraminės atrodo mintys apie „geros literatūros“ sampratą (p. 89), kuri Martinkui anaiptol neatrodo pasenusi, nors kai kurios madingos teorijos tą teigtų. Čia jis atsiremia į patirtinį kultūros istorijos jausmą ir individualią intuiciją (su dažnomis aliuzijomis į tobulos klausos kritiko Alberto Zalatoriaus pavyzdį). Puslapiai apie tai, ką reiškia suprasti ar nesuprasti sudėtingesnį kūrinį man rodos tiesiog prašosi publikuojami plačiajai visuomenei – Martinkaus požiūris ir saliamoniškas, ir demokratiškas, ir išmintingas;  reziumuojant trumpai – jei skaitytojas nesuprato, tai vadinasi neatitiko jo lūkesčių:  „nesuprastas romanas, aišku, yra nepamatytas romanas. Arba neįvykęs romanas. Galbūt neįvykęs per šito skaitytojo skaitymą“ (p. 79).

Turi labai visapusiškai apsvarstyti ir įsigilint į tyrimo objektą, kad gebėtum formuluoti, pasiūlyti savąjį apibrėžimą: „Kūrinys – asmeniška jo reikšmių prasmės steigtis (p. 98).

Perskaičiusi du knygos skyrius buvau nutarusi, kad trečias čia nepritaps, žaviai vientisai knygai užtektų tik estezės. Bet kai išvydau, kokie nestandartiniai yra tieji „vertinimai“, net susigėdau dėl išankstinio kritiško nusiteikimo. Mane tikra estezė ištiko skaitant recenziją „Meilės prisikėlimų laisvės kaina“ apie Petro Dirgėlos novelių knygą „Jauno faraono vynuogynuose“. Tiesiog idealiai demonstruojama toji asmeniška prasmės steigtis, rašoma ne tiek recenzija, kiek jautri, turininga esė. Dirgėlos kritikai (recenzentai) knygą traktavo kaip giminės/šeimos griuvimo istoriją, o Martinkus – kaip meilės įvairiais pavidalais pašlovinimą. Padeda ir puikus Dirgėlos istorinių romanų išmanymo kontekstas. Visi trečiojo  skyriaus tekstai netikėti, nepasakojami žinomi dalykai. Apie Putiną jo romano Altorių šešėly pasirodymo serijoje „XX a. lobynas“ proga rašomas puikus visuminis, kumuliacinis  straipsnis.

Nenuostabu, kad šalia estetinio Martinkaus darbuose išnyra etinis aspektas, ypač kalbant apie Grušo vaidmenį sovietmečiu, kuris pavadinamas inovaciškai – elitologiniu.  Dėmesys literatūros kanono autoriams – Putinui, Grušui, Baltušiui – tai pervertinimas, permąstymas jų centrinių kūrinių ir vaidmens, ieškojimas jungties su dabartimi. Straipsnyje apie Grušą steigiamas toks supratingumo, tolerancijos lygmuo, kad Grušo tezė „rašyti skersai linijų“ tampa pritaikoma ne tik jo interpretacijai – nukaldintas naujoviškas raktas, kuriuo galima rakinti ir kitų stambesnio kalibro kūrėjų – Marcinkevičiaus, Maldonio, Sajos laikysenas ir kūrybą. Tik gal mįslingas ir nevisai motyvuotas man liko Grušo „dvasinis realizmas“.

Svarbūs ir atnaujinti atrodo samprotavimai apie kūrinio ir teksto skirtį, apie kūrinio meninės vertės ir vertinimo kriterijus. Vykusiai pasitelktas labirinto įvaizdis, trečio skyriaus pradžioje nusakantis tolesnę vertinimo strategiją: vertinti – tai įeiti į labirintą ir iš jo išeiti. Neabejodama galiu pasakyti, kad Martinkus turi viso gyvenimo kūrybine patirtimi verptą ir suverptą tą išganingą Ariadnės siūlą. Ir iš labirinto išeina nukovęs mitinį Minotaurą.

2013.12.01


Prisijunkite prie diskusijos