Berlyno sieną nugriovė tie, kas ją pastatė


Print

Tarp gausybės 2009-aisiais metais iškilusių bei logiškų ir aiškių atsakymų reikalaujančių klausimų yra Berlyno Sienos griūties klausimas. Esama nemaža kandidatų į nuopelnus už tos sienos griūtį. Ko gero, vienu ar kitu būdu, kad ir netiesiogiai, daugelis kandidatų yra teisūs. Tarp labiausiai prie tos griūties prisidėjusių, žinoma, yra kovojusieji prieš raudonąją tironiją ir sovietinę okupaciją ginklu, sukilimais Gulage, politiniu bei dvasiniu pasipriešinimu sovietinei tironijai. Tačiau galima teigti, jog Berlyno sieną iš tikrųjų nugriovė griūvančios Sovietų imperijos griuvėsiai. Panašiai nuo užsitęsusio lietaus įmirkusios šlaito žemės slinktis nuverčia pakalnėje stovinčius pastatus. Taip pat matėme, kaip sienos griūtis atvedė prie tolimesnės Sovietų imperijos griūties.

Tačiau tai neatsako į klausimą: kodėl pusės milijono kariškių turintys Raudonosios armijos okupaciniai daliniai Rytų Vokietijoje nepajudino piršto sienos tikriems griovėjams sustabdyti? Jie lengvai galėjo nuvaikyti jaunuolius, pradėjusius plaktukais, lyg geniai, kalti sienos plytas.

Į šį klausimą gan aiškiai atsako Lenino dvasia: “Negi pamiršote NEP-ą” – Naują Ekonominę Politiką!? Tuomi – (Žingsnis atgal, du žingsniai pirmyn) išgelbėjau nuo pat pirmos dienos griūti pradėjusią Rusijos Sovietą. Paskelbęs, jog grįžtu prie (vistik “Naujos”) laisvos “Ekonominės Politikos”, apgavau Vakarų ekonomistus, tuoj pat pasišovusius investuoti į “pelningą” revoliucinės Rusijos ekonomiją”.

O politikų ir žurnalistų tarpe ir tada buvo gausu troškusių būti apgautiems, kaip pritvinkusi karvė trokšta veršiuko žindimo. Pagaliau, nors po Lenino dvasios daug apie tai rašyta ir kalbėta, atrodo, ši tiesa “nedaėjo” net ir iki tuose pat laikraščiuose rašančių kai kurių “bendražygių”, jog būta NKVD majoro Anatolijaus Golycino. Jis 1961 m. perbėgo į Vakarus ir, remdamasis NKVD Planavimo skyriaus slapta informacija, parašė dvi knygas anglų kalba: “Nauji Melai Vietoje Senų” ir “Perestroikos Apgaulė”.

1984 metų knygoje (Keturis metus prieš istorinius įvykius!) A.Golycinas išpranašavo Berlyno sienos griūtį ir Vokietijos suvienijimą. Tad sieną nugriovė tas, kas ją pastatė: komunizmas. Nes tai buvo, anot A.Golycino, vienas iš būdų jau 1959 metais numatytų žingsnių gelbėti griūvančią SSRS imperiją, į pagalbą pasitelkiant naivius, apgautus Vakarus. Įdomu, o gal įsidėmėtina, kad buvo išpranašautas ir Lenkijos “Solidarnost” susiorganizavimas. Mano naujausioje (šeštoje) knygoje “Priminimai Bendražygiams” yra tai primenantis straipsnis “Demokratija” ir “kapitalizmas” – pagal KGB planą.

Į Sovietų imperijos griūtį vedė daugelis protinių ir medžiaginių kelrodžių. Pirmiausia tai, kad bolševizmas buvo ir yra utopijos sienų pastatas, iškeltas ant melo pamatų, paklotų ant idėjinio smėlio kupsto, sucementuotų istorijai neatspariu teroro baimės cementu. Pagal A.Golyciną, griūties signalus pajutę, NKVD planuotojai nuogą tikrovę pristatė KP Centro Komitetui jau 1959 metais.

Taigi dalis KGB išteklių buvo nukreipta nuo šnipinėjimo ir teroro į sovietijos įvaizdžio pakeitimą, NEP-o pavyzdžiu sudarant demokratėjimo įspūdį. Tam buvo prie KGB įsteigtas Dezinformacijos skyrius – “D”. Tuomi buvo siekiama (ir taip jau didelės) Vakarų ekonominės pagalbos padidinimo, kad būtų galima išgelbėti SSRS nuo artėjančio susmukimo. Tai neišvengiamai prisidėjo prie ir taip jau dilstančios teroro baimės dilinimo ir, kaip yra nurodęs publicistas, žurnalo “VARPAS” redaktorius Algimantas Zolubas, įvairių sričių darbininkų ir Gulago kalinių darbo našumo nuosmukio.

Savo kalbose amerikiečiams nurodydavau, kad žemės ūkyje pagaminti tiek maisto, kiek gamina vienas amerikietis, reikia 19-os (devyniolikos!) sovietinių žemės ūkio darbininkų. Tad Vakarai, duodami Maskvai palankias paskolas maistui pirkti ar žemiau savikainos parduodami sovietijai grūdus, amerikiečiai (santykiu 1 prieš 19) išlaisvina tūkstančius sovietinių darbininkų iš žemės ūkio į ginklų gamybą.

Todėl, pagal A.Golycino (knygose) informaciją, per 1959 m. sovietijos KP CK, Maskva, palaipsniui keisdama savo įvaizdį, priėjo prie “Perestroikos”. Pasirodo, kad tai nebuvo lengvai įvykdomas projektas. Ypač atsikvošėti pradedančiame pasaulyje. Net padėtį gerai supratęs Popiežius Jonas Paulius II nurodęs prancūzui žurnalistui: “Gorbačiovas gavo neįmanomą uždavinį: pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį nepakeičiant sistemos”.

Čia į akivaizdų pasaulio istorijos kūrimą įsiterpė lietuvių tauta. Ji, išėjusi iš partizanų bunkerių ir pogrindžio spaustuvių, atsistojo Baltijos Kelyje, Kovo 11-ją iškėlė Laisvą Trispalvę Gedimino Kalne, atstatė Didmoterių ir Didvyrių krūtines prieš sovietų tankų patrankas ir kulkosvaidžius legendarinę Sausio 13-ją.

Apie tai su pasididžiavimu skaitys ateinančių mūsų tautos kartų jaunimas. Tai, deja, priklausys nuo to, ar mūsų kartos inteligentai (moką skaityti ir rašyti lietuviai) keletos 1918-jų metų inteligentų pavyzdžiu atliks tautinę, patriotinę, pilietinę pareigą apsišviesti ir apšviesti savą aplinką, kad galėtų tiesioginiai ar netiesioginiai dalyvauti Valstybės valdyme.

Nenuvilkime Vinco Kudirkos: “neišsemkime stiprybės” šaltinių nepapildant jų savais darbais – Tėvynei Lietuvai.  

2009.12.17


Prisijunkite prie diskusijos