Betvarkė Lietuvos ir jos Rytų kaimynių savitarpio teisinės pagalbos srityje


Print

Šiais metais kaip niekada išryškėjo betvarkė Lietuvos ir jos Rytų kaimynių savitarpio teisinės pagalbos srityje. Kartu išryškėjo ir nuolankaus servilizmo apraiškos teikiant teisinę pagalbą Rusijai ir Baltarusijai.

Nei Lietuvos įstatymuose nei Lietuvos ir Rusijos sutartyje  dėl teisinės pagalbos nėra numatyti arba, kitaip sakant, yra draudžiami, bet kokie  Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojų veiksmai Lietuvos teritorijoje, kaip ir tiesioginis  Lietuvos Respublikos (LR) Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Rusijos Federacijos (RF) Federalinės saugumo tarnybos (FST) bendradarbiavimas, (išskyrus koordinaciją apsaugant aukštus asmenis jų vizitų metu ar pan.).

Atskleisti neteisėti RF FST veiksmai Lietuvoje

Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl teisinės pagalbos 8 straipsnyje nustatyta paprasta ir aiški teisinės pagalbos prašymo vykdymo tvarka: teisingumo   įstaiga,   kuriai   adresuotas LR Teisingumo ministerijos arba Generalinės prokuratūros pavedimas (šiuo atveju tai būtų VSD), įvykdo pavedimą  suteikti teisinę  pagalbą, jei nėra politinių motyvų jos nesuteikti, ir  įvykdžiusi  pavedimą,  išsiunčia  dokumentus pavedimą  pateikusiai įstaigai (LR Teisingumo ministerijai arba Generalinei prokuratūrai). Apie jokius FST ir VSD bendrus tyrimus sutartyje nėra ir užuominos, jau nekalbant apie FST dalyvavimą Lietuvos gyventojų tardyme.

Lietuvos žiniasklaida garsiojoje Eglės Kusaitės byloje atskleidė RF FST darbuotojų (jų pavardės ir pareigos yra jau viešai žinomos) lankymosi  Lietuvoje, siekiant patiems (tad neteisėtai) gauti informaciją iš LR pilietės E. Kusaitės, faktą ir paskelbė  FST ir VSD tiesioginį bendradarbiavimą patvirtinantį dokumentą – Rusijos FST oficialiojo  atstovo kontradmirolo V.I. Dydiko  laišką „e. Lietuvos Respublikos VSD direktoriaus p. ponui Vaišnorui“, datuotą 2010 m. sausio 11 d., kuriame, be kita ko, rašoma:

„Reiškiam Jums dėkingumą už pateiktą informaciją ir tikimės toliau sėkmingai bendradarbiauti užtikrinant patikimą Lietuvos ir Rusijos piliečių apsaugą nuo bet kokių teroristinių apraiškų“ (matyt turimos omeny ir teroristinės apraiškos Sausio 13 bei Medininkų bylose, – K.S.).

Pažymėtina, kad Lietuvos prezidentė 2010 metų liepą apie visa tai  matyt nežinojo, nes tuo metu viešai pareiškė, jog ji negalinti viešai diskutuoti dėl terorizmu įtariamos Lietuvos pilietės Eglės Kusaitės bylos (kuri sulaukė žmogaus teisių gynėjų dėmesio būtent dėl RF FST vaidmens joje). Pasak jos, pranešimai apie galimus E.Kusaitės teisių pažeidimus apklausose šiuo metu yra tik „žiniasklaidos spėlionės“.

Šiandien žmogaus teisių pažeidimai E. Kusaitės byloje patvirtinti nepaneigiamais faktais, tačiau jokios valdžios reakcijos iki šiol nėra. Dauguma mūsų teisininkų samoningai ar nesamoningai palaiko klaidingą teiginį, esą valstybės vadovai ir politikai neturi teisės viešai išsakyti savo neigiamą nuomonę apie tai, jog toje ar kitoje teisminėje byloje yra pažeidžiamos asmens žmogaus teisės.

Aš nežinau nei vienos bylos Europos Žmogaus teisių teisme (EŽTT) Strasbūre, kurioje tokie pasisakymai būtų pasmerkti, ar jais remiantis EŽTT būtų priėmęs šaliai nepalankų sprendimą. Na, įsivaizduokime tokį Lietuvos aukšto valstybės pareigūno signalą visuomenei: „aš neturiu galių kištis į teisminį procesą, bet jeigu tai, ką rašo spauda apie žmogaus teisių pažeidimus toje byloje, yra tiesa, tai aš esu pasibaisėjęs(-jusi) ir padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad tokių dalykų nebūtų“. Ta proga verta prisiminti, kokia vieša audra kilo Seime ir prezidentūroje dėl galimai neteisėtų Lietuvos strateginės NATO sąjungininkės JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir LR Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų kontaktų (CŽV kalėjimų istorija) įtariant, kad galėjo būti pažeistos žmogaus teisės.

Žmogaus teisių gynėjo Baltarusijoje Alesiaus Beliackio istorija

Šią istoriją plačiai nušvietė ir Lietuvos ir užsienio žiniasklaida. Jos esmė – bankų saskaitų, skirtų paremti  nukentėjusius nuo politinio režimo Baltarusijoje asmenis, paslapčių atskleidimas Balarusijos Teisingumo ministerijai. Vieša paslaptis yra ta, kad valdžios oponentais Baltarusijoje „rūpinasi“ ne Teisingumo ministerija, o Baltarusijos KGB (Lietuvoje komentarų nereikalaujanti abreviatūra). 

Kadangi dėl A. Beliackio įkalinimo Baltarusijoje (su Lietuvos pagalba) kilo tarptautinis skandalas,  teisingumo ministrui teko atlikti nors šiokį tokį tarnybinį tyrimą, po kurio dėl įvykio buvo apkaltinti valstybės tarnautojai ir gimė „geresnio žinybų tarpusavio koordinavimo“ koncepcijos siekis. Betgi viso skandalo priežastys buvo akivaizdžiai politinės, o ministras, politikas, ir jo viceministrai, politikai, neprisiėmė jokios politinės atsakomybės.   

„Elneto“ istorija

„Elneto“ istorijos pradžia siekia 2004 metus. Tuo metu Rusijos FST reikalaujant VSD iniciatyva paprastu policiniu potvarkiu be jokio teismo iš Lietuvos buvo „išvarytas“ apie įvykius Šiaurės Kaukaze informuojančio ir RF FST nusikaltimus demaskuojančio tinklalapio „Kavkazcenter“ pagrindinis serveris, kurį techniškai prižiūrėjo Lietuvos firma „Elnet“. Per stebuklą Lietuvoje išliko „Kavkazcenter“ pagrindinio serverio veidrodinis atspindys. Pažymėtina, kad Lietuvos žiniasklaida šio gėdingo Lietuvos veiksmo prieš spaudos laisvę  „nepastebėjo“. 

Ir štai  š.m. birželį bendrovėje Elneta“ apsilankę policijos (kol kas – Lietuvos) pareigūnai paėmė naujienų svetainės „Kavkazcentr“ elektroninio pašto turinį. „Elneta“ direktorius Rimantas Pašys žiniasklaidai sakė, kad poėmis atliktas remiantis Vilniaus miesto 1-ojo teismo nutartimi. Pasak „Kavkazcentr“ redakcijos, paimdama kopijas Lietuvos policija parodė bendrovei „Elneta“ šalies prokuratūros nutarimą, kuriame ji rėmėse Rusijos prokuratūros prašymu pateikti visų pašto pranešimų kopiją. Savo prašymą Rusijos prokuratūra motyvavo tuo, kad neva iš šio elektroninio pašto buvo siunčiami laiškai, susiję su bombos susprogdinimu Maskvos Domodedovo oro uoste. Gerai žinoma, kad panašius įvykius Rusijoje tiria FST.  Lietuvos generalinė prokuratūra bei Policijos departamentas iki šiol nepateikė jokios oficialios informacijos dėl įvykdyto poėmio leisdami  suprasti: viską ko reikia FST teikėme ir teiksime, ir ne jūsų, Lietuvos piliečių, tai reikalas. 

Lietuvos Respublika – prieš žmogaus teisę į nešališką teismą Rusijoje

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė, remdamasi Lietuvos Respublikos (LR) TM pateiktu prašymu pagal LR savitarpio teisinės pagalbos su RF sutartį paprašyti  E. Kusaitę atsakyti į RF TM pateiktus klausimus,  2011 liepos 22 d. surengė E. Kusaitės atsakymų į RF TM klausimus viešą apklausos procedūrą. RF TM prašymą inicijavo Rusijoje teisiamų asmenų advokatai, žinomi žmogaus teisių gynėjai VSD ir FST sukurptoje byloje prieš Rusijos piliečius Apti ir Aišat Magmadovus, neva rengusius teroro aktą Rusijoje.

Teisėja nutarė palaikyti LR VSD ir RF FST suorganizuotą kaltinimą minėtiems piliečiams. Ji nepatenkino RF TM prašymo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją: asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų bešališkas teismas. O be tokios svarbios liudininkės, kokia Rusijos piliečių Apti ir Aišat Magmadovų  byloje Rusijos Federacijoje prašoma būti E. Kusaitė, bylos nagrinėjimas ten negali būti bešališkas. Žiniasklaida nurodo, kad E. Kusaitės apklausos metu V. Liudvinavičienė padarė bent kelis  LR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pažeidimus, užkirtusius kelią nešališkam teismui piliečių Apti ir Aišat Magmadovų byloje Rusijoje, kurioje E. Kusaitė nėra nei įtariamoji nei kaltinamoji.

Akivaizdu, kad panašios istorijos kartosis ateityje tol, kol  LR teisės aktuose neatsiras nuostatos, vienareikšmiškai apibrėžiančios Lietuvos valdžios institucijų santykių su NATO ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių specialiosiomis tarnybomis ribas.

Komentaro autorius – Kastytis Stalioraitis, mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.

2011.09.12


Prisijunkite prie diskusijos