J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“


Print

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.

Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: jei nesirūpinsime ir leisime sunykti gimtajai kalbai, tam valstybės sargui, tai vienybės motinai, neteksime didžiausios tautos vertybės, savo gyvybės ir garbės, galutinai žūsime ir kaip tauta, ir kaip valstybė.

Į spaudos draudimo pabaigą, 1903 m. vasario 3 d., Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius kunigaikštis Piotras Sviatopolkas-Mirskis raštu jau atvirai džiūgavo visiškai laimėjęs kovą su galutinai, kaip jam atrodė, savo tautybę, istorinę ir kultūrinę atmintį praradusia, sugniuždyta ir Rusijos graždankos platybėse ištirpusia lietuvių tauta ir jos mužikiška kalba. Lietuva, galima sakyti, jam buvusi tik praeityje, lyg mirusi, net vardą praradusi, taigi dabar jau nieko nebepakeistų ir leidimas vartoti lotyniškus-lietuviškus rašmenis… Rusijos valstybiniams tikslams. Teikiu to rašto vertimą į lietuvių kalbą:

„Nekyla abejonių, kad Rusijoje atsiras sava lietuvių literatūra. Ji konkuruos su užsienio literatūra, jai bus galima vadovauti ir ją plėtoti, atsižvelgiant į vyriausybės tikslus ir sumanymus. Ši cenzūros prižiūrima literatūra kartu su rusiška mokykla negali nenukreipti lietuvių tautos žvilgsnio nuo Vakarų į Rytus. Nėra jokio pagrindo įžvelgti pavojų Rusijos valstybiniams tikslams lietuvių savarankiškoje raidoje. Lietuvių tauta – tai tauta, neturinti istorinių ir kultūrinių tradicijų. Šis dalykas, jos negausumas ir priklausymas mūsų valstybei lemia jos istorinį likimą: įeiti į Rusijos gyventojų sudėtį. Lietuvių genties likimas nulemtas lygiai taip pat, kaip ir estų, latvių bei kitų tautų, neturėjusių kultūrinės praeities.“

Toks, apibendrintai kalbant, atvirai ciniškas buvo Rusijos politikos Šiaurės Vakarų krašte tikslas. Bet lietuviai, visada turėję kultūrinę istorinę praeitį ir jos atmintį, turėjo ir savo politiką, kurią gerai atspindėjo jauno poeto A.Baranausko aistringas pasipriešinimas carizmo užmačioms:

Kad tu, gude, nesulauktum,
Ne taip, kaip tu nori.
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo
Priesakiai nedori.

XIX a. pirmojoje pusėje Simonas Daukantas nupiešė mūsų tautos, arba, kaip jis sako, giminės charakterį. „Giminė viso gali nustoti – turtų, namų, pačios tėvainės, bet kalba jos visuomet su ja paliks: kentės vargus, vergystė novys, bet kalbos savo niekuomet neužmirš.“ Ne tik neužmirš, bet ir priešinsis, už ją atiduos gyvybę.

Su tokia pasipriešinimo carizmo politikai jėga buvo atsakyta ir į generalgubernatoriaus Piotro Sviatopolko-Mirskio svarstymus, visiškai netikint apsimetėliškai gera Rusijos valdžios valia. 1903 m. pirmajame „Varpo“ numeryje rašoma: „Argi gali duoti lietuviams tiesas kalbos (t.y. kalbos teises, –­ R.K.) ta valdžia, kuri mindžioja visas pavergtąsias tautas ir jų kalbas, kuri atima dabar tiesas ir tų kalbų, kurioms da buvo palikta šiokia tokia laisvė (pavyzdžiui, latviškosios, estiškosios)? Argi gali pripažinti lietuviams tiesas kalbos ir laisvę tikėjimo ta valdžia, kurios principas yra persekiojimas visų svetimų gaivalų ir tikėjimų, kuri už nuplyšusias lietuviškas maldaknyges kiša žmogų ant keturių parų į kalėjimą? (…) Užtaigi (…) mums reikia ne melsti savo prispaudėjų, ne laukti jų pasigailėjimo, bet reikalauti, kovoti su jais!“

Taip ir buvo. Ne maldauta ar prašyta, bet priešintasi, kantriai dirbant be galo sunkų lietuvių kalbos ugdymo darbą. Po pirmojo lituanistinio žemaičių D.Poškos, S.Daukanto ir S.Stanevičiaus sąjūdžio, po jų pastangų iš begalinės meilės „kalbos tėviškei“ intuityviai padaryti ją prieinamą ir lietuviams, ir žemaičiams, naujas tautinis sąjūdis su lietuviškais Prūsijoje leidžiamais „Aušros“ ir „Varpo“ laikraščiais jau reikalaute reikalavo savo teisių ir jas gavo. Maža to, nebe intuityviai tyrinėjo kalbą, bet, J. Jablonskio rūpesčiu, profesionaliai padėjo lietuvių bendrinės kalbos pamatus.

Bendrinės kalbos idėja jau buvo brandinama ir iki J.Jablonskio, ji patekėjo kartu su lietuviška „Aušra“. „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“ – rašė J. Basanavičius „Aušros“ dešimtmečio prisiminimuose „Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo“ (1873–1883): „Tokio atšalimo laikuose, kuomet tauta beveik visiškai buvo apmirusi, reikėjo ir stiprių įnagių miegantiems pažadinti, stipraus, nieko nesigailinčio balso, kad jį užgirstų apkurtusios ausys. Dr. Kudirka, tas dvasios milžinas, tuomet beveik vienas pakėlė visą naštą ir rankų nenuleido.“

Pasakymas „beveik vienas“, kalbant apie lietuviškos spaudos atgavimo ir gimtosios kalbos atsigavimo nuopelnus, nebūtų nei tikslus, nei sąžiningas, jei nepaminėtume nenutrūkstama grandine su V.Kudirka susietų asmenybių, bent jau aukščiausiai iškilusių lietuvių kalbos politikos viršukalnių.

Pirmiausia, kaip sakyta, paties J.Basanavičiaus ir jo „Aušros“ bendradarbių rašytojų. Bet, kaip apibendrindami rašė amžininkai, „Basanavičių nebūtų be Vileišių“. Gerai suvokęs, kad beraštė sugraždankinta tauta pasmerkta išnykti, turtingasis pramonės magnatas Petras Vileišis ne tik pats rašė lietuviškas knygas, bet ir abiem rankomis aukojo ir dosniai išaukojo visą didžiulį savo asmeninį kapitalą lietuviškai raštijai šelpti, lietuvių kalbai puoselėti ir spaudos atgavimo idėjai įgyvendinti, vis ragindamas: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime…“

Po „Aušros“ ir J. Basanavičiaus minėtinas V. Kudirka ir jo galingas lietuviškas „Varpo“ balsas. Dabar jau galima drąsiai pakartoti tik šiek tiek perfrazuotą pasakymą, kad be basanavičių nebūtų kudirkų. O kad tas lietuviškas balsas būtų skaidrus, švarus, suprantamas visiems lietuviams, kartu su V.Kudirka neatsiejamai minėtinas J. Jablonskis, be kurio klasikinio filologinio išsilavinimo, profesionalaus pasirengimo ir atsidavimo, aiškios kalbos politikos neįsivaizduojamas ir pačios spaudos, ir bendrinės lietuvių kalbos plėtojimo reikalas.

„Ar skaitysime rankraščius, ar pataisytą ir atspaustą numerį laikraščio, užtėmysime tokias neatleistinas kalboje ir rašyboje klaidas, kad net šiurpuliai ima. Ir patiems nesmagu, ir negražu prieš svetimšalius, ypač kad grįžtame vėl prie tų pat klaidų, kurios vienu žygiu buvo jau beveik išnykusios. Žinoma, čia daug kalta paprasta mūsų raštininkų tinginystė pasipažint su gramatika, arba įsitėmyti atskirus straipsnius, rašytus kalbos dalykuose laikraštyje. Bet daugumas rašančių reikia išteisinti: jug neturi lemtai iš ko nė pasimokint, nės vokiškai rašytos gramatikos ne visiems prieinamos, o geros teisingos gramatikos, rašytos lietuviškai, vis dar neturime. (…) Jau kaip buvo silpni ir menki anais metais išleisti „Statrašos ramsčiai“, vienok ir iš jų rašytojai pasinaudojo. O tik šiandien nesulyginamai geresnius ramsčius galime sustatyti. Taigi, mūs filioliogai, statykite tuos ramsčius kuogreičiausiai – tai jūs pareiga! Labai būsime dėkingi visi, o ypač redakcijos ir spaustuvės darbininkai“, – 1896 m. ketvirtajame „Varpo“ numeryje rašė V. Kudirka.

Ir didžiausias tų laikų „filioliogas“, anksčiau padėjęs V.Kudirkai sustatyti „Statrašos ramsčius“, tuojau pat atsišaukė į šį raginimą. Tai V. Kudirkos suolo draugas iš Marijampolės gimnazijos laikų J. Jablonskis, kurio geras gimtosios kalbos jausmas, jos sistemos išmanymas, kitų kalbų mokėjimas padėjo formuoti kalbos norminimo kriterijus.

J.Jablonskis gerai suprato, kad spaudos draudimo metais ypač svarbu išlaikyti kalbos gyvybę, duodant visus rašto darbininkus vienijančios kalbos pavyzdį, kaip profesionalas gerai suvokęs, kad bendrinei kalbai kurti būtini žodynai, gramatikos, kalbos norminimo darbai.

To milžiniško darbo pradžia 1897 m. pažymėta kuklia „Lietuviška gramatikėle“ (faktiškai tai J. Jablonskio gerokai pataisyta ir šapirografu multiplikuota P. Avižonio gramatika, bet tokiu sunkiu laiku ir ji buvo didelė vertybė). V. Kudirka tą gramatikėlę su džiaugsmu išsiuntinėjo redakcijoms, „idant jos, arčiau prisižiūrėjusios, imtų ją vartoti. Ne aš jos autorius, o žmogus specialistas tame dalyke Obelaitis (taip pasirašinėjo J. Jablonskis, – R.K.), dėl to taip drąsiai „Gramatikėlę“ siūlau, o da ypač, kad ji iš tikro gana paranki, praktiška ir sutinka su visų laikraščių rašyba – tiktai ką sulygina ją ir suvienija raštininkus“, – 1899 m. birželį laiške Petrui Mikolainiui rašė V. Kudirka.

Ir iš tiesų, to meto lietuviškų laikraščių kalba buvo, galima sakyti, kalbų ir tarmių mišrainė, kupina barbarizmų, pažodžiui verstų lenkiškų ir rusiškų sintaksinių konstrukcijų, visiškai neaiškių pasakymų, todėl pirmiausia J.Jablonskiui rūpėjo, kad vienoda būtų visų vieno laikraščio rašytojų kalba, kad jie vien stiliumi tesiskirtų nuo vienas kito (JablR IV 1935, p. 181), kad toji kalba suvienytų, subendrintų autorius.

Ryžtingai nusiteikusiems patriotams svarbiausia buvo išlaikyti lietuvių kalbą, kad ji tobulėtų, kad žmonės bendrai dirbtų lietuvių kalbos, tai kartu reiškė ir vienybės, ir lietuvybės, išsaugojimo darbą. Savo gerove, sveikata, garbe jie nesirūpino. Apie visus čia minėtus raštijos darbininkus galima pasakyti tais pačiais žodžiais, kokie buvo pasakyti apie J.Jablonskį: „Jis dirbo ne tarnybą eidamas, ne už pinigus, ne už ordenus ir ne dėl garbės. Jis dirbo tada juodą, nedėkingą darbą“ („Lietuvos aidas“, 1930 m. vasario 24 d.).

Taigi visoms minėtoms asmenybėms (o kiek dar neminėtų!) turime būti dėkingi, kad spaudos draudimo laikotarpiui jau einant į pabaigą, turėjome palyginti neblogai sutvarkytą lietuvių kalbą.

Šiandien esame laisvi, turime jau visiškai sunormintą bendrinę kalbą. Maža to, lietuvių kalba yra valstybinė kalba, mums niekas nebegrasina dėl jos vartojimo visut visose gyvenimo srityse.

Tačiau ir šiandien pavojų lietuvių kalbai nemaža, ją reikia saugoti nuo svetimų įtakų, jei mums rūpi jos tradicijos tęstinumo ir grynumo klausimas. Ar gebėsime atsilaikyti prieš kosmopolitines nuotaikas, prieš globalizacijos mašiną, prieš kassavaitines eurodirektyvas?

Gerai pasvarsčius, nemaža leksikos dalis nuo M. Mažvydo likusi ta pati, tačiau, mūsų vartotojų visuomenėje įsigalėjus laisvosios rinkos terminologijai, taip pakito kai kurių žodžių, ypač tarptautinių (juk jie taip pat yra teisėta mūsų žodyno dalis), semantika, kad turbūt ne visada besusišnekėtume ir su J. Basanavičiumi, V. Kudirka, J. Jablonskiu. Mes, skaitydami jų tekstus, nors ir šiek tiek senoviškai skambančius, suprantame, galima sakyti, viską. O ar jie suprastų mus?

Pateiksiu porą pavyzdžių iš mūsų kasdienybės. Poetas Marcelijus Martinaitis visai neseniai jubiliejiniame interviu atkreipė dėmesį, kad jau net rašytojai, paveikti rinkos kalbos, apie kūrybą sako projektas, produkcija, pelnas. Taip pat ir iš dar vieno kultūros bastiono, universiteto, patirties, panašiai kaip ir Rašytojų sąjunga, visada buvusio toli nuo rinkos kalbos. Mes įrašomi į mobiliąją mokslininkų grupę, mus nuolat ragina dalyvauti projektuose ir iš jų išgyventi. Projektuose mus įdarbina tarsi statybų darbų vykdytojais. Prie to netgi pradedame priprasti, bet štai mes, prisitaikę prie rinkos sąlygų, pasirodo, taip pat, kaip ir rašytojai, gaminame tam tikros rūšies produkciją. Cituoju: „Šiandien (…) mokslas ir studijos taip pat gyvena rinkos sąlygomis. Konkurentabilumą rinkoje sąlygoja produkto kokybė.“ Išeitų, kad mes mokome ne studentą (gražus lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis uoliai mokslo siekiančią asmenybę, aukštajai dvasinei kultūrai atsidavusį individą), o gaminame produktą rinkai.

Tarp kitko, prieš metus iš skaitytojų mus „perkrištijo“ bibliotekos vartotojais. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio šviesuoliai save vadino Tėvynės, knygos ir kalbos mylėtojais. O mes vartojame be proto, be perstojo, vartojame daug ir viską iš eilės. Vartojame kalbą. Jeigu jau esame bibliotekos vartotojai, tai, logiškai mąstant, išeitų – ir knygų vartotojai? Galgi pradėsime vartoti Tėvynę?

Rašydamas apie didžiausios vartojimo šalininkės, reklamos, kalbinę raišką, Šiaulių universiteto profesorius K. Župerka, savotiškai protestuodamas prieš visagalę vartojimo propagandą reklamoje, įvade kaip moto įrašė įsimintinus Antoine’o de Saint-Exupéry žodžius: „Žmogus – ne penimas gyvulys, ir meilė jam svarbiau už vartojimą.“

Suprantu, kad kalbos leksika jautriausiai reaguoja į įvairius tautos gyvenimo pokyčius. Spaudos draudimo laikotarpiu dėl prievartinės rusifikacijos, dėl rusų mokyklos įtakos kalbėta rusiškais žodžiais arba pažodžiui verčiant ir žodžius, ir sintaksines konstrukcijas. Svetima sintaksė dar pavojingesnė už svetimą leksiką. Tą patį galima pasakyti ir apie sovietinių laikų kalbą. Dabar mums savotišką „paslaugą“ daro anglų kalba, jos didžiulė įtaka jaučiama ir šnekamojoje, ir net mokslo kalboje, apskritai visose gyvenimo srityse – per ją, tiesiogiai verčiant iš anglų kalbos, daugeliui žodžių ir pasakymų imta suteikti naũjos, lietuvių kalbai visai nebūdingos reikšmės.

Jau kas kas, o bendrinės kalbos tėvas J. Jablonskis tai tikrai paironizuotų tokį spartų, savanoriškai džiugų mūsų anglėjimą, jis, žinoma, pirmiausia tolerantiškai palinkėtų mums mokytis kuo daugiau svetimų kalbų, iš jų ir anglų, bet įspėtų nepamesti bent jau sveiko proto ir prigimtosios kalbos nuovokos.

Įdomi paralelė: ir graždankos laikotarpio, ir dabartiniai kalbininkai (kalbos kultūros puoselėtojai, lietuviškos terminijos kūrėjai) sulaukia nemaža pagiežingos kritikos. Pavyzdžiui, už nuolatinius neatlygintinus raštų kalbos taisymus J. Jablonskis buvo pravardžiuojamas kalbos susintoju, blusininku, suvalkiečiu autokratu ir įvairiais kitokiais epitetais. Ne mažiau išradingai keikiami ir šių laikų kalbininkai.

Tačiau ir dabar, ir ateityje mus turėtų palaikyti minėtų spaudos draudimo laikotarpio Lietuvos vairininkų idėja. Jeigu norime išsilaikyti kaip tauta ir kaip valstybė, turime tęsti jų kalbos politiką –­ ginti gimtosios kalbos savitumą, saugoti nuo svetimų kalbų įtakų, ją gryninti ir turtinti, nesivaikyti svetimų madų, rūpintis savos terminijos kūrimu.

Esu įsitikinusi, kad gryna gimtoji kalba yra protėvių paliktas mūsų lietuviškumo, arba tapatumo, pagaliau, valstybingumo išlikimo sertifikatas, ir dabar ji lieka mūsų didysis, mūsų vienintelis taikus ginklas prieš visokias svetimas jėgas ir įtakas – ir iš Rytų, ir iš Vakarų.

Nuotraukoje: straipsnio autorė Regina Koženiauskienė.

Savaitraštis “Literatūra ir menas”

2011.05.11


Prisijunkite prie diskusijos