Barbarų antplūdis: rusai užsieniečių akimis


Print

Mes taip įsijautę šiandien vardijame „atvykėlių“ iš pietų kraštų – mūsų tėvynainių, tarp jų ir buvusių, nuodėmes, kad jau metas būtų įsiklausyti į psichologų žodžius.

O jie sako: žmonės mažiausiai linkę pakęsti kituose tuos trūkumus, kurie būdingi jiems patiems. Todėl siūlau atidžiai pažvelgti į mūsų pretenzijas svečiams.

„Jie elgiasi pernelyg demonstratyviai“: lezginka gatvėse, pašaipos įkandin  praeinančioms moterims…

Aha, o jūs niekada nematėte mūsų įkaušusių turistų Europos gatvėse? Kvatojimas, garsios replikos praeivių adresu – nu kaipgi, jie gi mūsiškai nesupranta, gali šnekėti ką nori. O jau per Naujuosius metus Prahoje ar Londone į gatvę geriau neiti – jeigu nesutryps, tai nusvies po kojomis petardą. Taip, minioje ne vien rusai, bet, pirmiausia, „mūsiškių“ dauguma, o antra – senuosius Naujuosius metus apskritai švenčiame tik mes. Europoje, kur tuo metu jau prasideda kasdieniai darbai, atrodo keistai. Apie gegužės 9-ąją užsienyje apskritai tyliu – būna, kad Turkijos viešbučiuose išvakarėse net prašoma vokiečių neišeiti iš kambarių. Man visada įdomu – koks procentas daužančiųjų butelius į šaligatvį tą naktį apskritai yra tarnavę armijoje?

„Jie ramūs tol, kol nesusirenka minia. O kai tik daugiau trejeto – prasideda“. Galima nekomentuoti, kiekvienas pats prisimena pavyzdžių iš savo kurortinių įspūdžių. Bet kuris užsienio turistinės industrijos darbuotojas jums pasakys: kol rusų kurorte mažai, jie niekuo nesiskiria nuo kitų. Kai tik kurortas tampa madingas tarp rusų turistų – viskas, ramus gyvenimas baigėsi.

„Jie bando pas mus įvesti savą tvarką“. Štai praeitą rudenį atvažiavo į Maskvą netikėtai tarp mūsų turtuolių išpopuliarėjusio nedidelio Italijos kurorto meras. Stengėsi įtikinti žurnalistus, kad jo mieste visi džiaugiasi namų savininkais rusais. O aš išsyk prisiminiau už italo ištekėjusios pažįstamos pasakojimą. Ji kaip tik gyvena netoli to miestelio. Sako, buvo ramus šeimyninis kurortas, o dabar gyventojai, pripratę važinėti po miestą dviračiais, šoka šalin nuo juodų džipų. Aplink namus atsirado dvimetrinės tvoros. Požiūris į džipų ir tvorų savininkus, pasak jos, sudėtingas. Viena vertus, daugelis vietinių jų dėka praturtėjo arba bent jau gavo darbą. Per krizę tai svarbu. Kita vertus… Ko gero nekartosiu, kad nekurstyčiau nesantaikos tarp tautų. Tik pasakysiu, kad jeigu mūsų „atvykėliai“ atsivežtų su savim tiek pinigų, mes, ko gero, būtume jiems žymiai nuolaidesni.

„Jie korumpuoja mūsų miliciją ir valdininkus“. Štai čia vis dėlto yra skirtumas. Mes nebandome duoti kyšio policininkui nei Berlyne, nei Niujorke. Mes net turizmo policijai Egipte neduosime kyšio. Nes žinome: už tai – kalėjimas. Bet čia visiškai ne mūsų nuopelnas. Užtat bet kuriame turistiniame tinklalapyje parašyta, kiek reikia „duoti“ už gerą kambarį tame pačiame Egipte. Vietiniai viešbutininkai seniai susekė žaidimo esmę ir specialiai rusams siūlo prastesnius kambarius – kad šie būtų dosnesni. Kartais tai padaryti sunku – jeigu viešbučio kambariai mažai tesiskiria vienas nuo kito. Apskritai „atvykėliai“ rusai užsienyje seniai virto testu vietinių gyventojų atsparumo korupcijai nustatyti.

„Jie nusikaltėliai“. Vienas nedidelis pavyzdys. Kopenhagoje prieš 20 metų mažų avalynės krautuvėlių savininkai demonstracinės avalynės poras išstatydavo tiesiog gatvėje. Paskui į Daniją privažiavo pabėgėlių iš Afrikos ir Palestinos, ir jie pradėjo išstatinėti tik po vieną poros batą, kad nepavogtų. Vėliau privažiavo rusų, ir avalynę teko susigabenti vidun į krautuvėles – nes mūsiškiai susiprotėjo vogti iš pradžių pirmąjį, o paskui antrąjį išstatytą poros batą.

Apskritai raskite dešimt skirtumų tarp to, kaip į mus žiūrima užsienyje ir kaip mes žiūrime į savus atvykėlius. Užsienyje mus, nepriklausomai nuo tautybės, o kartais net ir kilmės iš buvusios tarybinės respublikos, vadina rusais. Na, tai ir mes sugalvojome neegzistuojančią „Kaukazo tautybę“. Vienintelis skirtumas – mus nors ir ne visada myli, bet elgiasi korektiškai. Policininkai netikrina be paliovos dokumentų, praeiviai nelaido įkandin garsiai įžeidžiančių replikų. Apie tai, kad neraginama „mušti rusų, gelbėti Europą“, neverta net kalbėti. Daugiausia kas mūsų atžvilgiu leidžiama, – nepanaikinamas vizų režimas.

Neregėtas situacijų panašumas primena istorinę analogiją iš amžių glūdumos. „Bar-bar-bar“ – erzindavo romėnai atvykusius į jų miestą puslaukinius kelnėtus žmones. Jie šokdavo laukinius šokius ir dainuodavo laukines dainas. Juos šokiruodavo romėnų papročiai, o romėnes jie vadindavo kekšėmis. Tačiau netrukus jie jau sudarė Romos legionų stuburą, nes patys Romos piliečiai išsisukdavo nuo visuotinės karo prievolės. Galų gale vienas iš jų tapo imperatoriumi Maksiminu Traku. Tiesa, Roma vis tiek žlugo. Ir tame buvo nemažas pačių kilniųjų romėnų nuopelnas.

www.utro.ru

2011.01.23


Prisijunkite prie diskusijos